Lietuvos istorija pristatoma iš išvirkščios pusės, o istoriniai mūsų tautos priešai paverčiami geradariais, 1955 m. „Amerikos balso“ radijui sakė istorikas Zenonas Ivinskis. „Tokia sužalota, tiesiog skaudžiai išprievartauta Lietuvos istorija dabar patenka į didžiąją sovietinę enciklopediją“, – teigė jis.
Lietuvos istorija pristatoma iš išvirkščios pusės, o istoriniai mūsų tautos priešai paverčiami geradariais, 1955 m. „Amerikos balso“ radijui sakė istorikas Zenonas Ivinskis. „Tokia sužalota, tiesiog skaudžiai išprievartauta Lietuvos istorija dabar patenka į didžiąją sovietinę enciklopediją“, – teigė jis.
„Prieš du dešimtmečius buvo laikas, kai sovietai labai menkai tesidomėjo visu tuo, kas iki XIX a. galo vyko ir dėjosi. Tikra istorija jiems teprasidėdavo nuo tos vietos, kai iš bendros Rusijos socialdemokratų partijos atsirado bolševikų grupė. Tada begalės buvo rašoma apie spalio mėnesio revoliuciją, apie pilietinį karą ir kitus komunistinius žygius. Bet kai dabar bolševikai jau daug giliau į praeitį užgriebia, tai pagal marksistinę schemą visai perdirba ir senąją rusų istoriją. Toks pat skaudus likimas ištikęs ir bolševikų okupuotų kraštų istoriją. Ten, ypač akiplėšiškai numojant ranka į autentiškus faktus, yra apgrobiamas pavergtų tautų kultūrinis praeitų amžių palikimas.
Lietuvai taip pat, žinoma, nebuvo padaryta išimtis. Ir garbingoji jos istorija šiandien žiauriai žalojama. Ji pristatoma iš išvirkščios pusės, o istoriniai Lietuvos ir lietuvių tautos priešai per šimtmečius dabar paverčiami jos geradariais. Kad šitokiomis sąlygomis nebegali būti kalbos apie objektyvius bei teisingai nušviečiamus mokslinius darbus Lietuvos istorijos srityje, šiandien parodo kiekvienas „Tiesos“ ar „Sovetskaja Litva“ straipsnis, kuris nors kiek paliečia lietuvių tautos praeitį. Apie tai čia dabar plačiau nekalbėsime.
Net vadinamieji „tyrinėjimai“ ir visi rašymai, kurie šiandien organizuojami Lietuvoje, turi tarnauti ir rodyti tik tai, kas naudinga už Lietuvos ribų nustatytai okupantų linijai. Tokie rašiniai ėmė rodytis pagal lietuvių tautos priešų sugalvotą ir išdirbtą planą. Pernai pagal tokią bolševikinę schemą buvo paruošta Lietuvos istorija, lietuvių literatūros vadovėlis. Dabar einama dar toliau. Tokia sužalota, tiesiog skaudžiai išprievartauta Lietuvos istorija dabar patenka į didžiąją sovietinę enciklopediją.
Normaliai enciklopedija turi aiškiai ir suglaustai duoti tai, kas yra tikra ir aišku. Iki šiol labai nesisekė bolševikams su ta enciklopedija. Pradėjo jie ją prieš 30 metų. Daugybė tomų juk turėjo būti perspausdinti naujai ar išimti iš apyvartos vien todėl, kad vakarykščiai bolševikiniai herojai, gražiai toje enciklopedijoje aprašyti kaip tobuli komunistai, buvo apskelbti šios dienos išdavikais, kuriems ruošiami teismai. Tokių vardas turėjo būti visada iš enciklopedijos išimtas ir panaikintas. Sovietinė enciklopedija juk turi duoti galutinį ir „neklaidingą“ žodį.
Tokį tariamai neklaidinantį paskutinį bolševikinį žodį pateikia dabar Didžioji tarybinė enciklopedija ir apie Lietuvos praeitį. Bet ji nupiešiama taip, kad nebelieka tikros Lietuvos istorijos. Tiesa, metų skaičiai yra tie patys. Tanenbergo kautynės įvyko 1410 m., ir tos datos jau niekas nebepakeis. Mindaugui, Gediminui, Kęstučiui ir Vytautui bolševikai taip pat kitų vardų negali duoti, nebent juos labiau surusinti. O visa kita čia bjauriai ir negailestingai sujaukta.
Čia mes ir turime uždavinį atitaisyti pačias pagrindines, tiesiog nedovanotinas falsifikacijas ir klaidas, taip pat nuolatinę sovietinę tendenciją vis iškreipti Lietuvos istoriją neatsižvelgiant į jokius autentiškus faktus. Jei jau kas nors norėtų pasiėmęs minėtos sovietinės enciklopedijos XXV tomą, kur yra straipsniai apie Lietuvą, susidaryti savo tikrą anosios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vaizdą, tai būtų didelis apsivylimas. Toks pat įspūdis palieka, kai paskaitai tik poros dešimčių eilučių straipsnelius apie Gediminą, Vytautą ir kitus didžiuosius Lietuvos kunigaikščius.
