Šiandien darau savotišką „miksą“ – noriu šiek tiek apžvelgti vieną kitą teoriją, kuri žvelgia į miestą, kaip į simbolinę erdvę, kurioje galima aptikti svajonę, kultūrinę, istorinę vaizduotę. Kita vertus, kalbėsiu apie utopizmo būklę, nes mano tezė būtų ta, kad šiandien utopija išgyvena labai slogų laikotarpį – jos beveik nėra. Utopizmas, mano akimis, beveik miręs.
Šiandien darau savotišką „miksą“ – noriu šiek tiek apžvelgti vieną kitą teoriją, kuri žvelgia į miestą, kaip į simbolinę erdvę, kurioje galima aptikti svajonę, kultūrinę, istorinę vaizduotę. Kita vertus, kalbėsiu apie utopizmo būklę, nes mano tezė būtų ta, kad šiandien utopija išgyvena labai slogų laikotarpį – jos beveik nėra. Utopizmas, mano akimis, beveik miręs.
Pradėkime nuo to, kad vienas didžiųjų postūmių, kuriuos esu patyręs domėtis miestu ir miestų kultūra, buvo amerikiečių architektūros teoretikas ir istorikas, tapęs ir miesto teoretiku, – Lewisas Mumfordas (g. 1895 m.), kurio didžiulė erudicija leido parašyti daug knygų ir jos sukosi apie miesto likimą moderniojoje civilizacijoje. L. Mumfordas yra išmėginęs beveik visas įmanomas mąstymo schemas, kurios leistų tematizuoti miestą.
Būdamas labai jaunas jis parašė knygą apie utopijas ir jau tuo metu buvo matyti aiškus supratimas, kad visa utopinė literatūra Europoje sukosi apie miesto likimą. Dalykas, kuris neatrodo savaime suprantamas, nes yra utopijų tyrinėtojų, kurie visų pirma stengiasi išryškinti greičiau tam tikrą konstruktyvistinę arba politinę, neretai netgi apskritai socialinės architektonikos pusę, kuri slypi utopinėje mintyje. O iš tikrųjų juk utopija su pliuso ar minuso ženklu nuo pat pradžios sukosi apie miestą.
Vieni utopiniai rašytojai tikėjo miestu ir žavėjosi juo (kaip Tommaso Campanella) ir labai tikėjo, kad simboliniai dalykai, ypač skaičių simbolika, apskritai simbolinis mąstymas, gali padėti sukurti tobulą miestą. Buvo ir tokių, kurie miesto, ypač modernaus komercinio miesto, nemėgo. Tarp kitko, miesto nemylėjo utopijos tėvas Thomas More`as. Buvo utopinių autorių, kurie iš tikrųjų įsivaizdavo miestą-svajonę, ir buvo autorių, kurie manė, kad mūsų laukia neišvengiamas grįžimas į gamtos prieglobstį arba harmonizacijos fazė, kurioje savo vietos atsikovojimas gamtoje reikštų miestų funkcijų minimalizavimą arba išsižadėjimą. To miesto, kuris neišvengiamai tampa iššūkiu tradicijai arba gamtai. [...]
Turiu pasakyti, kad L. Mumfordo mąstyme tie dalykai buvo labai ryškūs. Pavyzdžiui, jaunystėje jis parašė knygą, skirtą amerikiečių rašytojui Hermanui Melville`iui, „Mobio Diko“ autoriui. Ten yra mintis apie tai, kad Amerika su savo romantine kultūra [...] yra pakeliui į naują didžiąją sintezę – gamtos, architektūros ir civilizacijos sintezę. Kodėl ta sintezė neįvyko? L. Mumfordo atsakymas – neįvyko dėl barbarizmo ir technokratijos protrūkio, kuris buvo XX a. ir ypač XIX a. pabaigos dalykas, iš esmės prasidėjęs po Šiaurės ir Pietų karo Amerikoje. Jis manė, kad šis pilietinis karas suardė didžiąją Amerikos sintezę – tokią romantišką, kiek tradicinionalistinę kultūrą ir Šiaurės reprezentuojamą veržlią technologinę civilizaciją.
Ten pat išsakoma dar viena mintis. Tikėjęs, kad Henry Thoreau, Ralphas Waldo Emersonas ir Waltas Whitmanas buvo tarsi aukso amžius moderniojoje Amerikoje, L. Mumfordas kalba apie tai, kad taip pat buvo galimybė dar kartą pamėginti, pasiekti tą harmonizaciją per architektūros estetizacijos bangą ir jos sutaikymą su gamta. Už tai jis be galo mylėjo Franką Lloydą Wrightą. Yra likusi jų korespondencija, iš kurios netgi matyti, kad L. Mumfordas, kaip teoretikas, buvo sudėjęs į jį viltis, jog galima apskritai pažadinti naują modernybės estetizacijos bangą, kuri reikštų išsižadėjimą ir technokratizmo, ir technologijos perviršio. Kartu matome, ko L. Mumfordas nemylėjo. O nemylėjo jis Manhatano projekto ir mirtinai susipyko su jo projektuotoju, su kuriuo korespondencija buvo nepalyginti aštresnė ir piktesnė.
