Tavo LRT

2019.02.02 19:43

I. Krupavičius: pykau, kad tėtis mažai dėmesio skyrė šeimai

LRT Televizijos laida „Gyvenimas“, LRT.lt2019.02.02 19:43

„Tėtis mirė prieš kelerius metus – parsivežiau jį dėžėje iš Londono. Dabar graudinuosi galvodamas, kad galėjau įdėti daugiau pastangų ryšiui tarp mudviejų atkurti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimas“ skaudžias gyvenimo akimirkas prisimena laidų vedėjas Ignas Krupavičius. Mėginant atkurti santykius su tėčiu, stiprėjo ir noras susitikti su seserimi Laura. Su ja susitikti I. Krupavičius visai neseniai skrido net į Australiją.

Reti susitikimai

Paskutinės praėjusių metų dienos LRT televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjui 36-erių Ignui Krupavičiui dar ilgai išliks atmintyje. Naujuosius metus vyras sutiko toli nuo namų – stebėdamas Sidnėjaus fejerverkus ir mėgaudamasis Australijos gamta. Tiesa, ši kelionė garsiam vyrui tapo ypatinga ne dėl vaizdingo šios šalies kraštovaizdžio ar įspūdingos architektūros. Po dešimties metų nesimatymo, įveikęs daugiau kaip 15 000 km, žurnalistas pagaliau susitiko su ketveriais metais vyresne seserimi Laura.

Igno ir Lauros istorija kur kas sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jie niekada nesidalijo žaislais ar vienu kambariu, nepatyrė, ką reiškia vaikiški sesers ir brolio pykčiai bei susitaikymas. Maža to, iki pilnametystės jie net nebuvo matę vienas kito.

„Mūsų susitikimai su seserimi per šį gyvenimą buvo gal vos 3–4, maždaug kas 10 metų. Ir kaskart aš jaučiu savotišką baimę, nes tikrai daug laiko praėjo. Bet šis kartas buvo ypatingas tuo, kad ji į susitikimą atvyko ne viena, o su dviem vaikais – vienam ketveri, kitam šešeri, kaip ir mano sūnui. Gal buvo neramu, nes vaikai žinojo, kad dėdė Ignas atvažiuoja, dėl to labiau išgyvenau, nei dėl susitikimo su seserimi“, – pasakoja I. Krupavičius.  

Žymus laidų vedėjas atskleidžia, kad Lauros judviejų tėvas susilaikė su pirma žmona, o vaikystėje jie visiškai nebendravo: „Aš žinojau, kad turiu sesę, kuri jau ilgą laiką gyveno Londone – išvažiavo baigusi mokyklą. Taip jau susiklostė, kad jos nebuvo šalia, bet tai turbūt nėra išskirtinis atvejis – žmonės gyvena, skiriasi, susikuria naują gyvenimą ir, arba mėgina rasti vienas kitą, arba ne. Net neabejojau, kad su sese susitiksiu – tai buvo tik laiko klausimas“.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Spėjo atleisti

Kalbėti apie vaikystę I. Krupavičiui nėra lengva. Jis augo tik su mama, tėtis jų šeimą paliko labai anksti. Nors augant vyriškos rankos labai reikėjo, jis dėkingas mamai, kuri ne tik laikė visus keturis namų kampus, bet ir atstojo abiejų tėvų meilę. „Mamos rūpestis ir šiluma buvo begaliniai. Neturėjau ryšio su tėvu, bet jo ir nepasigedau. Mokykloje dėl to taip pat nebuvo patyčių, kai į susirinkimą ar šventes ateidavo tik mama. Tėtis pasirodydavo tik kartais. Bet mano vaikystė ir paauglystė buvo laiminga – šokau, dainavau ir dariau tai, ką norėjau. Tuo metu didelio tėvo trūkumo nejutau. Tik vėliau pagalvojau, kad viskas galbūt būtų buvę kitaip, jei jis būtų mano gyvenime. Bet nesu vienintelis – yra žmonių, kurie augo su vienu iš tėvų“, – pasakoja I. Krupavičius.

