„Supratau, kokia didelė jėga yra žmogus – ne fiziškai, bet emociškai“, – sako LRT.lt sporto žurnalistas Mantas Stankevičius, kurio trumpametražis filmas „Ernis“ konkurse „Sport Shorts“ tapo ir komisijos, ir publikos numylėtiniu. M. Stankevičius priduria, kad tikroji šio filmo sėkmės paslaptis yra kandidatas į 2020 m. Tokijo parolimpines žaidynes Ernestas Česonis – nebūna minutės, kada Ernestas nesišypsotų.
Gruodžio 6–9 d. trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose vyko antrasis Sporto kino festivalis. Šiemet pirmą kartą rengtame trumpametražių filmų konkurse „Sport Shorts“ publikos ir komisijos simpatijas pelnė M. Stankevičius ir jo filmas „Ernis“, kuriame pasakojama futbolininko E. Česonio (kandidato į 2020 m. Tokijo parolimpines žaidynes, triatlono rungtį) istorija. M. Stankevičius buvo apdovanotas specialiai Lietuvos tautinio olimpinio komiteto įsteigtu prizu. Apie E. Česonį, sporto filmus ir svajones kalbamės su M. Stankevičiumi.
– Ir vertinimo komisijos, ir visų trijų miestų žiūrovų favoritas – jūsų kūrinys „Ernis“. Veikiausiai filmo sėkmė priklauso ne tik nuo kūrėjo, bet ir nuo pagrindinio jo herojaus, istorijos.
– Manau, kad šio filmo tikroji sėkmės paslaptis ir yra būtent Ernestas Česonis. Žmogus – stiprybė, žmogus – užsispyrimas. Nuo vaikystės Ernestas, nepaisydamas negalios, laisvą laiką leisdavo aktyviai, o didžiąją dalį energijos skirdavo futbolui. Per mūsų pirmąjį susitikimą, kuris įvyko turbūt jau daugiau nei prieš kelerius metus, jis nuoširdžiai pasakojo, kaip jaudinosi važiuodamas kartu su mama pas futbolo trenerį.
„Dievuliau, leisk man pradėti žaisti futbolą“, – ši tą dieną mažo, kiek kitokio, berniuko galvoje skambėjusi mintis įspūdingai suskambo iš Ernesto lūpų ir mūsų pirmojo interviu metu. Tiesą pasakius, mano paties galvoje šis pasakymas kartais suskamba prieš svarbius įvykius... (juokiasi). Beje, to paties interviu garso įrašas panaudotas ir filme.
Futbolas tapo Ernesto gyvenimu, tačiau ne tik žaisdamas jis jautėsi gerai. Aš pats negalėjau patikėti, kad vaikinukas yra laimėjęs kompiuterinių žaidimų čempionatus. Taip, taip, su pulteliu ir, galima sakyti, viena ranka jis įveikdavo kitus.
Kiek vėliau Ernestas susidomėjo lengvąja atletika, o dar vėliau jo mintis pavergė triatlonas, kuriame sportininkai varžosi trijose rungtyse – plaukia, važiuoja dviračiu ir bėga. Tai – geležiniai žmonės. Tai negali nežavėti.
Su Ernestu greitai radome bendrą kalbą... Netikėčiau, jei kas nors papasakotų, kad nepavyko su Ernestu susikalbėti, susitarti. Jis yra optimizmo ir pozityvumo įsikūnijimas: nėra klausimų, kurių negalėtumei jam užduoti, nėra situacijų, kurių jis bandytų vengti, nebūna minutės, kada Ernestas nesišypsotų ir, manau, nėra žmogaus, kuris taip motyvuojančiai sugebėtų pasakyti frazę „life is life“.
– Tikriausiai kuriant filmą ne kartą kilo mintis, kad neįmanomų dalykų nėra.
– „Ernis“ man suteikė tikėjimo, kad žmonės moka ne tik griauti. Jie moka kurti, palaikyti vienas kitą sunkiausiose situacijose. Supratau, kokia didelė jėga yra žmogus. Ne fiziškai, bet emociškai. Mūsų poelgiai, mūsų žodžiai, kurie neretai mums patiems atrodo visiškai nesvarbūs, gali būti svarbūs kitiems, kurie semsis iš tavęs patirties, jėgų, optimizmo. Didžiausias atradimas kuriant filmą man buvo Ernesto ir jo žmonos Jelenos santykiai. Yra žodis „meilė“. Tačiau juos sieja dar stipresnis bendrumas. Sunku apibūdinti, kas tai yra... Galbūt tai, ką kiti vadina neįmanomu.