L. Mumfordas, be abejo, buvo romantiškas žmogus, be galo protingas, išsilavinęs, labai rafinuotas. Niekas Amerikoje ir turbūt Europoje neparašė tokių knygų, kurios būtų prilygusios tokiems jo veikalams, kaip „The City in History“ arba „The Culture of Cities“. Tai buvo didžiuliai veikalai, kur matoma milžiniška erudicija, miesto istoriko kompetencija ir sugebėjimas labai lengvai peršokti nuo miesto istorijos prie idėjų istorijos, prie sociologinės moderniojo pasaulio analizės ir t. t.
Pavyzdžiui, knygos „The Condition of Man“ unikalumas tas, kad L. Mumfordas ima ir nušoka į miestą ir sako, kad niekas nevyksta beorėje erdvėje, visos modernizacijos ir modernizmo bangos vyko mieste. Miestas yra ta arena. Kodėl? Nes miestas, kaip sako L. Mumfordas, yra ne kas kita, kaip institucionalizuota ir estetiškai organizuota miesto atmintis, sąmonė, savimonė ir ateities projektas. Miestas ir yra tai, kur visa tai vyksta. Utopijos, eutopijos ir distopijos vyko mieste. Todėl L. Mumfordas sako, kad mes negalime tikėti teoretikais, kurie kalba apie utopijos, distopijos ir eutopijos istoriją, tarsi jos būtų vykusios knygose, literatūroje. Ne, jos vyko mieste.
Taigi kyla klausimas – o kas ta eutopija? Kas yra utopija, be abejo, žinote. Kalba eitų apie T. More`o garsiąją knygą. Iš tikrųjų reikalas tas, kad T. More`as paliko didelę dviprasmybę ir tai padarė greičiausiai sąmoningai. [...] O šitas neaiškumas priveda prie to, kad L. Mumfordas ima ir iššifruoja pasakęs, kad iki šiol miestas turėjo tik utopiją. Jis niekada neturėjo eutopijos ir nuo šiol architektūra ir miestų planuotojai turi užsiimti eutopijomis – geriausio miesto paieškomis.
Sakyčiau, kad iš tikrųjų tai buvo labai svarbus dalykas. Ar architektai moderniaisiais laikais visada tikėjo, kad jie kuria geriausią miestą arba geriausias miesto erdves? Sunku pasakyti. Gal kai kurie tikrai tikėjo, kai kurie buvo atvirai eutopiški, kaip Ebenezeris Howardas, miesto-sodo idėjos autorius. Kai kurie iš jų nuoširdžiai tikėjo, kad mėgina pasaulį vesti į visiškai naują epochą savo architektūra. Kiti manė, kad meta iššūkį istorijai ir atminčiai. Dar kiti mėgino įsivaizduoti, kad atgauna praeitį, atkovoja ją.
O galiausiai XX a. matome ir dar vieną įdomų judesį – miesto mirtingumo teorijas. Idėjos, kurios pasirodo ir skelbia, kad miestas yra mirtingas, gali mirti ir greičiausiai mirs. Pirmas idėją, kad gyvybės ciklą turi ir miestai, išsako škotų biologas ir sociologas Patrickas Geddesas, o ją išplėtoja L. Mumfordas. Jis kalba apie eopolį – miestą-aušrą, klasikinį polį, toliau kalba apie metropolį, galų gale – apie megalopolį. Tai – kertinė sąvoka: megalopolis yra tas didmiestis, kuris pradeda karą su savimi. Tai miestas, kuris trina save tam, kad iš naujo pastatytų pasaulį. Toliau eina tiranopolis, visokie kitokie baisūs miesto pavidalai, o viskas baigiasi gigantišku nekropoliu – miestu-kapinėmis.
Šiame cikle, kurį pasiūlo L. Mumfordas, mes matome viską. Pasirodo, miestas gali būti utopija, gali būti eutopija, gali būti distopija ir gali būti gyvybės ciklas. Pasirodo, miestas gali būti nusakytas kaip mirtingas dalykas.