Įkyrumu beveik kiekvienoje pastraipoje vis akcentuojami Lietuvos ir Lietuvos kunigaikščių ryšiai su rusais, su jų kunigaikščiais. Žinoma, tuo būdu visai nutylimi santykiai su Vakarais, pastangos krikštytis, kultūriniai Lietuvos valdovų nuopelnai pačioje Lietuvoje. Perskaitęs anas keliasdešimt eilučių apie Gediminą ar Vytautą, tiesiog nebeatsižįsti žmogus, ar tai iš tikrųjų Lietuvos valdovai.
Plačiau čia nesustosime ir prie to fakto, kad bibliografijoje nurodytos tik kelios rusiškos knygos, kuriose yra rusų istorijos tik patys bendriausi dalykai ir tose knygose apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, žinoma, nė iš tolo nieko specialaus negali būti. Vadinasi, apie Lietuvos valdovus čia siūloma plačiau teirautis ir ieškoti tik iš rusiškiausių bendrųjų veikalų, kuriuose jau dėl jų kitos paskirties nieko gera apie Lietuvą negali būti. Tačiau tos knygos rašytos bolševikams priimtina dvasia.
O kur tikrieji lietuvių tautos istorijos šaltiniai? Kur atskiri tyrinėjimai ir veikalai, kurių prirašė ir patys lietuviai, ir kaimynai? Viskas tas nutylėta. Štai kaip toji enciklopedija informuoja skaitytoją. Užtat į vos kelių knygų sąrašus vis įtraukiamas Sovietų Rusijos istorijos I tomas ar koks Presniakovas, kuris kaip tik kalba, kaip yra susidariusi didžiarusių teritorija. Užtenka perskaityti anuos trumpus straipsnelius sovietinės enciklopedijos VIII ir X tome. Ir ten matyti, kad ir atskiruose Lietuvos valdovų aprašymuose komunistai pasilieka ištikimi savo falsifikavimo metodui.
Įdomu, kaip atrodytų, jei šiandien Amerikoje leidžiamoje Lietuvių enciklopedijoje, kurios gražus V tomas ką tik yra pasirodęs, imtų lietuviai taip falsifikuoti savo kaimynų istoriją? Iš kultūringų kraštų leksikonų ir enciklopedijų reikia pasimokyti metodo, kaip turi būti rašoma tokioje enciklopedijoje. Tačiau sovietinė enciklopedija prasilenkia su paprasčiausiais reikalavimais. Bendroji didžiosios sovietų enciklopedijos, kaip ir jų istorijos vadovėlių kryptis, yra vis ta pati. Jie siekia (ir tai nuolat kartoja) padaryti iš anos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės rusišką valstybę.
Čia visai užmirštama net tai, ką yra pasakęs XIX a. gale Maskvos universiteto profesorius, žymus tyrinėtojas Motiejus Liubavskis. Jis savo stambias studijas rašė pasiremdamas kaip tik Lietuvos metrika, anuo Lietuvos valdovų kanceliarijos archyvu, kurio bolševikai pagal 1920 m. sutartį nesugrąžino Lietuvai. M. Liubavskiui, kaip jo paduodami šaltiniai įsakmiai atskleidžia, etnografinė Lietuva buvo svarbiausias Lietuvos valstybės plotas, kuris buvo daug tirščiau gyvenamas negu slaviškosios valstybės dalys. Pačių lietuvių gyvenamas plotas turėjo ir labiau išvystytą ekonominį gyvenimą. Ir, žinoma, jis nešė visą pagrindinę kovos naštą, kai per kartas ėjo nepaliaujamas karas prieš vokiečių ordiną.
Iš įvairių bolševikinių enciklopedinių straipsnių tie faktai jau kitaip atrodo. Čia vis pabrėžiamas rusiškų žemių didelis vaidmuo kovoje prieš kryžiuočius. Užtenka mesti trumpą žvilgsnį į pagrindines kronikas, kurios tas kovas nuolat registravo (pavyzdžiui, Dusburgas, Hermanas Vartbergė, Vygandas), kad būtų galima iš karto pamatyti tokių teigimų klaidingumą. Enciklopedijoje iki valiai taip pat galima prisiskaityti apie anuos tariamus lietuvių draugiškus santykius su rusais, apie didelius kultūrinius bei prekybinius ryšius ir t. t. Toji sovietinių enciklopedistų vaizduojama Lietuva tikrai atrodo daugiau rusiška negu lietuviška. Daugiau stačiatikiška negu pagoniška, etnografiška ar vėliau – katalikiška.
