Trys Amerikos karo laivyno hidroplanai su pilkais į banginius panašiais fiuzelažais ir geltonais lyg peteliškės sparnais 1919 metų gegužės 8 dieną iš Long Ailando aerodromo prie Niujorko pasikėlė transatlantiniam skrydžiui. Tai buvo retas ir pilnas pavojų užsimojimas. Atlantas turėjo būti perskristas su sustojimais, lėktuvams darant maždaug po 146 kilometrus per valandą. Taip pasakojimą apie pirmuosius skrydžius pradėjo „Amerikos balso“ žurnalistas Alfonsas Petrutis (kuriais metais parengtas įrašas, archyvuose neišliko).
Trys Amerikos karo laivyno hidroplanai su pilkais į banginius panašiais fiuzelažais ir geltonais lyg peteliškės sparnais 1919 metų gegužės 8 dieną iš Long Ailando aerodromo prie Niujorko pasikėlė transatlantiniam skrydžiui. Tai buvo retas ir pilnas pavojų užsimojimas. Atlantas turėjo būti perskristas su sustojimais, lėktuvams darant maždaug po 146 kilometrus per valandą. Taip pasakojimą apie pirmuosius skrydžius pradėjo „Amerikos balso“ žurnalistas Alfonsas Petrutis (kuriais metais parengtas įrašas, archyvuose neišliko).
Po 19 dienų, tai yra gegužės 27-ąją, Lisaboną, Portugalijos sostinę, pasiekė tik vienas NC-4 lėktuvas. Tai buvo didelis triumfas žygio ruošėjams ir vykdytojams. Aviacijos istorija atskleidė naują šviesų lapą.
Dabar restauruotas didžiulis NC-4 hidroplanas išstatytas publikai sostinėje Vašingtone, erdvioje pievoje, kuri driekiasi tarp Kapitolijaus rūmų ir Jurgio Vašingtono paminklo. Minint šią aviacijos sukaktį, pasidalinta įspūdžiais su tais, kurie vykdė aną transatlantinį skrydį.
Vadovaujamo lėktuvo NC-3 radistas, tada – jūrų leitenantas komenderis, dabar – kapitonas Robert Lavender pasakojo: „Lėktuvus galutinai patikrinus nustatyta, kad jie nėra pakankamai stambūs pasiimti užtektinai kuro skridimui be sustojimo per Atlantą. Todėl jie pirmiausia iš aerodromo Niujorke pasuko į Halifaksą Kanadoje ir ten praleido naktį. Iš ten jie pasinešė į Trepasio įlanką Niufaundlande, Azorų salas, Lisaboną ir pagaliau pasiekė Plimutą Anglijoje, iš kur 1620 metais išplaukė pirmi piligrimai, įsikūrę Amerikos žemėje Keip Kode.“
Vadovaujamu lėktuvu tarp kitų skrido leitenantas komenderis Richard Byrd, vėliau išgarsėjęs kaip poliarinis tyrinėtojas. Jis tada jau buvo išradęs navigacijai naują sekstantą, kuriuo, prieš pradedant skrydį, buvo aprūpinti visi NC lėktuvai.
Jau pats startas prasidėjo su bėdomis. NC-4 lėktuvo propeleris nukirto įgulos nario mechaniko ranką. Teko paskubomis surasti naują mechaniką. NC-4, pasikėlęs su kitais lėktuvais, vos pajėgė nuskristi iki Masačusetso krantų. Ten buvo priverstas nusileisti jūron. Pagaliau NC-4 vargais negalais pasikėlė ir Trepasio įlankoje pasivijo kitus du lėktuvus. Iš ten jie visi pradėjo tolesnį šuolį per Atlantą – 1 200 mylių oro kelią iki Azorų.
Kad lakūnai galėtų geriau orientuotis, skridimo take Atlante buvo išstatytas 21 karo laivas. Jie buvo pasiruošę suteikti ir pirmąją pagalbą. Ties Azorų salomis lėktuvus užklupo didžiulė audra. Kai NC-4 suko ratus apie Azorų salas, kiti du lėktuvai kovojo su vėju ir bangomis. NC-1, nutūpęs ant vandenyno, buvo daužomas bangų į šipulius. Jo įgulą išgriebė graikų laivas. NC-3 taip pat, sėdėdamas audringame vandenyne, plūduriavo negalėdamas pasikelti. NC-3 po dešimties valandų kovos su gamtos stichija buvo įneštas į saugią įlanką.
Tolesniam žygiui pasikėlė tik vienas NC-4 su šešiais vyrais. Gegužės 27-ąją jis laimingai pasiekė Lisabonos uostą Portugalijoje. Hidroplano vadovas leitenantas komenderis Albert Read džiaugsmingai telegrafavo: „Mes saugiai perskridome Atlantą. Uždavinys atliktas.“ Po to NC-4 iš Lisabonos patraukė Anglijos link. Gegužės 31-ąją jis pasiekė Plimutą – paskutinį skrydžio etapą. Čia, suprantama, visi skrydžio dalyviai buvo sutikti kaip herojai.
Rašydamas apie aną istorinį Atlanto skrydį NC-4 vadovas (tada – komenderis) Albert Ryd prieš 50 metų sakė: „Dabartiniame naujų ir nuostabių išradimų amžiuje bet kas, kuris griežtai teigia, kad mes niekada negalėsime pasikelti 20 kilometrų aukštumon, niekada nepajėgsime skristi 800 kilometrų per valandą greičiu arba niekada nebūsime pajėgūs nuskristi Europon iš ryto ir iš jos sugrįžti atgal popiet, yra narsuolis. Tas jo „drąsumas“ primena tuos senų laikų dvejotojus, kurie teigė, kad geležiniai arba plieno laivai negalės jūroje išsilaikyti.“
Dar prieš savo mirtį 1967 metais jau admirolas Albert Ryd turėjo progos įsitikinti, kad beveik visi jo spėjimai buvo tapę realybe. Pirmasis amerikiečių hidroplanų per Atlantą skrydis paskatino daug drąsuolių naujiems žygiams per Atlantą ir aplink pasaulį.
1927 metais Charles Lindbergh atliko naują istorinį žygį. Vienviečiu lėktuvu be sustojimo jis pirmas perskrido Atlantą. Aviacijos istorijon pateko ir lietuviai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas – 1933 metais dviviečiu lėktuvu perskrido be sustojimo Atlantą. Jų lėktuvas „Lituanica“ nukrito ir sudužo Soldine, Vokietijoje, jiedviem artėjant prie Lietuvos. Kiek vėliau iš Amerikos Anglijon vienviečiu lėktuvu „Lituanica-2“ nuskrido leitenantas Feliksas Vaitkus.