Taigi pradėkime nuo to, kad visos niūriausios XX a. pranašystės sukosi apie miestą. Imkite bet kokią apokaliptinę pranašystę (ar tai būtų gyvybės ciklo teorijos, ar niūriausios distopijos) – jos tiesiogiai susijusios su miestu. Tada kyla klausimas, o iš tikrųjų, kaip į visą šitą reikalą įsiterpia patys tiesioginiai miesto kūrėjai – architektai, miestų planuotojai? L. Mumfordo tezė ir buvo ta – architektai prarado kontrolę. Jis buvo įsitikinęs, kad architektai ir miestų planuotojai net ne nusišalino, o paprasčiausiai tapo įkaitais tų jėgų, kurios kuria antimiestą, – architektai bei miestų planuotojai nieko nebegali padaryti. [...]
Kada įvyksta didžioji permaina? Man atrodo, ji įvyksta iš dalies tada, kai atsiranda teorijos, skelbiančios apie miesto saulėlydį ir pabaigą. Tai, ką skelbia ciklo teoretikai, – kad miestas yra mirtingas, gana niūriai iliustruoja utopijų kūrėjų pusbroliai – distopiniai autoriai. Kas gi ta distopija? [...] Tai yra parodymas, kuo pasaulis virs, jei įgyvendins utopijas. Kitaip tariant, tai – utopijos destruktyvumo teorija. Ir, žinoma, distopija labai ryškias išraiškas, kurios taip pat sukasi apie miestą, turėjo literatūroje.
Labai ryškus George`o Orwello atvejis – jis rodo tiesiog degradavusį miestą. Distopiniame jo romane „1984-ieji“ iš tikrųjų veikia Londonas. Okeanija, arba didžiulė baisi ateities galybė, kariauja tai su Eurazija. Taigi Eurazijos projektas susiduria su tokiu pačiu totalitariniu Okeanijos projektu. Tik Eurazijoje dominuoja Rusija, o Okeanijai vadovauja anglų socialistai, kurie privertė Vakarus išprotėti ir pavertė totalitariniais. Dar yra Rytų Eurazija, kuriai vadovauja Kinija ir kurios kodas yra individualybės sunaikinimas, kaip rašo G. Orwellas.
Taigi sostinė yra Londonas, ir prisiminkime, kas gi ten vyksta. Tai – siaubinga miesto degradacija, Londonas pateikiamas kaip miestas negyvėlis, visur atvertos komunikacijos, masiškai veisiasi žiurkės. Nuo baisios skurdo kasdienybės pabėga partijos aristokratija, kuri gyvena labai uždarai, prabangiai, o visi kiti mato siaubingus dalykus. Taigi, be abejo, miestas turi sukelti šoką – nieko gražaus būti ir negali. Tai visiškai sąmoninga gyvenimo deestetizacija, skirta tam, kad svajonių nebūtų. Noriu priminti, kad Okeanija turi įskiepyti vieną dalyką – nužudyti svajonę. Dar daugiau – nužudyti alternatyvos idėją. O juk architektūra ir yra alternatyvų menas. Architektūra ir miestų kūrimas ir yra alternatyvų namai (kaip Martinas Heideggeris sakė, kad kalba yra būties namai).
Taigi alternatyva yra nužudyta. Londone viso to nėra, Williamas Shakespeare`as cenzūruojamas taip, kad anglų klasika po tam tikro laikotarpio būtų nebepaskaitoma. Kitaip tariant, W. Shakespeare`o niekas nebegali skaityti, kad tik nesugalvotų lyginti dabarties su klasika, – turi būti sunaikinta atmintis. Atminties sunaikinimo projektas su tokia galia pirmą kartą išplėtotas G. Orwello knygoje.
Sakyčiau, kad vienas pačių baisiausių dalykų ten yra net ne tie labai brutalūs aprašymai, kaip vaikai išduoda tėvus. Ten, ko gero, dar baisiau suvokti, kad kalbai gyvuoti liko labai apibrėžtas laikas. Anglų kalba degraduos, išsigims. Tai yra G. Orwello idėja ir tam dirba ministerija. Kam reikia sunaikinti kalbą? Ne tik tam, kad nepaskaitytų W. Shakespeare`o. O tam, kad dingtų semantiniai laukai ir referencijų sistema, kuri byloja, kad pasaulis gali būti kitoks. Štai ką reikia sunaikinti.
O norint tai sunaikinti, be abejo, reikia sunaikinti architektūrą. Londonas tampa baisios urbanistikos ir architektūros vieta. Ir šalia to jis yra tiek bjaurus, kad jame yra labai daug žiurkių. Taigi, kitaip tariant, miesto deestetizaija ir mėginimas žmogų perkoduoti per baimę, pasišlykštėjimą, neapykantą, turi visiškai tiesiogiai sunaikinti atmintį. Mes pirmą kartą idėjų istorijoje matome išsakytą tokį projektą. Juk miestas visada buvo atminties kūrėjas. Miestas buvo tai, kur nuo antikos laikų turėjo susitaikyti dievai ir žmonės. [...]
Visą L. Donskio paskaitą galite išklausyti LRT.lt Mediatekoje.
