Poetas Marius Burokas LRT Radijo laidoje „Ryto allegro“ pristato du romanus – Orhano Pamuko „Sniegą“ ir J. M. Coetzee „Jėzaus vaikystę“ bei Pauliaus Norvilos poezijos rinkinį „Buitinė“.
Poetas Marius Burokas LRT Radijo laidoje „Ryto allegro“ pristato du romanus – Orhano Pamuko „Sniegą“ ir J. M. Coetzee „Jėzaus vaikystę“ bei Pauliaus Norvilos poezijos rinkinį „Buitinė“.
„Dostojevščina“
Orhanas Pamukas „Sniegas“
Lietuvių skaitytojas puikiai žino ir mėgsta turkų rašytojo, 2006 m. Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko knygas. Ką tik leidyklos „Tyto Alba“ išleistas, Justinos Pilkauskaitės-Kariniauskienės išverstas jo romanas „Sniegas“ nėra naujausias kūrinys, bet laikomas daugiausia diskusijų sukėlusiu ir kontroversiškiausiu O. Pamuko romanu.
Romano siužetas paprastas: po 12 Vokietijoje praleistų metų turkų poetas Ka grįžta į Karso miestą, nuo pasaulio atskirtą dar neregėtos pūgos. Mieste tvyro šaltis, liūdesys ir įtampa: viena po kitos dėl religinių priežasčių žudosi jaunos moterys. Ka, svetimas tiek Vokietijai, tiek Turkijai, Karse bando ištirti tas netikėtas ir mįslingas savižudybes.
Bandymas suprasti, kas vyksta Karse ir apskritai Turkijoje, bandymas suvokti tikėjimo ir politikos dalykus, bandymas išsaugoti atgimusią meilę – visa tai netikėtai grąžina Ka prie poezijos.
„Sniege“ viskas susipynę, pasaulietinės ir religinės jėgos kovoja tarpusavyje. Nusivylę kairieji, revoliucingai nusiteikę islamistai ir kurdų nacionalistai pirmame plane, policija, kariuomenė ir slaptosios tarnybos tampo virveles užkulisiuose…
Įpusėjęs romaną supranti, kad tai tikra, rusų žodžiais kalbant, „dostojevščina“. „Sniegas“ panašus į Fiodoro Dostojevskio romaną, perkeltą į Turkiją: paklaikę, vargšai studentai, politika, skurdžios kavinaitės, šūviai, intrigos, politika ir nesibaigiantys aistringi pokalbiai apie pasaulį, Dievą ir šalies likimą... Tiesa, visa tai atskiesta šiuolaikinės moderniosios literatūros triukais ir priemonėmis, juk apie poetą Ka pasakoja jo artimas draugas vardu Orhanas. O. Pamuko pagrindinis pasakotojas – jo paties sukurtas Orhanas Pamukas.
O pagrindinis romano veikėjas, apie kurį jis pasakoja, turi ir vardą, ir pavardę, bet pageidauja, kad jį vadintų jo paties susigalvotu pseudonimu Ka (čia, žinoma, patyrusiam skaitytojui į galvą ateina Franco Kafkos Jozefas K.). Jo vardas susijęs ir su romano pavadinimu (turkiškai sniegas bus „kar“), ir su paties miesto Karso pavadinimu.
Romanas tiesiog knibžda įdomių tipažų ir veikėjų: jie šiek tiek šaržuoti, paryškinti ir tarytum sudaryti iš pavojingų kraštutinumų: „gailestingasis žudikas“, „doras vagis“ ir, žinoma, pats Ka – „vakarietis, prietaringas ateistas“. Ne mažiau ryškus veikėjas – gražuolis, iškalbingas teroristas Ladživertas, nuostabą kelia vietinio laikraščio redaktorius Serdaras, kurio laikraštyje spausdinamos naujienos išsipildo tikrovėje. Puikūs seserų Ipekos (kurią įsimylėjęs Ka) ir religingosios Kadifės paveikslai. Įdomus studentų Fazilio ir Nedžipo duetas. Vardyti galima būtų ilgai.