Bet toje vietoje kaip tik ir kyla klausimas. Jei jau turėtų būti bent truputėlis tiesos, ką bolševikiniai straipsniai ir knygos teigia, kodėl nė vienas didysis Lietuvos kunigaikštis niekada nėra vedęs jokių derybų dėl priėmimo rusiško, t. y. pravoslaviško krikšto? Juk pats Mindaugas ieškojo sąlyčio su Vakarais. Tai tas pats Mindaugas, kuris valdė nemažas slavų žemes. Jis užmezgė santykius su popiežiumi, priėmė Romos krikštą ir karūnavosi Lietuvos karaliumi. Užpernai nuo to reikšmingo fakto kaip tik suėjo 700 metų. Stačiatikiai ir rusai visame šitame reikšmingame Lietuvos valstybės epizode nevaidino jokio vaidmens.
Toliau ar ne dėl Romos krikšto derybas vedė ir Gediminas, ir Kęstutis, ir anas Algirdas, kuris kaip tik sovietinėje enciklopedijoje ypač rusiškoje įtakoje vaizduojamas? Kur būtų galima rasti bent vieną faktą, kad Vilniuje sėdintysis kunigaikštis oficialiai virto stačiatikiu ir traukė savo tautą į pravoslaviją? Skersai ir išilgai išverskime visas kronikas, visus „lietopisius“, visus dokumentų rinkinius ir niekur tokio fakto tikrai neaptiksime.
Be abejo, yra žinoma, kad Lietuvos valstybė prisijungė didelius rytinių slavų, t. y. šiandienių gudų ir ukrainiečių plotus. Kodėl taip įvyko, nėra sunku istoriškai paaiškinti. Gaji ir ekspansyvi lietuvių valstybė veržėsi į Rytus. O dalinėmis kunigaikštijomis suskilusios ir vidaus ginčuose suvargusios Kijevo žemės visada mieliau prisiėmė lietuvių viršenybę negu totorių jungą. Šitaip jau nuo XII a. galo prasidėjo lietuvių ir graikiškų apeigų rytinių slavų santykiavimas vienoje Lietuvos valstybėje, kuri buvo valdoma iš Kernavės, vėliau – Trakų ar nuo Gedimino laikų – iš Vilniaus.
Šitas rytinių slavų erdvės užėmimas, o paskui jos gyventojų taikus įsijungimas Lietuvon buvo įdomus reiškinys. Ir po Mindaugo Lietuvos rytinis ir pietryčių šonas vis augo ir augo. Ir tas plėtimasis į rytus įgijo pastovios tendencijos. Jis nusitęsė beveik pustrečio šimto metų iki pat Kazimiero laikų. Be abejo, rytinių slavų gyvenamieji plotai Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje pasidarė kelis kartus didesni už pačią etnografinę Lietuvą. Tik gyventojų ten buvo nepalyginti rečiau gyvenama. Yra dar 1528 m. kariuomenės sąrašai, galima sakyti, tai pirmas Lietuvos gyventojų surašymas. Jie rodė, kad Vilniaus ir Trakų vaivadijos drauge su Žemaičių seniūnija statė daugiau raitelių negu miškingi Padauguvio ir Padneprio plotai.
Lengva suprasti, kodėl didieji Lietuvos kunigaikščiai ir totoriai išsidalino artimiausią Rytų erdvę, t. y. Bizantijos tikėjimo išpažinėjus. Norint išvengti totorių jungo, kito pasirinkimo jiems jau nebuvo, kaip prievarta ar gera valia pasiduoti Vilniaus valdovo priklausomybei. O lietuviai ėjo į Rytus palikdami ten esančią politinę santvarką, duodami vietinius savarankiškumo, nekeisdami net kunigaikščių bei žemių privilegijų, jau nekalbant apie visą bažnytinę organizaciją. Vadinasi, pagonys Lietuvos valdovai atėjo į Rytų žemes su dideliu pakantumu, tereikalaudami pripažinti jų vyriausiąją valdžią. Rodydami naujai užimtų plotų gyventojams savo toleranciją, naujieji šeimininkai nieko negriovė.
Taikydamiesi prie sąlygų, didžiojo kunigaikščio kanceliarijon jie priėmė tų žemių kalbą, laikė stačiatikių dvasininkus savo raštininkais rytų slavų raštams ir, žinoma, religinių santykių srityje nieko neatmainė. Bet slaviškos kalbos vartojimas raštams dar toli gražu nereiškia slaviškos valstybės. XIV–XV a. Krokuvos miesto kanceliarijoje buvo, pavyzdžiui, vartojama vokiečių kalba. O tuo pat metu Londono teismų knygose viskas buvo užrašoma prancūziškai. Tačiau ar galima iš tų faktų daryti kokių toli einančių išvadų?
Pasitaikydavo, be abejo, kad į Padneprio ar kitas pilis nusiųsti įgulų viršininkai ir kitokie didžiojo kunigaikščio pareigūnai ten po kažkiek metų priimdavo vietinį tikėjimą. Tačiau nuostabu, kad anie rytų krikščionių, t. y. rusų, plotai visada paliko inertiški jų valdytojų – pagonių lietuvių atžvilgiu. Anos žemės į jas politiškai užvaldžiusius lietuvius teparodė labai nedidelį kultūrinį atoveiksmį. Rytiniai slavai nepajėgė išvystyti Lietuvos ir jokių misijų.“
