Tavo LRT

2019.03.02 13:51

Sugrįžo ekspedicijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ dalyviai: būdamas ant sofos pasaulio nepažinsi

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.03.02 13:51

„Noriu tikėti, kad po mūsų ekspedicijos Antanas Poška grįš į mūsų herojų panteoną ir atsistos greta Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, greta partizanų bei kitų didvyrių“, – portalui LRT.lt sako žurnalistas Rimas Bružas, su bičiuliu sugrįžęs iš ekspedicijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, skirtos legendinio keliautojo A. Poškos kelionės į Indiją 90-osioms metinėms.

– „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ keliavote 105 dienas, nuvažiavote 15 tūkstančių kilometrų. Kokie jausmai užplūdo supratus, kad tikslas pasiektas?

– Net nesitiki, kad ekspedicija baigėsi. Dar kurį laiką iš jos nepavyks pilnai sugrįžti, dar turi susigulėti įspūdžiai ir prireiks laiko įprasti prie normalaus gyvenimo, kasdienės rutinos, kad nereikia kasdien pakuotis daiktų, važiuoti šimtus kilometrų, išsipakuoti ir kitą dieną vėl tas pats.

Žinoma, geras jausmas, kad mes tai padarėm, nuvažiavom iki Bengalijos įveikdami tą visą puokštę iššūkių, kurie pakeliui pasitaikė gedimų, lūžimų, avarijų ir biurokratijos pavidalais. Dabar reikės prisiminti kaip gyventi normaliai, bet vaikai, žinau, labai greitai sugrąžins į realybę.

Juokaudamas Aurimui sakau, kad jam darbas jau pasibaigė, o man dar tik pusiaukelė, nes nufilmuoti yra tik pusė ar net mažesnė dalis darbo, reikia dar sumontuoti 10 serijų, o eteris jau visai ne už kalnų.

– Ar tikėjotės, kad bus lengviau, o gal kaip tik sudėtingiau? Kas vis tik tapo didžiausiais išbandymais – fiziškai varginanti kelionė ar namų ilgesys, ilgos laukimo valandos, varginusios psichologiškai, sudėtinga buitis?

– Viskas kartu, bet, prisipažinsiu, žinojau, kad nebus lengva, bet nesitikėjau tokios visom prasmėm sudėtingos ekspedicijos. Fiziškai galima daug ištverti, nes žinai, kad tai laikina. Sunkiau būna tuomet, kai niekaip negali daryti įtakos procesams.

Kai antrą kartą lūžo amortizatoriaus rėmas vos išvažiavus iš sniegynų kalnuose Turkijos rytuose, buvo labai pikta; kai dėl savo kaltės patekom į avariją Irane iki etapo finišo likus 600 km – buvo apmaudu, nes abiem atvejais ekspedicija galėjo baigtis.

Dar pridėkime beveik nuolatinį stresą ir kasdienius rūpesčius dėl filmavimų bei nuolatinį rūpestį dėl elementarios buities ir bus galima susidaryti apytikslį vaizdą apie psichologines įtampas.

Tačiau mes žinojome kodėl tai darome ir tai buvo didžiausia motyvacija. Žinoma, jautėme didelį palaikymą ir iš artimųjų, ir iš mūsų sekėjų socialiniuose tinkluose.

– Ši ekspedicija skirta prisiminti A. Poškos keliones, vėliau virtusias aštuonių knygų serija „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. Ar lengvai pavyko surasti tas pačias vietas, kuriose lankėsi ir A. Poška?

– Jis savo knygose paliko labai išsamų „žemėlapį”, kelionės legendą, kurioje tiksliai aprašytos jo aplankytos vietos. Todėl nebuvo labai sunku, bet atskirais atvejais reikėjo gerokai pasukti galvą, nes kelių infrastruktūra per 90 metų pasikeitusi, dažnai net vietovardžiai „mutavę” ir sunkiai identifikuojami, bet dauguma atvejų mums pavyko.

