Pagal Katalikų bažnyčios kanonus santuoka nenutraukiama, jei abu sutuoktiniai tai darė laisva valia ar nenuslėpė svarbių gyvenimo detalių. Todėl, jei tokia pora išsiskiria, antra bažnytinė santuoka nebegalima, kitaip žmogus negaus nuodėmių išrišimo ir Komunijos. Tad šįkart tai bene svarbiausias klausimas, dėl kurio Vatikane vykstančiame neeiliniame vyskupų sinode smarkiai diskutuoja 190 vyskupų ir per 50 pasauliečių.
Pagal Katalikų bažnyčios kanonus santuoka nenutraukiama, jei abu sutuoktiniai tai darė laisva valia ar nenuslėpė svarbių gyvenimo detalių. Todėl, jei tokia pora išsiskiria, antra bažnytinė santuoka nebegalima, kitaip žmogus negaus nuodėmių išrišimo ir Komunijos. Tad šįkart tai bene svarbiausias klausimas, dėl kurio Vatikane vykstančiame neeiliniame vyskupų sinode smarkiai diskutuoja 190 vyskupų ir per 50 pasauliečių.
Lenkijos Vyskupų Konferencija viešai teigia, esą didelis nuosaikumas išsiskyrusiems ar ne santuokoje kartu gyvenantiems žmonėms naikina nuodėmės sampratą. Tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad Bažnyčia turi domėtis tuo, kas vyksta aplink, ir įeiti į esamą kultūrą, kitaip, pasak vieno iš sinodo tėvų, jei Bažnyčia nesiklausys pasaulio, pasaulis nesiklausys Bažnyčios.
Vatikanas audringai diskutuoja
„Kalbėkite drąsiai ir atvirai“ – šiuo raginimu vyskupams popiežius Pranciškus pradėjo neeilinį sinodą. Pasak popiežiaus, baimė išsakyti savo nuomonę yra tai, kas trukdo Bažnyčiai eiti į priekį.
„Po šių metų vasario konsistorijos, kurios pagrindinė tema buvo šeima, gavau vieno kardinolo laišką. Jame buvo apgailestaujama, kad kai kurie kardinolai neišdrįso visko pasakyti, iš pagarbos popiežiui manydami, kad galbūt popiežius galvoja kitaip negu jie. Tai negerai. Tai nėra sinodiškumas, nes reikia pasakyti viską, ką Viešpatyje jaučiame turį pasakyti, netrukdant žmogiškai pagarbai ar baimei“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.
Panašu, kad šiuos žodžius vyskupai priėmė. Bent jau tai matome iš kasdienių Vatikano spaudos atstovo Federico Lombardi trumpų pranešimų „Twitter“ paskyroje, kur rašoma apie smarkias, netgi audringas diskusijas kai kuriais klausimais.
O štai kelios oficialios Vatikano nuotrupos apie tai, ką pasakė kai kurie sinodo tėvai: „Bažnyčiai turi būti aišku, kad santuoka ir homoseksualų sąjunga nėra tapatūs dalykai, tačiau būtina gerbti homoseksualių žmonių orumą“; „Bažnyčia turi atkreipti dėmesį į kalbą ir iš jos žodyno turėtų dingti tokie posakiai, kaip „gyvena nuodėmėje“, „morališkai netvarkingi“ ar „kontraceptinis mentalitetas“; „Santuokos nesudariusios sugyvenančios poros, jei yra ištikimos ir mylinčios, turi šventėjimo ir ties os elementų.“
Sinodas įtraukia pasauliečius
Nors visi šie dalykai Bažnyčioje nėra nauji, apie pagarbą kitokiems ir dialogą kalbama jau mažiausiai 50 metų, sinodas pabrėžia, kad būtina keisti žodyną. Pasak apžvalgininko Tomo Vilucko, jau tai, kad sinode laisvai diskutuojama ir kritikuojama, yra bandymas priartėti prie nūdienos žmogaus.
„Tiesa, tai vis tiek ilgas procesas. Sinodas, skirtas šeimai, buvo 1980 m. O per 35 metus situacija šiuolaikiniame pasaulyje labai pasikeitė, todėl vyksta pokyčiai ir Bažnyčioje, kinta kalbėjimas ir bendravimas“, – pastebi T. Viluckas.
Šiame sinode dalyvauja ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai, kurie geriausiai ir mato, kas dedasi šeimose. Vienas tokių – Vilniaus šeimos centro vadovas Algirdas Petronis, kuris sinode yra auditorius. Auditoriai – žmonės, kurie teisės balsuoti neturi, bet išklauso vyskupų pasisakymus, išsako ir savo nuomonę bei pastebėjimus, o šią savaitę kartu dalyvauja darbo grupėse.
