Antradienio įvykiai Ukrainoje – tai nauja alyva į židinį, rodanti, kad iki Rusijos ir Ukrainos konflikto išsprendimo dar toli. Taip mano politologas, Rytų studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas. „Tie, kurie praeitais metais kalbėjo, kad Rusija siekia sukurti Ukrainoje vadinamąjį įšaldytą konfliktą ir, kai jai labai reikia, jį atnaujinti ar galbūt sumažinti, buvo teisūs“, – teigia jis.
Antradienio įvykiai Ukrainoje – tai nauja alyva į židinį, rodanti, kad iki Rusijos ir Ukrainos konflikto išsprendimo dar toli. Taip mano politologas, Rytų studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas. „Tie, kurie praeitais metais kalbėjo, kad Rusija siekia sukurti Ukrainoje vadinamąjį įšaldytą konfliktą ir, kai jai labai reikia, jį atnaujinti ar galbūt sumažinti, buvo teisūs“, – teigia jis.
Pasak L. Kasčiūno, šiuo metu euro įvedimo proga Lietuvoje viešintis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas su Prezidente Dalia Grybauskaite sutaria – sankcijų atšaukimas būtų per ankstyvas. „Tokiu atveju Rusija turėtų laisvas rankas. Kokybinio pokyčio Ukrainoje šia prasme dar nėra. Įrodymų, kad ten taika gali būti tvari, kol kas irgi nėra“, – įsitikinęs politologas.
– Nemažai kalbama apie galimą euro naudą Lietuvai, tačiau dabartinė geopolitinė situacija diktuoja savo taisykles. Kiek tai gali koreguoti tiek Lietuvos, tiek visos Europos Sąjungos (ES) ekonominius ir politinius lūkesčius?
– Iš tiesų turime vis dar pulsuojantį karinį židinį Ukrainoje, nors pastaruosius porą mėnesių girdime iš kai kurių Europos šalių lyderių, kad neva Rusija rodo signalus, jog ji pasiryžusi eiti į tvarias taikos derybas Ukrainoje.
Antradienio įvykiai, konflikto pulsavimas, nauja alyva į židinį rodo, kad iki konflikto išsprendimo – toli gražu. Tie, kurie praeitais metais kalbėjo, kad Rusija siekia sukurti Ukrainoje vadinamąjį įšaldytą konfliktą ir, kai jai labai reikia, jį atnaujinti ar galbūt sumažinti, buvo teisūs. Iš esmės šis galvos skausmas, iš kurio Europa norėtų išsivaduoti, lieka. Jis susijęs su esminiu klausimu – sankcijomis Rusijai.
Artėja kovo mėnuo, metai nuo to laiko, kai buvo priimtas pirmas sankcijų paketas – buvo įtraukti kai kurie asmenys ir įšaldyti jų finansiniai aktyvai. Natūralu, kad ES viduje atsiras daug valstybių, kurios sieks, kad sankcijos nebūtų pratęstos. Reikės vieningo sprendimo. Tai veikia ekonomiką ta prasme, kad kai kurios šalys, ypač kai kurių šalių eksportuotojai, nori eksportuoti į Rusiją ir tikisi, jog sankcijų Rusijai panaikinimas paskatins ir pačią Rusiją atšaukti savo atsakomąsias priemones, kurias taip pat priėmė lygiai prieš metus. Tai – galvosūkis.
Yra atvykęs Donaldas Tuskas. Su mūsų Prezidente jie šiuo klausimu sutaria – sankcijų atšaukimas būtų per ankstyvas. Tokiu atveju Rusija turėtų laisvas rankas. Kokybinio pokyčio Ukrainoje šia prasme dar nėra. Įrodymų, kad ten taika gali būti tvari, kol kas irgi nėra.
– Probleminių klausimų spektras plečiasi. Įvykiai Prancūzijoje kelia nerimą tiek Europai, tiek Pasauliui dėl saugumo ateityje. Kokius svarbiausius klausimus turėtų šiandien aptarti D. Tuskas su mūsų šalies vadovais ir Valdžiu Dombrovskiu?