Labai geras jausmas būti toje pačioje vietoje, atpažinti ją iš aprašymų knygose. Tarsi nupūti dulkes ir ateina supratimas, kad tai ta pati vieta ar objektas, apie kurį rašė Lietuvos „Odisėjas”. Suprantama, kad buvo atvejų, kai neradome lokacijos, bet, visgi, praėjo beveik 100 metų, laikas padarė savo darbą.

– Į Kalkutos universitetą, kur yra atminimo lenta skirta mūsų keliautojui – jauniausiam universiteto daktarui A. Poškai, vežėte nedidukę trispalvę, kurią A. Poška segėjo atlape ir gintaro gabalėlį. Kokių dar suvenyrų iš Lietuvos vežėtės su savimi ir kur juos visus padovanojote, palikote?

– Kaltutos universitete, kaip A. Poškos dukros Laimutės buvome prisakyti, palikome austą lietuvišką juostą, kitą, irgi jos paprašyti, užrišome ant medžio. Kiekvienoje bendruomenėje palikome po gabalėlį gintaro ir Stelmužės ąžuolo geno turinčių gilių. Tikrai tikiu, kad pasaulyje ąžuolų iš Lietuvos bus daugiau.

O jei rimtai, labai noriu tikėti, kad po mūsų ekspedicijos A. Poška grįš į mūsų herojų panteoną ir atsistos greta S.Dariaus ir S.Girėno, greta partizanų bei kitų didvyrių.

– 2019-ieji – pasaulio lietuvių bendruomenių metai, tad pakeliui planavote aplankyti penkiolika bendruomenių. Kokie įspūdžiai? Veikiausiai vėliava, kurią vežėtės drauge, dabar išmarginta tautiečių linkėjimais.

– Įspūdžiai patys puikiausi. Visiškai akivaizdu, kad lietuvių diaspora pasaulyje yra mūsų ambasadoriai. Ir nesvarbu, bus įteisinta dviguba pilietybė ar ne, jie jau praplėtė Lietuvos ribas, jie susikūrė savo ambasadas ir mes galime jiems tik „baltai” ir linkėdami sėkmės pavydėti. Mokytis iš jų suvokimo, kad nesvarbu, kur gyveni ir jei tavo namai yra kitur, tai nereiškia, kad nesvarbi gimtinė.

Gal kiek idealizuoju, bet mums pasisekė sutikti būtent tokius žmones, tikrus Lietuvos patriotus. Viliuosi, kad pavyko nutiesti tuos takelius tarp mūsų visų ir vėliava, kurią parvežame yra pilna prirašyta nuostabių palinkėjimų vieni kitiems.

– Išlydėdami jus į kelionę daugelis teiravosi, ar nebijote, ar tikrai apgalvotai rizikuojate. Panašu, kad įsitikinote, jog kai kuriems kraštams taikomi stereotipai yra klaidingi. Veikiausiai labiausiai įvairiais stereotipais „apaugusi“ šalis – Iranas. Kokį jį pamatėte jūs?

– Eiti per gatvę irgi rizikinga, bet tai nereiškia, kad turime užsidaryti namuose, tiesa? Pasaulis yra labai visoks ir jo nuo sofos nepažinsi. Reikia jame būti, žiūrėti atviromis akimis ir rauti stereotipus su šaknimis, purkšti juos visomis įmanomomis priemonėmis dar nepradėjus plisti. Stereotipų liūnas yra turbūt blogiausia, ką žmogus gali padaryti sau, nes užuot pasirinkęs pažinimą, renkasi nuryti tą kažkieno užaugintą bacilą ir tapti tos infekcijos platintoju.

Iranas buvo vienas tų atvejų, kuris apipintas mitais. Suformuotas baubas, kuris realybėje sudužo į šipulius, nes Iranas viešoje erdvėje rodomas tarsi rėžimo fanatikų citadelė, tačiau retas persas palaiko diktatūrą, dažnas nepaiso absurdiškų mulų ir valdžios draudimų, gyvena gana liberaliai ir tik imituoja lojalumą. Rėžimas ten neturi palaikymo ir, manau, tik laiko klausimas, kada jis grius.