Tavo LRT

2019.01.01 23:31

„Ką po darbo?“ R. Petrauskas: esu žmogus, nuolat prisikuriantis projektų

Martina Račkauskaitė, Ieva Ripinskytė, LRT.lt2019.01.01 23:31

LRT TELEVIZIJOS laida „Tūkstantmečio vaikai“ yra viena iš labiausiai mane žavinčių pramogų“, – sako laidų vedėjas, rašytojas Robertas Petrauskas. Vis dėlto, jis tikina, kad nelengva atskirti poilsį bei darbą, o ir įvairių veiklų R. Petrauskui niekada nestinga.

Televizijos laidų vedėjas R. Petrauskas tikina, kad jam sunku suskirstyti laiką griežtai į poilsį ir darbą.

„Pavyzdžiui, „Tūkstantmečio vaikai“ yra viena iš labiausiai mane žavinčių pramogų. Ši laida neatima daugiausiai laiko iš visų mano turimų veiklų. Todėl, kad aš esu žmogus, kuris nuolat prisikuria visokių projektų“, – aiškina jis.

J. Auškelio/LRT nuotr.

R. Petrauskas pasakoja mėgstantis gilintis į dvasinius dalykus, vaikščioti į seminarus, išbandyti naujas meditacijos formas: „Patinka vaikščioti į spektaklius ar tiesiog išeiti į miestą. Šiaip esu gamtos žmogus, turiu šunį. Išeinu su juo 2 kartus per dieną pasivaikščioti prie upės.“

Projektas „Protų kovos“ iš R. Petrausko atima daugiausia laiko: „Kartais tai sutampa su mano laisvalaikiu. Šiais metais „Protų kovos“ švenčia savo 10-ąjį sezoną. Tai yra tiesiog mano gyvenimo dalis. Klausimai, žaidėjai, spėlionės, įvairiausi kolektyviniai dalykai, kaip sukurti komandas, motyvuoti ir kita. Šis hobis, kažkada tikrai buvęs tik pomėgis, yra ir užklasinė veikla.“

Anot jo, anksčiau „Protų kovos“ tebuvo papildoma veikla, o dabar – pagrindinis užsiėmimas.

E. Genio/LRT nuotr.

„Galvoti klausimus, kurti, garsinti, generuoti idėjas galima būnant bet kur. Aš labai mėgstu išvažiuoti iš Lietuvos, kai čia šalta, taip tamsu, kad atrodo pavasaris niekada neateis. Sausio pabaigoje ar vasario viduryje išvažiuoju 2–3 savaitėms, bet grįžtu pasisėmęs saulės ir vėl viskas būna labai gerai. Tad „Protų kovas“ galima valdyti ir būnant toli“, – kalba R. Petrauskas.

Laidų vedėjas sako pavydintis tiems, kurie moka gyventi „lagamino principu“, t. y. palikti veiklas darbovietėje, neparsinešant jų namo.

„Tai reiškia, kad kai aš ateinu į darbą, įsijungia mano darbo mechanizmas, vedu „Tūkstantmečio vaikus“ ir kai tik pabaigiu, lagaminą užrakinu, palieku jį darbo vietoje ir einu namo. Kai grįžtu, pareinu be lagamino, be minčių apie darbą, be kažkokių kitų dalykų. Aš pareinu namo ir persijungia laisvalaikio mechanizmas.

Mano gyvenime viskas yra susisluoksniavę it kokiam daugiasluoksniame torte. Kartais reikia laiko suprasti, kur ir kas yra. Bet toks gyvenimas“, – kalba jis.

Parengė Viktorija Juškauskaitė.