E. Česonis, M. Stankevičius, S. Čirbos nuotr.
– Kaip pats Ernestas reagavo pamatęs filmą?
– Pirmiausia, jis pagaliau patikėjo, kad per dažnai keiksnojasi ir visur, kur reikia ir nereikia, bruka savo „bliamba“ (šypsosi). Labai norėčiau tikėti, kad filme Ernestas pamatė save tikrai galintį padaryti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma. Tikiuosi, kad jis suvokė, koks iš tiesų yra reikalingas ir vertinamas jo artimiausių žmonių.
Bet norėčiau, kad Ernestas save šiame filme pamatytų po gero dešimtmečio... Ir visai nesvarbu, kokiais pasiekimais jis galės dalintis tuomet, visai nesvarbu, kiek kartų nepavyko ar kiek džiaugsmo ašarų pralieta. Svarbiausia, kad žmogus turėtų progą dar kartą susitikti su savimi tam tikruose gyvenimo etapuose ir apsvarstyti, ką galima buvo daryti kitaip, pasverti savo įsitikinimus laiko svarstyklėmis. Geriausias rezultatas, žinoma, tokio susitikimo yra tuomet, kai po dešimties dvidešimties metų atsidūsti, nusišypsai ir tyliai sau pasakai „viskas gerai“. Tikiuosi, kad ir po dešimties metų Ernestas filme matys tiesiog save – tą patį Ernį, kuris niekuomet nebuvo linkęs pasiduoti.
– Esi apdovanotas specialiai Lietuvos tautinio olimpinio komiteto įsteigtu piniginiu prizu. Ką su juo darysi?
– Pusę sumos atiduosiu Ernestui. Jam reikia ruoštis varžyboms. Puikiai suprantu, kad viskas kainuoja. O maniškė dalis... Matyt, taps investicija į naujus projektus.
– Trumpametražių filmų konkurse „Sport Shorts“ buvo paliestos diskriminacijos, negalią turinčių žmonių temos. Kokia neįgalių sportininkų situacija, ar jie sulaukia tokio palaikymo ir paramos, kaip negalios neturintys atletai? Kodėl ši tema tapo aktuali tik palyginti neseniai?
– Pirmą kartą žmonės apie neįgaliųjų pergales, tikiu, išgirdo po golbolo rinktinės puikių pasirodymų. Tai paskatino tiek visuomenę, tiek sporto žurnalistus atkreipti dėmesį parolimpinį judėjimą. Sportininkų pergalės ir visuomenės suvokimas, kad parolimpiečiams niekas medalių ant krūtinės nekabina už gražias akis, išjudino visus. Be to, kiekvieno sportininko istorija čia yra tarsi įkvėpimo piliulė, kuri gali padėti suvokti gyvenimo prioritetus ir taisyklę niekada nepasiduoti.
Paralimpinis judėjimas auga, vis daugiau žmonių renkasi sportą – už tai galima būtų pagirti ir puikiai komunikaciniu aspektu dabar besidarbuojantį Lietuvos paralimpinį komitetą, kuris yra suinteresuotas, kad sportininkų pergalės būtų tinkamai nušviestos, paralimpinė šeima tik augtų ir stiprėtų.
E. Blaževič/LRT nuotr.
– Sporto kino festivalis – gana naujas žanras Lietuvoje. Ar pastebėjote publikos susidomėjimą, ar tokio festivalio reikia?
– Žiūrovų festivalyje tikrai netrūko. Tuo labai džiaugiuosi. Į kino sales žiūrovai ėjo norėdami sužinoti, susipažinti ir galbūt surasti savo įkvėpimo šaltinį. Kiekviename herojuje mes visada ieškome bent dalelės savęs ir laukiame akimirkos, kada galėsime pasakyti „o, jam buvo lygiai taip pat, kaip ir man...“, „štai, jis jautėsi taip, kaip dabar jaučiuosi aš, bet jis atsistojo ir pasiekė tai apie, ką svajojo“.
Manau, kinas apie sportą, kuris yra paremtas tikromis istorijomis bei tikrais herojais, – puikiausias motyvacijos užtaisas, neretai galintis padėti suprasti, ko nori iš savęs gyvenime, kokie yra tavo tikslai. O svarbiausia, kad kiekvienas išdrįstu sau pasakyti „gali jis – galiu ir aš“. Tikiu, kad tai posakis, kuris yra viena iš pagrindinių variklio, varančio į priekį, dalis.