– Jau pačioje ES pasirodė diskusijų, kad reikia ieškoti būdų, kaip riboti imigraciją. Natūralu, kad, kai pradeda kalbėti atskiros valstybės, pati ES, jos institucijos ima kalbėti ir klausti, kaip tai bus daroma ir sąveikaus su laisvu asmenų judėjimu, kitomis ES laisvėmis.
Manau, kad problemos, su kuriomis susiduria Vakarų Europa, ką išgyvena Prancūzija, yra gana senos ir įsisenėjusios. Tiesiog nežinoma, kaip jas spręsti. Kalbu apie bendrą multikultūrinės visuomenės (kuri labai populiari pastarąjį dešimtmetį visoje Vakarų Europoje) žlugimo aspektą. Jau ne vienas Vakarų Europos lyderis yra pasakęs, kad multikultūrinės visuomenės koncepcija žlugo, bet nė vienas iš jų nepasako, kaip toliau gyventi, kokį receptą taikyti, kokia tolesnė Europos raidos perspektyva.
Ateina politinės jėgos iš kraštutinės dešinės, kaip Nacionalinis frontas Prancūzijoje, ir sako – mes žinome, kaip tai spręsti – ribokime imigraciją, neleiskime imigrantams atimti prancūzų darbo vietos. Toks paaiškinimas – galbūt supaprastintas, bet Vakarų Europoje kai kam skamba labai įtikinamai. Tada šios partijos yra tos, už kurias balsuojama.
Politinis elitas, kuris Vakarų Europoje yra pagrindinis elitas, tiesiog nežino, kaip atsakyti į šį klausimą. Vargu ar mes taip greitai surasime atsakymą. Turbūt esminis ir filosofinis, ir politinis klausimas Vakarų Europos lyderiams – kaip kurti toliau Europą, kai yra emigrantai, kurie nėra lojalūs Vakarų Europos valstybėms. Jie tarsi tų valstybių piliečiai, tačiau realiai – kažkokios islamistinės valstybės ir jie kariauja už jos tikslus. Ši problema sena, bet labai sudėtingas jos sprendimas.
– Pranešama, kad Vilniaus susitikimuose ketinama kalbėti ir apie Rytų partnerystės programą. Kaip Jūs pastebite, kiek realiai ji veikia, nes pastaruoju metu ši sąvoka apskritai retai minima?
– Iš tiesų po to, kas įvyko ir dar vyksta Ukrainoje, atsirado teigiančių, kad Rytų partnerystės politika arba jau miršta, arba ją reikia iš esmės reanimuoti. Kai mes pradedame kalbėti apie siūlymus, rekomendacijas, kaip tai reikėtų padaryti, Lietuva, tiesą sakant, kartu su Lenkija yra ta valstybė, kuri sako, kad ši partnerystė turi pirmiausia pasiūlyti Rytų partnerėms, tokioms, kaip Ukraina, Moldova, Gruzija, narystės ES perspektyvą. Esą kai tai padarysime, tos šalys matys šviesą tunelio gale, lengviau įgyvendins europietiškas reformas, labiau išsivaduos iš korupcinių ryšių, nuo priklausomybės nuo Rusijos, ir tokiu būdu europinė erdvė plėsis.
Tačiau yra tokios šalys, kaip Vokietija, Prancūzija, kurios nenori Rytų partnerystės virsmo į narystės plėtros politiką. Jos nori, kad tai būtų pakaitalas toms šalims. Tai yra esminė dilema. Tai – esminis ES viduje egzistuojantis konfliktas – kokia ta Rytų partnerystė turėtų būti ateityje. Latviams, kurie šių metų gegužės mėnesį rengs Rytų partnerystės viršūnių susitikimą, tai yra didžiausias galvos skausmas. Latviai akcentuoja, kad, jie šiais metais bandys stumtelėti bevizio režimo klausimus Rytų partnerystės šalims. Tai irgi be galo svarbu. ES turi gebėti rodyti savo minkštosios galios privalumus – ukrainietis su ukrainietišku pasu į ES galės įvažiuoti laisviau nei okupuoto Krymo žmogus, turintis rusišką pasą. Labai svarbu sureguliuoti tokius dalykus. Tai būtų žingsnelis po žingsnelio į priekį.