„Aš tiesiog planuoju pasidalinti savo pastebėjimais apie tai, kokių problemų turi šeimos ir kaip svarbu joms padėti. Pačiame darbiniame dokumente labai plačiai apibrėžiamos problemos, kalbama apie šeimų nesusikalbėjimą, susvetimėjimą, vartotojiškumo problemas ir sunkumus, kylančius dėl emigracijos. Manau, tai Lietuvai irgi labai aktualu. Taip pat aptariami sužadėtinių rengimo klausimai, įvairios kritinės ir krizinės situacijos, kaip ir smurtas ar skyrybos“, – pasakoja A. Petronis.
Šis sinodas išskirtinis tuo, kad jo turinį diktuoja ne iš anksto popiežiaus parengtos temos, bet informacija, kurią viso pasaulio vyskupai gavo iš užpildytų anketų. Metų pradžioje vyskupijos, šeimų centrai, o kai kur pasaulyje ir bet kurie tikintieji raštu atsakė į klausimus apie tai, kaip šiandienos katalikai suvokia šeimą, Bažnyčios mokymą, ar vyksta dialogas ir pan. Būtent šių anketų atsakymai ir jose išsakytos problemos ir sudarė dabartinio sinodo programą.
Išsiskyrus sakramentai nebegalimi
O kas svarbu Vakarų ir konkrečiai Lietuvos kontekste? Visuomenė ir žiniasklaida apie tai kalbėjo dar gerokai prieš sinodą. Tai – išsiskyrusių šeimų klausimas.
Pagal Katalikų bažnyčios kanonus santuoka bažnyčioje yra galiojanti ir nenutraukiama, jei abu sutuoktiniai tai darė laisva valia, niekieno neverčiami, taip pat jei nuo antrosios pusės nenuslėpė svarbių gyvenimo detalių, pavyzdžiui, apie priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, turimą sunkią ligą, ankstesnę santuoką ir pan. Taigi, jei šios sąlygos įvykdomos, sutuoktiniams galioja žodžiai „ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.
Vis dėlto, jei tokia pora išsiskiria, antros bažnytinės santuokos priimti nebegalima. Ką tada daryti? Kas bent kiek domisi, žino, kaip katalikams svarbu nuodėmių išrišimas per išpažintį ir Komunija. Taigi galima pasirinkti: arba toliau gyveni vienas ir šiuos sakramentus gali priimti, arba susirandi kitą mylimą žmogų, su juo susituoki civiliškai ar tiesiog gyveni kartu, bet tada nuodėmių išrišimas ir Komunija negalimi.
Nesileidžiant į smulkmenas, galima nujausti, kokią dramą tokiu atveju turi išgyventi giliai tikintis žmogus, kartais net nekaltas dėl to, kad, pavyzdžiui, sutuoktinis jį paliko. Štai kodėl šiuo klausimu, ar leisti antrą kartą susituokusiems priimti sakramentus, sinode ir verda smarkios diskusijos.
„Kardinolas Walteris Kasperis šių metų vasarį vykusioje kardinolų konsistorijoje pabrėžė, kad Bažnyčia, sekdama senomis tradicijomis, antrą santuoką sudariusiems katalikams galėtų po atgailos laikotarpio leisti praktikuoti sakramentus. Jis ne kartą pabrėžė, kad Šventasis Tėvas asmeniškai jo šito prašė. Bet popiežius negali vienašališkai priimti sprendimų, reikia konsultacijų su vyskupais, kardinolais. Būtent tai šiuo metu sinode ir vyksta“, – sako T. Viluckas.
Mėginama bent pagreitinti teisinius procesus
Taigi popiežius Pranciškus neišreiškia aiškios nuomonės išsiskyrusių porų klausimų, nors yra palankus vokiečių kardinolo W. Kasperio nuosaikiajai pozicijai. Tačiau yra ir priešingų nuomonių. Tarkim, Lenkijos Vyskupų Konferencija viešai sukritikavo tarpinį sinodo dokumentą: teigiama, kad didelis nuosaikumas išsiskyrusiems ar ne santuokoje kartu gyvenantiems žmonėms naikina nuodėmės sampratą.
Tad greičiausiai iki kitų metų lapkričio diskusijos bus dar karštesnės. Juo labiau kad struktūriška ir hierarchiška Bažnyčia viską spręs demokratiškai balsuodama. Kaip galima nujausti, sprendimo itin laukia antrą kartą susituokę katalikai, kurie neslepia, kad norėtų, kad jiems būtų leista priimti sakramentus.
