Egzistuoja senas posakis „Geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti“. Manau, kad jis atsirado dar iki televizinės epochos, kai žmogus turėjo dėti pastangų, keliauti, gal net rizikuoti vien tam, kad patirtų naujų įspūdžių, tobulėtų, pažintų pasaulį.
Egzistuoja senas posakis „Geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti“. Manau, kad jis atsirado dar iki televizinės epochos, kai žmogus turėjo dėti pastangų, keliauti, gal net rizikuoti vien tam, kad patirtų naujų įspūdžių, tobulėtų, pažintų pasaulį.
Šiandien gyvename vaizdų epochoje. Televizija ir internetas bet kurią akimirką į mūsų kambarį gali atnešti Amazonės džiunglių, Niagaros krioklio, Siksto koplyčios vaizdus, patogiai įsitaisę galime stebėti bombarduojamų miestų, lavonais nuklotų gatvių, žudomų žmonių nuotraukas ar kadrus. Ilgainiui priprantame prie visko ir imame žiūrėti abejingai, tarsi tie įvykiai vyktų kompiuteriniame žaidime ar įprastiniame Holivudo trileryje. O vėliau imame ir nežiūrėti, juk galime ir paklausyti, nes viskas daugybę kartų jau matyta, o kalbančios galvos ypač nusibodusios.
Visagalis televizijos pultelis mums leidžia skrajoti kanalais, užgriebiant tai, kas įdomiausia; interneto portaluose skaitome tik pavadinimus, fragmentuojame visą savo gyvenimą į nedideles atkarpas ir vis skubame, kad tik nebūtų nuobodu. Todėl netinka pateikti klausimą, kodėl mes taip gyvename, kodėl pasaulinių ryšių amžiuje jaučiamės dar vienišesni – klausimas „kodėl?“ televizijai yra pražūtis. Nes norint į jį atsakyti, reikia stabtelėti, reikia galvoti. Paklausti kodėl galima tik keliais atvejais – kodėl pop žvaigždė paliko savo meilę arba kodėl politiko žmona nusipirko tokį gražų maudymosi kostiumėlį.
Žinoma, taip hiperbolizuotai apibūdindama televizijos lauką pirmiausia turiu galvoje Lietuvos televizijos kanalus. Viename jų netgi egzistuoja laida „Kodėl“, kurios akiplėšiška vedėja stengiasi sukelti skandalą net stumdydama savo pašnekovus, tačiau neatrodo, kad jai rūpėtų ką nors išsiaiškinti iš esmės. Ir čia, klausdami, ar televizijai apskritai rūpi ką nors išsiaiškinti ir suvokti, ne tik pateikti informaciją, mes priartėjame prie kultūros laidų. Kitaip tariant, prie paraščių, o kartais ir prie visiško undergroundo. Kaip kažkada pasakė viena iš komercinės televizijos vadovių – kultūros laidas mes pradėsime daryti tada, kai neturėsime, kur dėti pinigų, ir neturėsime, ką daugiau rodyti.
Tačiau kalbėdami apie kultūrą televizijoje arba, jeigu galvotume plačiau – konvergencijos keliu besiformuojančiame medijų pasaulyje, pirmiausia turėtume nusibrėžti ribas ir patys sau nusistatyti, kaip šiandien suprantame „Kultūros“ terminą.
Iš lotynų kalbos kilęs žodis cultura pirmiausia reiškė – apdirbimas, ugdymas, lavinimas, tobulinimas, garbinimas. Šiuolaikiniai žodynai pateikia dvi reikšmes, kurios mums gali rūpėti – visa tai, kas sukurta žmonių visuomenės fiziniu ir protiniu darbu, visuomenės laimėjimų visuma mokslo, meno, valstybinio bei visuomeninio gyvenimo ir buities organizavimo, įpročių ir papročių srityje..
Antroji reikšmė – tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors srityje.