Knyga taip pat kupina puikių scenų: žudiko-islamisto ir pedagogikos universiteto profesoriaus pokalbis įrašytas į diktofoną, saugumo priklijuotą profesoriui prie krūtinės; radikalių islamistų, kairiųjų ir kurdų maištininkų susirinkimas, kurio metu jie rašo bendrą laišką į „Frankfurter Rundschau“ ir ilgai aistringai ginčijasi apie politiką.
Ką – žurnalistas ir per jį bei jo pokalbius su personažais O. Pamukas gali pateikti nuomonių įvairovę. Romanas puikiai atskleidžia tarp Vakarų ir Rytų įstrigusios šalies, buvusios imperijos mąstymo būdą ir kompleksus. Tai savotiškas pasipiktinimo kupinų pretenzijų (Mes turėtume būti galingi!), gėdos (Ką mes padarėme ne taip?), kaltinimų (Kas kaltas dėl žlugimo?) ir susirūpinimo savo tapatybe (Kas iš tikrųjų mes esame? ) mišinys.
Pats O. Pamukas viename interviu, skelbtame bernardinai.lt sako: „Turkija neturėtų nerimauti dėl dviejų sielų ar dviejų skirtingų kultūrų. Juk ir šizofrenija gali būti intelektuali. Taip, šizofrenikas gali prarasti ryšį su realybe, bet kaip grožinės literatūros rašytojas nemanau, kad tai blogai, nereikėtų dėl to jaudintis. Jei labai rūpinsiesi, kad viena tavo dalis naikina kitą, galiausiai liksi su viena siela – o tai daug blogiau, nei sirgti šizofrenija. Bet tai mano teorija. Bandau paskleisti ją tarp Turkijos politikų, reikalaujančių, kad šalis turėtų vientisą sielą ir apsispręstų, kam ji nori priklausyti, – Rytams ar Vakarams. Šį monistinį požiūrį aš vertinu kritiškai.“
Šis romanas – bandymas apmąstyti šiuolaikinę Turkiją, jos vietą pasaulyje ir Europoje. Tiesa, didelių simpatijų Europai O. Pamukas nereiškia – Frankfurtas, kuriame prieš atvykdamas į Karsą gyveno Ka – nykus ir nuobodus. Ka jame jaučiasi vienišas, svetimas, jis negali rašyti (per 12 ten pragyventų metų neparašo nė vieno eilėraščio). Tiesą sakant, O. Pamukas nejaučia simpatijų jokioms stambesnėms valdžios ar valstybės struktūroms. Simpatija juntama tik tada, kai jis prabyla apie šeimą.
Romaną skaityti nėra lengva – jo stilius savotiškas, sakiniai vingrūs, ir pirmus dešimt penkiolika puslapių skaitytojui tenka klampoti kaip per sniegą. Bet pasistengti tikrai verta. „Sniegas“ – didžiulis, erdvus, fantasmagoriškas statinys, regis, užkabinantis visas įmanomas temas pasaulyje. Bet „Sniegas“ nėra beviltiškai rimtas, O. Pamukas nuolat balansuoja ant farso, komedijos, sentimentalios baladės ir šekspyriškos tragedijos ribų.
Nugalėjusios lygybės šalyje
J. M. Coetzee „Jėzaus vaikystė“
Garsiausias Pietų Afrikos rašytojas, 2003 m. Nobelio premijos laureatas, įsitikinęs vegetaras, asketas, žmogus mįslė, rašytojas-rebusas, geriausias anglų kalba rašantis autorius. Johnui Maxwellui Coetzee visi šie apibūdinimai tinka ir kartu visiškai nesugeba jo nusakyti.
Kalbėsiu apie patį naujausią, pernai pasirodžiusį J. M. Coetzee romaną „Jėzaus vaikystė“. Džiugu, kad tokį rimtą ir svarbų autorių taip greitai išleido „Sofoklio“ leidykla, o išvertė jį vertėja Ona Daukšienė.
Kiekvienas šio autoriaus romanas išmušdavo iš vėžių tiek kritikus, tiek skaitytojus, kildavo aršios diskusijos, ką autorius norėjo pasakyti, ko nepasakė ir ką dar pasakys. Tačiau „Jėzaus vaikystė“ savo keistumu ir mįslingumu perspjovė visus iki šiol J. M. Coerzee parašytus kūrinius.