Leidžiantis klaidžiais prisiminimų vingiais, Igno balsas pradeda drebėti. Jis niekada neturėjo šviesių prisiminimų apie tėtį. Paklaustas, kodėl tarp jųdviejų su tėčiu nebuvo stipraus ryšio, pašnekovas teigia, kad ir pats užduodavo sau šį klausimą, ieškodavo atsakymų. Visgi su tėvu jis atvirai pasikalbėjo vos kelis kartus. „Tėtis mirė prieš kelerius metus – parsivežiau jį dėžėje iš Londono. Bet tai jau kita istorija. Manau, kad žmogus arba sutvertas šeimai, arba ne. Aš pykau, kad jis mažai dėmesio skyrė šeimai, bet, kita vertus, atleidau dar gyvam esant“, – pripažįsta laidų vedėjas.

Anot I. Krupavičiaus, visi esame skirtingi ir renkamės savo kelią – arba nori turėti stiprią šeima, arba ne: „Pamenu tuos laikus, kai dar gyvenome kartu. Tuomet norėdavau, kad jo nebūtų šalia, nes tarp mūsų nebuvo ryšio. Taip jau nutiko, kad jis anksti išvyko į Londoną, gal 1999-ųjų pabaigoje, ir aš nepajutau, kad kažko netekau. Tik po kurio laiko tas supratimas atėjo, kai jis mane pakvietė į Londoną. Ar tas miestas labiau paviliojo, ar nesimatymas su tėvu, bet tuomet tarp mūsų atsirado ryšys. Kai vasarą prieš anglų kalbos studijas nuvažiavau į Londoną padirbėti, mes kartu gyvenome. Tuomet pirmą kartą susitikau ir su seserimi. Nors, jei tarp mūsų su tėvu nebūtų atsiradęs ryšys, vis tiek būčiau seserį Londone susiradęs“.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Susitikimas su seserimi

Mėginant atkurti santykius su tėčiu, stiprėjo ir noras susitikti su seserimi Laura. Į Londoną I. Krupavičius išvažiavo paragintas tėvo. Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, viskas buvo kur kas sudėtingiau. „Važiavau autobusu nerimaudamas. Dabar stebėdamas, kas vyksta Didžiojoje Britanijoje, vis dažniau prisimenu tuos laikus, kai buvo uždaros sienos“, – prisimena jis.

Seserį jis sutiko parke, panašiame į Vingio parką: „Buvo neramu, nes ėjau takeliais ir galvojau, kad pasiklydau. Netikėtai ji pro mane prabėgo ir aš kažką pajutau. Mes susižvalgėme, bet nesupratau, kad tai ji ir tik jai nubėgus dar 50 m mes vėl atsisukom. Dabar tai skamba graudžiai, tada viskas atrodė paprasčiau. Bet, pamenu, kai prasilenkėme, suveikė kažkoks brolio ir sesers ryšys. Pirmasis mūsų susitikimas buvo keistas, nes buvo sunku suvokti, kad sutiksi seserį, kurios nematei 18 metų, tik žinojai, kad ji egzistuoja“.

I. Krupavičius puikiai prisimena, kad ji buvo pasiėmusi tą popietę ir visą kitą dieną laisvą, nes norėjo kartu praleisti kuo daugiau laiko. Prieš susitikimą jis nerimavo, apie ką teks kalbėti, bet buvo labai lengva – nuo sudėtingų ir liūdnų temų iki oro, abiejų vaikystės ir dabarties.

Tėvo netektis

Kai prieš kelerius metus jau atrodė, kad gyvenimas tvarkingai dėliojasi, prieš pat Kalėdas I. Krupavičių užklupo skaudi žinia – nesulaukęs jųdviejų susitikimo, tėtis iškeliavo anapilin. „Tėtis svajojo grįžti. Jam iki pensijos buvo likę keleri metai, po to jis ketino grįžti į Lietuvą. Jo sprendimą supratau, bet nelabai įsivaizdavau, kad jis kažkur čia gyventų, visada įsivaizdavau jį Londone. Taip jau susiklostė, kad grįžo anksčiau, ne taip, kaip norėjo.