„Bažnyčia turi parodyti dėmesį ir gailestingumą tiems žmonėms, kuriems santuoka nenusisekė“, – teigia kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jis, kaip Lietuvos vyskupų konferencijos Šeimos reikalų tarybos vadovas, Lietuvoje buvo sušaukęs keletą posėdžių, per kuriuos svarstytas šeimų klausimas.
Dvasininko manymu, Bažnyčia doktrinos apie santuoką nekeis, tai esą nepajudinamas dalykas. Tačiau ką daryti su tais, kurių gyvenimas šeimoje nenusisekė? Kardinolas pripažįsta, kad bent jau Lietuvos Bažnyčia aiškaus atsakymo neturi. Viena vertus, bus mėginama pagreitinti teisinius procesus, kurie leistų anuliuoti santuoką, t. y. pripažinti, kad ji nebuvo galiojanti. Be to, dar prieš sinodą popiežius įsteigė teisininkų ekspertų grupę, kurie spręs, kaip padaryti, kad atsakymų iš bažnytinių teismų nereikėtų laukti metus ar ilgiau. Tačiau galvojant, kaip padėti tiems, kurių santuoka nebus anuliuota, bet kurie kartu nebegyvens, atsiveria spraga.
A. J. Bačkis sako, kad tiesiog laukiama sinodo sprendimų, bet kokie jie bus, pasakyti sunku: „Labai svarbu žmogiška ir dvasinė laikysena: kitų žmonių neatstumti, nepasmerkti, nepasakyti, kad jie blogi. Reikia žiūrėti, ką galima padaryti, kaip jiems padėti, kaip Bažnyčia galėtų juos lydėti. Yra aiškiai pasakyta, jog reikia naujos teisinės formos, kad kuo greičiau būtų išsprendžiama, ar galima anuliuoti santuoką. Bet tai padės tik mažam skaičiui išsiskyrusių žmonių. Kaip palydėti kitus, nežinau.“
Bažnyčia turi klausytis pasaulio
Kita vertus, sinodo tėvai pabrėžia, kad kartais padėtis per daug dramatizuojama. Vyskupai primena, kad Bažnyčia tų žmonių, kurie gyvena antroje santuokoje, nelaiko blogesniais katalikais už kitus ir jie nėra atskirti nuo bendruomenės, net jei ir negali priimti sakramentų. Todėl vyskupai tikinčiuosius ragina į tokius žmones nežiūrėti su įtarumu ar smerkimu, kas neretai pasitaiko.
Antroje santuokoje gyvenantis Remigijus sako, kad po to, kai išsiskyrė ir per išpažintį pirmą kartą negavo nuodėmių išrišimo, patyrė tikrą šoką. Tačiau vėliau pakeitė požiūrį, o iš Bažnyčios narių niekada nesulaukė smerkimo ar atstūmimo. Jis pastebi, kad Lietuvoje dar užsilikusi sovietmečiu vyravusi nuostata, pagal kurią antrą kartą susituokęs žmogus yra kažkas labai blogo.
Kita problema – tos moterys, kurios veltui metų metus kenčia nuo smurtaujančių sutuoktinių ir kurios gerai nežino Bažnyčios mokymo, mano, kad, jei susiras kitą žmogų, Bažnyčia ar Dievas jas nubaus. Kardinolas A. J. Bačkis ragina mesti iš galvos tokį požiūrį. Pasak jo, tai, kad žmogus negali eiti Komunijos, nėra jokia bausmė ir tai nedaro kataliko blogesnio. Tie žmonės vis tiek yra Bažnyčios nariai, o Dievas jų tikrai neatstūmė.
Be abejo, pagrindinis sinodo klausimas – kaip atgaivinti šeimos sampratą ir pačią šeimą, kad tikintieji nebijotų tuoktis, kad būtų mažiau skaudžių patirčių. Atsakymų ieškoma. Nors kardinolas jau turi keletą patarimų. Pirmiausia – labiau leisti pasauliečiams užimti aukštas pareigas bažnyčioje, tobulinti pasirengimo katalikiškai santuokai kursus, kad per juos ne teoriškai kalbėtų kunigai, o pačios sutuoktinių poros dalytųsi patirtimi ir įžvalgomis apie Santuokos sakramentą.
Trečias kelias, kuriuo jau keletą dešimtmečių bando eiti visa Bažnyčia, apie teologinius dalykus visuomenei kalbėti kuo paprasčiau, aiškiau ir suprantamiau, galų gale stebėti, domėtis tuo, kas vyksta aplink ir įeiti į esamą kultūrą. Tą išreiškė vieno iš sinodo tėvų žodžiai „jei Bažnyčia nesiklausys pasaulio, pasaulis nesiklausys Bažnyčios“.