Ne, romanas nėra painus, sudėtingas ar sunkus skaityti. Coetzee gerbėjai tai jau turėtų žinoti. Jis rašo labai paprasta, skaidria, aiškia, net skurdoka kalba. Metafora J. M. Coetzee kūrinyje tokia pat reta, kaip saulės užtemimas. Šis rašytojas nebando įpiršti jums nuomonių, palenkti į savo pusę, priversti bjaurėtis, verkti ar grožėtis. Jis visada žino, ką ir kodėl daro, bet skaitytojui to pasakyti neketina, todėl šis, atsivertęs „Jėzaus vaikystę“, praleis nemažai laiko spėliodamas ir sukdamas galvą. Ir dar – nesileiskite suklaidinami romano pavadinimo. Tai dar vienas metafizinis J. M. Coetzee pokštas. „Aš tikėjausi, kad knygą išleis su visiškai tuščiu, švariu viršeliu ir tituliniu puslapiu, ir, tik perskaitęs paskutinį puslapį, skaitytojas pamatys pavadinimą „Jėzaus vaikystė“. Bet šiuolaikiniame leidybos versle, deja, taip negalima“, – viename interviu sakė rašytojas.
Na, bet trumpai apie siužetą: rašytojo knyga pasakoja apie vyrą, vardu Simonas, ir berniuką, vardu Dovydas. Jie susipažįsta laive, kai bėga iš savo tėvynės dėl aiškiai neįvardytų priežasčių. Berniukas turi raštelį, kuriame parašyta apie jo tėvus, bet virvutė nutrūksta ir raštelis pasimeta. Simonas apsiima padėti Dovydui susirasti mamą.
Jiedu atplaukia į šalį, kur visi gyventojai užmiršę savo praeitį, net vardai jiems duoti nauji. Čia nėra nei asmeninės, nei pasaulio istorijos, svarbi tik dabartis, o ateityje niekas nepasikeis. Ši utopinė visuomenė remiasi racionalumu, jos piliečiai neturi įprastų aistrų – drabužiai slepia moteriškumą, o vyrai pažįsta moters kūną tik piešimo iš natūros pamokose. Kasdienis maistas prėskas ir vienodas, seksualumas eliminuotas. Simonas dar ne viską iš praeities užmiršo, todėl tokios aplinkybės jį verčia maištauti. Jis nenori pripažinti, kad skanūs valgiai ir kūniška meilė yra kenksmingi žmogui. Simonas suranda berniukui motiną ir, nors ji netampa jo žmona, prisiima už juos abu atsakomybę.
Tai tikrai keisčiausia J. M. Coetzee knyga: sokratiški dialogai jungiami su bibline egzegeze, socialistinio realizmo pjese iš darbininkų gyvenimo ir amerikietiško „kelio filmo“ („road movie“) motyvais. Romanas – tarsi sugrįžimas prie prozos ir pasakojimo pamatų, pagrindinių elementų: jo veikėjai plokšti ir dvimačiai, veiksmo vieta ir laikas apibrėžti vos keliais štrichais, o nagrinėjamos problemos iš pirmo žvilgsnio lėkštos ir ne itin įdomios. Kita vertus, knyga kupina netikėto, sauso it dykumos smėlis humoro, ji parašyta beveik vien dialogo forma (kas labai neįprasta J. M. Coetzee), apibūdinimai itin tikslūs, o intriga išlaikoma iki pat knygos pabaigos.
Vieniems galbūt ši knyga bus puiki iliustracija, kaip atrodo laimėjusio komunizmo, visuotinės lygybės ir nugalėjusio geranoriškumo šalis. Ir puiki proga paspėlioti: ar tai utopija, ar antiutopija? Ar rinktumėtės beaistrį, paprastą gyvenimą, ar dabartinis neramus pasaulis jums geresnis?