Tačiau šiandien tokie apibūdinimai skamba kaip toli praeityje likusių epochų dvelksmas. Žiniasklaida yra linkusi supaprastinti gyvenimą, todėl daugelyje šiuolaikinių medijos priemonių žodis kultūra yra suvokiamas labai paprastai – kaip „meno“ ir visko, kas su juo susiję, įvardijimas („kultūrinė spauda“, „kultūros žmonės“, „kultūros laidos“ ar „kultūros priedas“), kartais dar pridedant istoriją, rečiau – švietimą, mokslą ar religiją.
Apmąstymas, įkontekstinimas, gilesnis žvilgsnis į vykstančius procesus ir jų analizė, įvairių požiūrio taškų susitikimas, diskusija ir yra kultūros veiksmas. Nes kultūra nėra vien menas. Būtent taip kultūrą supranta dalis Europos radijo ir televizijos kultūros programų kūrėjų bei žiūrovų ir klausytojų.
Kad šie sakiniai nevirstų vien tuščiais samprotavimais, norėčiau pasiremti Europos Sąjungoje atliktais auditorijos tyrimais.
2007 m. Europos Komisija užsakė kokybinį Eurobarometro tyrimą, norėdama išsiaiškinti visuomenės nuomonę apie kultūrą ir vertybes Europoje.[1]
Buvo apklausti 26 755 piliečiai 27 ES šalyse, nuo 22 iki 50 m. amžiaus.
Apklausos rezultatai parodė, kad daugiau kaip dviem trečdaliams apklaustųjų (77 %) kultūra yra svarbi jų gyvenime. Absoliuti lyderė čia yra Lenkija, kur net 9 iš dešimties apklaustųjų nurodė kultūrą kaip svarbią jų gyvenimo dalį. Estijoje tokių žmonių yra 83, Lietuvoje 78, o Latvijoje 77 procentai. Palyginkime – Prancūzijoje ir Italijoje kultūra svarbi 88 %, Ispanijoje 75 %, Švedijoje 76 %, Britanijoje 67 % gyventojų.
Kokias reikšmes recipientai suteikia žodžiui „kultūra“? Didžioji dalis apklaustųjų (39 %) kultūrą tapatina su menu, 24-iems % – tai tradicijos, kalbos, socialinės bendruomenės, 18-ai % – tai žinios, mokslas, gyvenimo būdas ir mus supančios aplinkos formos bei kokybė. Toliau buvo minimas švietimas, istorija, religija ir t. t. Ir tik vienas procentas apklaustųjų galvoja, kad kultūra yra tai, kas snobiška, nuobodu, elitiška, prabangu.
Įdomu, kad Lietuvoje taip galvoja turbūt 90 % televizijų vadovų ir prodiuserių.
Taip pat žmonių buvo klausiama, kiek kartų jie dalyvavo kultūriniame veiksme per 12 mėnesių, jeigu apskritai tokiame veiksme dalyvavo. Čia kalbama apie veiksmą, kurio metu žmogus patyrė, „vartojo“ kultūros produktą (pvz., skaitė), o ne apie veiklą, kurios metu pats žmogus aktyviai ką nors kurtų (pvz., rašė knygą).
Rezultatai parodė, jog kultūrinės laidos per radiją ir televiziją yra populiariausi Europos žmonių įsitraukimo į kultūros veiksmą būdai – kartą ir daugiau per metus taip kultūroje dalyvavo 78 % žmonių, o 46 %, tai yra beveik pusė europiečių, kultūros laidų klausė arba žiūrėjo daugiau kaip 5 kartus per dvylika mėnesių.
Palyginkime kitus dalyvavimo kultūroje būdus – knygas skaitė 71 % žmonių, 54 % lankėsi istorinėse įžymybėse, 51 % buvo kine, muziejus ar galerijas bent kartą metuose lankė 41 % apklaustųjų.
Antras statistinis smūgis turėtų būti Eurobarometro įrodymas, kad Šiaurės ir Baltijos šalys yra ES lyderės pagal žmonių įsitraukimą į kultūrą. Nors beveik visur kitur prizinėse vietose yra skandinavai, Lietuva tampa viena iš ES lyderių kalbant apie radijo ir televizijos kultūros laidas.