Atsimenu, buvo Kūčios ir stotyje, nešdamas jo pelenus dėžėje, girdėjau, kaip vidury vienos iš centrinių Londono stočių stovinčiu pianinu kažkas grojo kalėdines dainas. Taip ir praleidom tas paskutines Kūčias. Dabar graudinuosi galvodamas, kad galėjau įdėti daugiau pastangų ryšiui tarp mudviejų atkurti“, – skaudžias akimirkas prisimena laidų vedėjas.

Pašnekovas prisipažįsta, kad buvo daug nuoskaudų, su tėvu bendravo labai atsargiai. Sesuo bendravo dar atsargiau, nes tėvas ją paliko labai mažą ir tarp jų ryšys buvo dar silpnesnis. „Jis mėgindavo kartą per savaitę man prisiskambinti, o aš dažnai net nekeldavau telefono. Paskui kelis kartus atvirai pasikalbėjome. Manau, jam to labai reikėjo, – sako I. Krupavičius. –  Buvau užsisukęs gyvenime ir neskyriau jam pakankamai dėmesio. Tik tuomet, kai tėvo netekau, ėmiau galvoti, kad galėjau ištaikyti daugiau progų susitikti, nes Londonas yra gan arti. Bet taip jau buvo.“

Svarbiausia – leisti džiaugtis

Ignas įsitikinęs – kai netenki artimo žmogaus, ypač šeimos nario, esi priverstas iš naujo permąstyti savo gyvenimą, padarytas klaidas ir likimo siųstus išbandymus. Garsiam vyrui buvo lemta pakartoti tėvo gyvenimo kreivę: jo santuoka su architekte Toma subyrėjo po ketverių metų, porai teko nemenkas išbandymas – užgniaužti emocijas ir dalytis sūnaus Barto auginimo rūpesčiais.

Laidų vedėjas sako nenorintis kartoti tėvo klaidų, todėl su šešerių sūnumi stengiasi praleisti kiekvieną laisvą minutę. „Kalbant apie tėvus ir vaikus manau, kad tėvai turėtų netrukdyti vaikams augti. Gal skambės grubiai, bet turime suteikti stogą, maisto ir, svarbiausia, apgaubti meile. Sienos nelabai svarbios. Man atrodo, svarbiausia yra stogas ir meilė, tuomet jie užaugs puikiais žmonėmis. Ir dar labai svarbu skirti laiko ir bendrauti kiekvieną laisvą minutę. Tarkim šiandien pasakiau jums, kad negaliu daug laiko skirti filmavimui, nes po pamokų sūnus mokykloje nebus užimtas būreliuose, todėl iškart po pietų lėksime slidinėti ir būti gryname ore“, – atvirauja I. Krupavičius.

Pašnekovas sako, kad jam svarbiausia – leisti sūnui džiaugtis gyvenimu: „Nes mes dažnai paskęstame problemose, reikaluose, rūpesčiuose. Laukiame, kad kitais metais aplankysime kokią šalį ar pakeisime darbą. Tuos metus praleidžiame nieko neveikdami, tik kažko laukdami. Kad ir kaip pompastiškai skambėtų, labiausiai norėčiau, kad sūnus nieko, kas jo gyvenime įvyko, nesigailėtų.

Pirmoji jo kelionė buvo vos 6 mėnesių į Pietų Korėją, kai atrodė, kad ir mums patiems, suaugusiems, buvo daug naujų potyrių – nuo maisto iki kultūros. Dar po kelių mėnesių kartu keliavome į atšiauraus klimato Islandiją. Kabodamas nešyklėje jis vaikščiojo tarp krioklių ir ledynų. Jo įspūdžiai kaupiasi, tarsi lentynose. Todėl manau, kad reikia mėgautis ir džiaugtis gyvenimu, o buitiniai dalykai išmokstami natūraliai“.

Šiandien I. Krupavičius šeimos laimę kuria drauge su Vaida Kazakauskyte ir sako nesistengiantis žvalgytis atgal. „Man šeima – tai supratimas, gyvenimo partnerystė, parama kiekviename žingsnyje. Tai yra laikas, nesmerkimas, sugebėjimas priimti žmogų tokį, koks jis yra su ydomis ir trūkumais. Ir, svarbiausia, geras, džiaugsmingas laikas kartu“, – baigia pokalbį jis.

Visas pokalbis – laidos įraše.