„Jėzaus vaikystė“ neatsako į jokius klausimus, ji juos tik kelia. Ar Novilja, kurioje gyvena veikėjai, – socialistinė utopija, ar jos parodija? Ar tai budistinės askezės išsipildymas, ar dvasios triumfas prieš kūniškumą? Ar, turint omenyje knygos pavadinimą, tai krikščioniškas kūniškumo išsižadėjimas? Ar Noviljos gyventojai – politiniai pabėgėliai? Ar jie iš viso gyvi? Gal tai tik skaistykloje ar anapusybėje klajojančios sielos? Gal tai „Tibeto mirusiųjų knygoje“ aprašyta pomirtinė Bardo būsena? Ar tai kanoninio Naujojo Testamento perrašymas, ar biblinės užuominos – tik apgaulingas manevras? Kodėl vienintelė literatūrą Noviljos bibliotekoje – vaikiška Don Kichoto versija? Kodėl šiame tariamai idealiame pasaulyje tokia pinkli biurokratija?
Nėra atsakymų. Nėra. Nė vieno. Geriausia šį, nepabijosiu tų žodžių, fantastiškai puikų romaną skaityti kaip neišsprendžiamą kebeknę. Jis išmuša iš vėžių, neduoda ramybės, verčia atsakymų ieškoti pačiam. O ko daugiau reikia iš tikrai geros literatūros?
Poezijos rakštis
Paulius Norvila „Buitinė“
W. C. Williamsas
Tik norėjau pasakyti
Kad suvalgiau
tas slyvas
kurios buvo
šaldytuve
ir kurias
tu turbūt
pasidėjai
pusryčiams.
Atleisk man
jos buvo skanios
tokios saldžios
ir šaltos.
Šį eilėraštį pateikiau norėdamas pailiustruoti, ką laikau geru eilėraščiu apie buitį. Kartu noriu pabrėžti, kad Paulius atsidūrė labai geroje kompanijoje – tarp amerikiečių klasiko W. C. Williamso ir Kornelijaus Platelio. Dar kažkur sąmonės paribiuose šmėkščioja Gintaras Grajauskas ir Eugenijus Ališanka – taip pat buities ir būties smulkmenėlių ir paradoksų mėgėjai.
Čia tas kontekstas, į kurį būtų galima bandyti įtraukti trečią P. Norvilos poezijos knygą „Buitinė“. O knygos pavadinimas gali būti laikomas ir provokuojančiu. Galbūt tik pats poetas galėtų paaiškinti, ar šis pavadinimas – atsakymas į jam kartais kritikų ir skaitytojų mestus kaltinimus poezijos buitiškumu ir kasdieniškumu, ar provokacija, ar tiesiog situacijos ir temų, telpančių tarp knygos viršelių, tikslus apibūdinimas.
Pats Paulius apibūdindamas knygą sako, kad „Buitinė“ nuo ankstesnių knygų skiriasi tuo, kad yra lengviausiai suprantama ir atpažįstama. „Pirmojoje – kūriau pasaulį iš naujo, antrojoje – lyginau tą kuriamą pasaulį su esamu, o trečiojoje – matau, kad pasaulio, iš tikrųjų nereikia kurti, jis jau sukurtas, tereikia jį atrasti, pažinti, pastebėti.“
Ir iš tikrųjų šioje knygoje mažiau blaškymosi, eksperimentų, netgi temų įvairovė mažesnė, bet, drįstu sakyti, tai nekenkia, tiesiog knygoje esamos temos – mylimųjų santykiai, buities būtis ir būties buitis, žmogaus vienatvė, jį lemiantys ir apibrėžiantys kasdieniai ritualai – kabinamos šiek tiek giliau ir rimčiau.
Knygos struktūra taip pat griežtesnė, tiesą sakant, ji netgi puiki: knyga suskirstyta į skyrelius, pavadintus asmenvardžiais ir pagal lyrinį subjektą: jis, ji, jie/jos, mes. Tai, mano galva, atspindi ir žmogaus ar šios knygos subjekto kelią: nuo savęs suvokimo, apibrėžimo ir, žinoma, vienišumo iki kito/kitos paieškų. Tada žvelgiama tarsi iš šalies, kas iš jo ir jos galėtų išeiti, reflektuojama, kokie jie/jos supa, o tada pereinama į bendrąjį „mes“ – tai gali būti ir pora, ir visi mes. Toks suskirstymas leidžia tiksliai ir kartu lanksčiai junginėti poezijos registrus pernelyg nenutolstant ir nesiblaškant.
