Čilės prezidentė Michelle Bachelet, skirtingai nei kitos Pietų Amerikos šalių lyderės, pavyzdžiui, Brazijos – Dilma Rousseff arba Argentinos – Cristina Fernandez de Kirchner, į valdžią atėjo tik dėl savo pačių, o ne sutuoktinių nuopelnų, ypač C. F. de Kirchner. Taip interviu LRT Radijo laidai „Ryto garsai“ sako Floridos universiteto dėstytoja, antropologijos daktarė Ieva Jusionytė.
Čilės prezidentė Michele Bachellet, skirtingai nei kitos Pietų Amerikos šalių lyderės, pavyzdžiui, Brazijos – Dilma Rousseff arba Argentinos – Cristina Fernandez de Kirchner, į valdžią atėjo tik dėl savo pačių, o ne sutuoktinių nuopelnų, ypač C. F. de Kirchner. Taip interviu LRT Radijo laidai „Ryto garsai“ sako Floridos universiteto dėstytoja, antropologijos daktarė Ieva Jusionytė.
„M. Bachelet turėjo itin didelį gyventojų palaikymą vien kaip asmenybė. Ji yra išsiskyrusi moteris, užauginusi tris vaikus, be to, ji prasiskynė kelią profesijoje, kur dominuoja vyrai, – tapo gydytoja pediatre, o paskui perėjo į politiką. Tai – gana charizmatiška figūra, kovojanti už moterų teises.
Per paskutinius Čilės prezidento rinkimus 2013 m. gruodį M. Bachelet sulaukė labai didelio palaikymo – 62 proc. balsų, tačiau, paskutiniais duomenimis, jos reitingai nukrito ir dabar ją palaiko truputį daugiau nei 40 proc. žmonių. Tai rodo, kaip sunku įvykdyti ekonomines reformas, kurias ji bando įgyvendinti“, – pasakoja I. Jusionytė.
– Pietų Amerikos vakaruose, palei Ramųjį vandenyną, Andų kalnais driekiasi Čilė, turinti 17 mln. gyventojų. Valstybės sostinė Santjagas vadinama viena stabiliausių sostinių regione. Kokia šalies vizitinė kortelė?
– Čilė regione išsiskiria kaip viena stabiliausios ekonomikos šalių. Galbūt ji galėtų lygintis su Kosta Rika ir Urugvajumi, bet kai kuriais atvejais jas net ir lenkia. Dar gana brutalios Augusto Pinocheto diktatūros metais, kurie tęsėsi nuo 1973 m. iki 1990 m., Čilė pagarsėjo kaip šalis, iš kitų regiono valstybių išsiskirianti liberalios, laisvos rinkos ekonomikos modeliu. Dauguma valstybinių įmonių buvo privatizuotos, skatinamas eksportas, ekonomikos srityje vyriausybės vaidmuo buvo labai ribotas (išskyrus tai, kad vario pramonėje vyriausybė dar vaidina svarbų vaidmenį), buvo privati pensijų sistema ir labai stiprios privačios nuosavybės teisės Lotynų Amerikoje, kas irgi skatino užsienio bendroves ir užsienio investicijas. Taip pat – maži tarifai ir laisvos prekybos sutartys su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV), Ramiojo vandenyno šalimis bei su Europos Sąjunga (ES). Visa tai skatina užsienio verslininkų pasitikėjimą Čilės ekonomika. Ir iš tikrųjų jiems gana neblogai sekasi: vienas mažiausių korupcijos lygių, viena mažiausių infliacijų Pietų Amerikoje. Taigi taip – Čilės ekonomikos modelis iš tikrųjų gana išskirtinis.
– Prezidentė Dalia Grybauskaitė vyko į moterų lyderystės konferenciją, kur dalyvavo daugybė tarptautinių organizacijų atstovų bei vadovų. Tai – svarbus renginys. Kuo gyvena Čilės žmonės, kokios politinės darbotvarkės problemos ten dabar pagrindinės?
– Čilė iš kitų regionų išsiskiria gana stabiliu ekonomikos augimu (net pastarąjį dešimtmetį kiekvienais metais maždaug 5 proc.), o pasaulio ekonomikos krizės metu Čilė mažiau nukentėjo negu kitos šalys, ten gana nedidelis nedarbingumo lygis – apie 6–7 proc. Vis dėlto nelygybė šalyje gana rimta problema. Kai kurie kritikai mano, kad vyriausybės skelbiami oficialūs duomenys apie skurdo lygį neatitinka tikrovės. Pagal tam tikrus rodiklius, gali būti, kad net 27 proc. ar net 29 proc. žmonių gyvena gana skurdžiai. Taigi didelis visuomenės nepasitenkinimas gana gera ekonomikos situacija ir ekonominiu augimu, kuris nekeičia daugelio žmonių gyvenimo, didelis nepasitenkinimas aukštojo mokslo bei sveikatos sistema iš esmės ir lėmė, kad prezidente buvo perrinkta M. Bachelet, kuri jau buvo Čilės prezidentė – pirmoji moteris prezidentė 2006–2010 m.
Pagal Čilės konstituciją prezidentas negali dirbti dvi kadencijas viena po kitos, dėl to po jos į valdžią buvo išrinktas dešinysis verslininkas, milijonierius Sebastianas Pinera. Po jo kadencijos M. Bachelet vėl buvo perrinkta būtent todėl, kad žadėjo gana ambicingas mokesčių reformas, kurios turėtų pagelbėti aukštajam mokslui bei sveikatos apsaugai ir šiek tiek sumažinti nelygybę tarp pačių turtingiausių ir skurdesnių sluoksnių.
– M. Bachelet žinoma kaip Lotynų Amerikos valstybių lyderė, kuri Čilės prezidente tapo už savo nuopelnus, o ne dėl sutuoktinio aukšto posto. Ar galima taip teigti? Ir kaip ją vertina žmonės?
– Tikrai gera pastaba, nes kitos Pietų Amerikos šalių lyderės, tokios kaip Brazijos lyderė D. Rousseff arba ypač Argentinos lyderė C. F. de Kirchner, į valdžią atėjo ne tiek dėl asmeninių nuopelnų. M. Bachelet turėjo itin didelį gyventojų palaikymą vien kaip asmenybė. Ji yra išsiskyrusi moteris, užauginusi tris vaikus, be to, ji prasiskynė kelią profesijoje, kur dominuoja vyrai, – tapo gydytoja pediatre, o paskui perėjo į politiką. Tai – gana charizmatiška figūra, kovojanti už moterų teises.
Per paskutinius Čilės prezidento rinkimus 2013 m. gruodį M. Bachelet sulaukė labai didelio palaikymo – 62 proc. balsų, tačiau, paskutiniais duomenimis, jos reitingai nukrito ir dabar ją palaiko truputį daugiau nei 40 proc. žmonių. Tai rodo, kaip sunku įvykdyti ekonomines reformas, kurias ji bando įgyvendinti. M. Bachelet priešinasi dešiniesiems politikams ir verslininkams, kurie mano, kad padidinti mokesčiai ir sumažintos mokesčių lengvatos tam tikroms užsienio bei vietos įmonėms gali pakenkti Čilės ekonomikai.