• ES vidurkis 78%
• Estija (93%)
• Slovakija (92%)
• Lietuva, Latvija (90%)
Šie skaičiai akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos gyventojams, dar labiau nei kitiems europiečiams, radijo ir televizijos kultūros laidos yra ne tik populiariausias ir tikėtina, kad prieinamiausias būdas dalyvauti kultūriniame gyvenime, jos yra gyvybiškai svarbios. Eurobarometro tyrimas rodo, kad kalbame ne apie „nišinę grupę“, „mažumą“, bet apie absoliučią daugumą, didžiąją dalį Lietuvos visuomenės.
Tačiau ką mes girdime iš daugelio televizijos prodiuserių ir kanalų vadovų? Kultūros laidos yra nuobodžios, jos skirtos tik mažam klausytojų ar žiūrovų ratui, šias laidas galima transliuoti tik tokiu laiku, kai didžioji dalis auditorijos dirba, mokosi arba jau miega. Man asmeniškai teko patirti, kai po vienos tiesioginės televizijos laidos, kurioje buvo gvildenamos opios jaunimo skaitymo problemos, televizijos vadovas, pamatęs neaukštus laidos reitingus, susijaudinęs bandė išsiaiškinti, kaip galėjo tokiu metu būti gvildenama tokia bloga tema. Net nematęs laidos ir nežinodamas, kaip vyko pokalbis, kas dalyvavo laidoje ir ką kalbėjo, vadovas buvo įsitikinęs, kad tokių laidų geru laiku negalima transliuoti.
Reitingas šiandien yra pagrindinis daugelio televizijų programų sudarymo ir laidų kūrimo kriterijus ir jokie argumentai negali įtikinti prodiuserių, kad edukacijai, įpročiui, poreikiui atsirasti reikia laiko. Niekaip negaliu suprasti, kodėl vidutinės pop žvaigždutės koncertai net provincijos miesteliuose vyksta pustuštėse salėse, tačiau komercinės televizijos nuolat kviečia tas pačias žvaigždutes į televizijos laidų studijas ir bando iš jų ištraukti nors vieną bent šiek tiek protingesnę mintį. Kodėl kuria laidas, kuriose pačios televizijos išreklamuotiems žmonėms ieško žmonų ar vyrų, verčia juos šokti ar dainuoti? Kodėl išveža praktiškai protiškai atsilikusį arba, sakykime, primityvų žmogų į prestižinį kurortą ir nuolat jį filmuodami siūlo publikai pasimėgauti paniekos žmogui valandėle? Tai yra reitinginės laidos?
Tokių laidų autorių ir televizijos kanalų vadovų atsakymas dažniausiai yra vienodas – nenori, nežiūrėk. Tačiau tokie primityvūs vienadieniai herojai iš programų eliminuoja kitą, labai svarbią mūsų visuomenės dalį. Ar dažnai ekranuose mes matome savo mokslininkus, nors jie apdovanojami pasaulinėmis premijomis? Ar regime sėkmingai verslą pradėjusius verslininkus? Kas kviečia į laidas kaimo gydytoją, kuris per savo ilgus darbo metus išgelbėjo ne vieną gyvybę ir gali papasakoti daugybę įdomiausių istorijų? Ar juos girdime, ar žinome, ką jie galvoja apie mūsų visuomenę, politiką, švietimą, pagaliau apie mūsų ateitį? Tai yra kultūra. Gilesnis, tikresnis žvilgsnis į mus supantį pasaulį, to nelemto klausimo „kodėl“ pateikimas yra kultūra. Kalbėjimas apie tai, kaip ir kuo šiandien gyvena žmogus, yra kultūra. Todėl negaliu tikėti teiginiu, kad televizija viso labo tik gyvenimo atspindys. Televizija kuria savo politiką ir labai dažnai brutaliai, galingai kišasi į žmonių gyvenimą ir daro įtaką. Parodykite man žmogų, kurio kasdienybėje būtų tik dainos ir šokiai, vis naujų receptų gurmaniški patiekalai, mados ir nuolatinės meilės paieškos. Čia reikia būti nebent Silvio Berlusconiu.