P. Norvila savo tekstuose mėgsta vardyti, katalogizuoti, rikiuoti daiktus ir reiškinius, sudėlioti poezijos logika susietą priežasčių ir pasekmių grandinę ir pabaigti visa tai apibendrinančia išvada: kartais netikėta, kartais ironiška ar švelnia, retesniais, blogesniais, atvejais – net moralizuojančia.
Jo stipriausi eilėraščiai – pasakojamieji ir tie, kur žaidžiama paprastais gyvenimo paradoksais. Tikrovė eilėraščio subjektui kartu ir kasdien vykstantis mūšis, skerdykla, ir vienintelė gelbstinti savo ritualais aplinka. Eilėraštyje „Iliuzija“ poetas ilgai vardija kasdienybės darbus, paprastus veiksmus, o paskui teigia, kad juos atlikus telieka „jau pagaliau/gyventi“. Žinoma, tą „gyventi“ galima suprasti įvairiai, kad ir „gyventi – tai rašyti“.
Kai kuriais tekstais bandomos užkalbėti senatvė, ateitis, tikrai įsiėsianti rutina, kai iš „jauno ir nepatyrusio“ virsti „storas ir negražus nesugyvenamas“.
Dažnai užsiimama pralaimėtojo, bet tokio, kuris tyčia nelaimi, nes nenori, nes jam geriau likti nuošalyje, stebėti viską, gyventi savo „mažo žmogaus“ gyvenimą ir rašyti, pozicija. Tam taip pat reikia drąsos. Poezijoje nemaištauti, nelaužyti tvorų ir ribų, nebandyti vesti tautos ar išganyti aplinkinių taip pat reikia drąsos. Tai nėra nuolankumas ar susitaikymas blogąja – pažeminimo, nusižeminimo, menkavertiškumo prasme. Tai ramus savo vietos pasaulyje ir kūrinijoje konstatavimas. Taip pat ramiai, su tramdomu švelnumu ir aistra aprašoma ir poeto gyvenimo bendrakeleivė. Ir šie du dalykai yra tikroji rinkinio stiprybė.
Nors labiausiai ant banalumo ar patoso ribos ir vaikštoma rašant apie mylimąją. Bet tokia rizika – universali, kiekvienas poetas su ja susiduria: pabandyk parašyti meilės eilėraštį, kuris skambėtų gaiviai ir gerai ne tik „jam ir jai“, bet ir daugybei pašalinių ausų (o juk jeigu jau poetas ryžtasi rašyti apie meilę, jis tas pašalines ausis būtinai turi omenyje). Pabandyk atskleisti tarpusavio jausmus, neatskleisdamas to, ko nenori, pabandyk perteikti meilę neišduodamas ir nesubanalindamas jos.
Tiesa, ir dalis rimuotų bei apie abstraktesnius dalykus kalbančių (karalystės, karaliaus, slibino, princesės ir kitų pasakos veikėjų figūromis užmaskuotų) eilėraščių – tikrai silpnesni. Žinoma, to kalbėjimo dėl kalbėjimo, pasidavimo visiškai nefiltruojamai, nevaldomai kalbos tėkmei, jos ornamentams ir gražumynams, taip aukojant prasmę, taip pat yra. Bet daug mažiau nei ankstesnėse knygose. Esama ir paradoksų, parašytų vien dėl paradoksų, ir eilėraščių pokštų, parašytų tik dėl vienos šmaikščios išvados ar eilutės, bet taip pat nedaug.
Tačiau vadinkime tuos tekstus rišamąja medžiaga stipriems ir geriems eilėraščiams, kurie ir sudaro knygos stuburą. Ir tegul ta Pauliaus knygoje minima „poezijos rakštis“ toliau neduoda jam ramybės, kviečia, pasak vieno eilėraščio, „paliudyti mūsų tikėjimo/vienas kitu/kasdienybės“.