Tačiau kažkas juk žiūri ir pačias banaliausias pramogines laidas, kurių prodiuseriai nuolat pateikia jiems palankius reitingus. Bet jeigu reitingai nerodo, kad Lietuvos piliečiams radijo ir televizijos kultūros laidos yra gyvybiškai svarbios, ką įtaigiai liudija Eurobarometro tyrimas, tai gal reikėtų pasvarstyti, ar reitingų metodika yra adekvati, ką ji atspindi, o taip pat ar adekvatus yra programų, ypač televizijos, sudarymas? Galbūt išankstinė nuostata, jog kultūros laidos bus nežiūrimos atsiranda vien dėl to, kad kultūros laidos tampa save pildančia pranašyste? Pradeda suktis užburtas ratas – autoriams stinga motyvacijos, palaikymo, jie jaučia a priori tam tikrą menkinamą požiūrį, o toks požiūris gal ir yra viena iš priežasčių, kodėl kultūros laidos padedamos į „nežiūrimą“ laiką, kodėl neskiriama pakankamai lėšų laidoms parengti, taip pat investicijoms tiek į kūrybinių, tiek į techninių darbuotojų atranką bei kvalifikacijos kėlimą.
Pastaruosius du momentus norėčiau aptarti šiek tiek detaliau. Finansai, o tiksliau – jų trūkumas, dažniausiai yra didžioji sudužusių svajonių, neįgyvendintų idėjų ir vilčių priežastis. Be abejonės, turėdamas skatikus nesukursi modernios studijos aplinkos ar televizijos filmo, nenufilmuosi sudėtingos laidos. Turint galvoje, kad visuomeninis transliuotojas Lietuvos radijas ir televizija yra vienas mažiausiai finansuojamų EBU narių, o komercininkai dar vis turi kur kitur tuos pinigus dėti, kultūros plačiąja prasme laidų mūsų valstybėje yra nedaug. Tačiau teiginį, kad ne visada pinigai lemia geros idėjos gimimą ir įgyvendinimą, puikiai įrodė Rumunijos kinas. Minimalios investicijos ir stulbinamas rezultatas. Antrasis pavyzdys būtų mūsų kaimynai latviai. Rygoje yra leidžiamas aukščiausio lygio nepriklausomas intelektinis žurnalas „Rīgas laiks“, kurio vyriausias redaktorius Uldis Tironas neseniai viešėjo Vilniuje. Paklaustas, iš kur jie gauna lėšų tokiam elitiniam žurnalui, kurį Latvijoje skaito ir verslininkai, ir politikai, ir menininkai, jis atsakė: „Mes tiesiog labai norėjome daryti tai, kas mums patinka, o tada atsiranda ir lėšos.“ „Tačiau mes esame maža šalis, mūsų maži pinigai ir maži žurnalai“, – replikavo moderatorius. „Vadinasi, jūs darote ne tai, kas jums iš tikrųjų įdomu.“
Antrasis momentas yra televizijos žmonių kvalifikacija, tiksliau – profesionalumas. Prisimenu nepriklausomybės pradžią, kai prasidėjo tiesioginės transliacijos iš mitingų, koncertų, vakarų. Kiek naujuose kanaluose buvo pridaryta klaidų vien dėl to, kad nauji žmonės neturėjo patirties ir paruošimo. Vienintelė Lietuvos televizija buvo sukaupusi profesionalių operatorių ir žurnalistų komandą. Tačiau laikai keitėsi, profesionalai pasklido, išmoko filmuoti ir transliuoti. Ir ką matome šiandien?
Penkias minutes pastatytas prie savo paveikslo stambiu planu rodomas dailininkas pasakoja visai kito paveikslo istoriją. Simfoninio koncerto transliacijos dešimtąją minutę prasideda puiki fleitos partija, tačiau tuo metu kadre matome nosį krapštantį kontrabosininką. Ir tuomet yra teigiama, kad simfoninio koncerto jokiais būdais negalima transliuoti per televiziją, nes tai klaiki nuobodybė, neformatas.
Lady Gaga yra formatas, nes ji laksto po sceną ir turi gražias dekoracijas, o visokie orkestrai – ne, nes smuikininkai sėdi kaip prikalti, nors lengvai galėtų bent pavaikščioti. Bet kodėl kai kurių Europos televizijos stočių režisieriai ir operatoriai sugeba net iš statiško reginio sukurti intrigą, pasakojimą? Nes jie dirba su partitūromis ir kai įstoja fleita, tai rodo būtent fleitininką.
Kodėl į Vilnių atvykusi „Mezzo“ televizijos kūrybinė grupė iki devinto prakaito dirbo repeticijose, žymėdamiesi pastabas, nors tai aukščiausio lygio profesionalai? Kodėl amerikiečiai, daugiau kaip prieš dvidešimt metų filmavę Eimunto Nekrošiaus spektaklius, žinojo, kada ir kuris veikėjas prabils, kokiu rakursu filmuoti ir kur statyti kameras? Televizija ne tik veidrodis, ji ir kūrėja. Tačiau kiekvienam kūrėjui labai svarbu yra talentas, profesionalumas, patirtis ir, vartojant tolimos praeities sąvokas, meilė savo darbui.
2010 metais Lietuvoje paskelbta tyrimų grupės RAIT apklausa, kokiomis informacijos priemonėmis labiausiai pasitiki Lietuvos gyventojai, parodė, kad televizijos pranašumas prieš kitas žiniasklaidos priemones gana įspūdingas – 44,1 %. Antroje vietoje esantys interneto portalai atsilieka beveik tris kartus – šia žiniasklaidos priemone pasitiki 17,4 % apklaustųjų, nacionaliniais dienraščiais 10,8, o radiju – vos 8,5 %.
Tačiau televiziją, kaip patikimiausią žiniasklaidos priemonę, dažniausiai įvardijo kaimo gyventojai, darbininkai, ūkininkai ir namų šeimininkės. Asmenys su aukštuoju išsilavinimu, tarnautojai, moksleiviai ir studentai pirmenybę teikia portalams. Panaši tendencija pastebima ir rikiuojant Lietuvos gyventojus pagal pajamas: kuo daugiau litų tenka vienam šeimos nariui, tuo mažesnis pasitikėjimas televizija ir didesnis interneto portalais bei dienraščiais. Peršasi išvada, kad net Lietuvoje, kur internetas dar nėra taip išplėtotas kaip Skandinavijoje, vis daugiau jaunų, išsilavinusių, vidutines ir didesnes pajamas gaunančių žmonių praranda pasitikėjimą televizija ir pereina į interneto erdves.
Lietuvoje atliktas RAIT bendrovės tyrimas, kaip minėta, rodo didžiausią pasitikėjimą televizija. Tačiau 2012 metų kovą paskelbtas dar vienas Eurobarometro tyrimas rodo visai kitas tendencijas.[2]
„Televizija išlieka medijų populiarumo viršūnėje, tačiau ES piliečiai labiausiai pasitiki radiju.“ Netgi pagal populiarumą, kad ir kaip tai būtų keista girdėti Lietuvoje, Europoje radijas stabiliai laikosi antroje vietoje, jis populiaresnis negu spauda ir internetas. Kiekvieną dieną televiziją žiūri 87 %, o radijo klauso 51 % žmonių. Tačiau nuo 2010 metų radijas stabiliai sulaukia žymiai didesnio pasitikėjimo nei televizija ar spauda. Radiju pasitiki 57 %, nepasitiki – 35 %. Televizija pasitiki 53, nepasitiki 42 procentai. Pagal Eurobarometro tyrimus Lietuvoje pasitikėjimas radiju taip pat yra didesnis – 57 %, o televizija 53 %.
Šis tyrimas atskleidžia ir dar vieną įdomų ryšį. Labiausiai per pastaruosius metus pasitikėjimas radiju krito tokiose šalyse kaip Graikija ir Italija, o išaugo Švedijoje (80 %), Suomijoje (78 %), Danijoje (73 %) ir Slovakijoje (75 %). Kaip teigė EBU prezidentas Jean-Paul Philippot, jau gana ilgą laiką Švedijos, Danijos ir Suomijos pavyzdys įrodo kitoms Europos šalims, kad yra aiškus ryšys tarp gerai veikiančio viešojo transliuotojo ir gerai veikiančios demokratinės visuomenės.
Norėčiau užduoti gal ir retorinį klausimą – ar gali būti atsitiktinumas, kad Šiaurės šalių, taip pat Airijos, Slovakijos transliuotojai ypač didelį dėmesį skiria kultūros laidoms?
Pasiremsiu tik kelių šalių visuomeninių radijo stočių pavyzdžiais. Suomijos nacionalinis transliuotojas YLE yra viešoji įstaiga, turi keturis televizijos kanalus, šešias radijo stotis. YLE radijas visuomet buvo populiariausias Suomijoje, pasiekia net 60 % klausytojų. Pirmoji programa yra skiriama kultūrai, gilesnei įvykių analizei, ilgiems, ramiems pokalbiams apie mokslą, istoriją, knygas, santykius, bažnyčią ir t. t. Čia skamba radijo dokumentika ir radijo teatras. Čia nebijoma provokuoti jaunųjų klausytojų ir diskutuoti tema „Mokykloje neįmanoma nei mokyti, nei mokytis, mokykla nebeturi prasmės. Ką jūs manote?“.
Ilgų pokalbių nevengia ir „Radio France Culture“, kurio programoje viena po kitos sudėliotos autorinės diskusijų ir pokalbių laidos.
Galime sakyti, kad bepigu rengti pasaulinio lygio programas šalims, kurios transliuotojams skiria dideles lėšas. Tačiau nedidelės Slovakijos pavyzdys byloja, kad daug kas priklauso nuo įvairių institucijų požiūrio ir paties transliuotojo pozicijos. 5 mln. gyventojų turinti Slovakija transliuoja 9 radijo programas, turi simfoninį orkestrą, seniausią šalies muzikinį ansamblį, vaikų muzikos grupę. Įdomu tai, kad kultūros laidos arba kultūra plačiąja prasme egzistuoja beveik visose Slovakijos radijo programose. Be specialiųjų programų „Radio Litera[G1] “, „Radio Klasika“, „Radio Devin“, daugelyje šalių egzistuojančią „pirmojo kanalo“ problemą slovakai taip pat sugebėjo išspręsti. Čia, šalia aktualijų laidų, informacijos, skamba interviu su įdomiais žmonėmis, daug dėmesio skiriama kultūros naujienoms, vakarais skaitomos knygos, transliuojami radijo spektakliai ir religinės laidos.
Apibendrindama šiuos pasižvalgymus po televizijos ir radijo lauką, norėčiau akcentuoti svarbiausią dalyką. Siaurai ir diletantiškai suvokiamą kultūrą visada galima išstumti į paribio zoną, o tokius projektus ir idėjas siūlančius žmones vadinti marginalais ar mažuma. Tačiau tokie sprendimai daro akivaizdų poveikį visuomenei, jos prasmingo gyvenimo suvokimui, oraus buvimo šioje šalyje siekiui. Nemaža dalis emigruojančių mūsų žmonių svarbiausia išvykimo priežastimi įvardija ne ekonominius nepriteklius, o bendrą šalies atmosferą, nepakantumą, nepagarbą, homofobiją ir agresyvumą. Kultūra viešosiose medijose, o ypač galingiausioje iš jų – televizijoje, nėra tik bumbuliukas ant kepuraitės. Net jeigu bandysime apsimesti, kad žmonėms vis dar beprotiškai patinka kvailiams skirtos laidos – negalime ignoruoti fakto, kad kultūros laidų arba kultūros rakurso stygius televizijoje turi neigiamos įtakos mūsų gyvenimo aplinkai. Tačiau situaciją visada galima keisti ir televizijos vaidmuo čia galėtų būti milžiniškas. Kol kas šis vaidmuo nesuvokiamas arba jo vengiama. Ar užteks televizijos žmonėms drąsos ir išminties bent pabandyti keistis – parodys laikas. Svarbu, kad nebūtų per vėlu, nes ant kulnų jau lipa beribis internetas.
[1] http://ec.europa.eu/culture/documents/summary-report-values-en_de.pdf
[2] http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/eb/eb76/eb76_media_de.pdf
Paskaita skambėjo per LRT Klasikos laidą „Radijo paskaita“