– Filmo kūrimo virtuvė: kiek laiko užtrukote, kas buvo sunkiausia, ar buvo kuriozinių situacijų?
– Tikėjausi šio klausimo ir šiek tiek jo bijojau. Ilgai svarsčiau, kurią situaciją vertėtų pavadinti kurioziška. Pamenu skausmingiausią. Tiesiogine to žodžio prasme: futbolo stadionas, filmuoju, Ernestas žvilgčiodamas kažką pasakoja, o tuo metu vienas iš atsarginių žaidėjų kažkaip atbulomis pilna pėda su futbolo bateliais užlipa man ant kojos, girdžiu kaip mano pėdos kaulai sutraška, noriu šaukti, rėkti, bet negaliu, nes bijau sugadinti kadrą, žaidėjas atsisuka į mane, pasako „oi, sorry“ ir tik tuomet nulipa man nuo kojos, filmuoju toliau, nors priminti koja sunkiai sekasi.
Tik po minutės nusprendžiau, kad reikia palaukti ir pasižiūrėti, ar koja sutins. Atsisėdau ant kalnelio ir laukiu – į Lazdynų ligoninę ar toliau filmuoti? Pasėdėjau, pavyko nuo to kalnelio dar kelis kadrus užfiksuoti, koja neištino – pirmyn vėl aikštės link.
– Kaip jūs pats pasukote į sporto žurnalistiką, o galiausiai ir trumpametražį filmą sukūrėte?
– Apie žurnalistiką pradėjau galvoti dar besimokydamas mokykloje, o profiliavimas privertė žurnale „Kur stoti?“ susirasti sau tinkamą studijų programą. Istorija, lietuvių ir anglų kalbos bei geografija – tuo metu būtent šių dalykų balai buvo svarbūs stojant į žurnalistiką. Šis variantas man tiko. Be to, rašyti visuomet buvo įdomiau nei matematikos namų darbai.
Vietoj jų dažnai tiesiog čiupdavau rašiklį ir pradėdavau kurti istorijas apie zebriukus, beždžionėles ir šuniukus. Tik pasilikdavau galimybę matematikos namų darbus per pertrauką, prieš pamoką, nusirašyti nuo geriausio draugo (juokiasi). Baigęs mokyklą, stojau į žurnalistiką, bet neįstojau, tačiau patekau į archeologijos studijų programos verpetus.
Žurnalistiką jau buvau pamiršęs, kai sulaukiau pasiūlymo pabandyti rašyti interviu su Lietuvos garsenybėmis. Sutikau, nusipirkau diktofoną, ir pirmyn. Iki šiol pamenu, kad pirmasis interviu buvo su realybės šou „Dangus 2“ laimėtoju Justinu Lapatinsku, antrasis su Mia, trečiasis su Viktoru Diawara... Buvo smagu, tačiau kuriam laikui buvau nuspaudęs pauzės mygtuką.
Prabėgo nemažai laiko, kai pasiryžau pokalbiui su tuometine „Respublikos“ vyriausiąja redaktore Ramune Vaičiulyte. Ji tuomet pasiūlė rinktis, kurioje rubrikoje norėčiau save išbandyti – „Gyvenime“ arba „Sporte“. Kadangi net nesuvokiau, kas yra tasai „gyvenimas“, o „sportas“ skambėjo labai berniukiškai, žinoma, leptelėjau, kad norėčiau rašyti apie sportą. Taip viskas ir prasidėjo.
Vėliau nusprendžiau atgaivinti ir savo fotografijos žinias, kurias nuo mažumės man skiepijo tėtis. Įsigijau veidrodinį fotoaparatą ir sporto iliustracijomis galėjau pasirūpinti pats. O dabar? Dabar neretai mano rankose ir fotoaparatas, ir kamera. Prireikė laiko, kol ją prisijaukinau, tačiau dabar džiaugiuosi, kad tai sugebėjau padaryti. Filmas „Ernis“ tapo mano iššūkiu, kuris privertė išlipti iš komforto zonos. Moki rašyti? Moki fotografuoti? O filmuoti? To aš tikrai nemokėjau... Ir manau, kad iki šiol nemoku. Išmoksiu. Nes aš tai galiu.
– Ar galima tikėtis ateityje išvysti ir daugiau jūsų kurtų istorijų? O gal net ilgametražį filmą?
– Taip, idėjos jau sukasi galvoje. Prieš akis vis išnyra galimi filmo herojai. Su filmu „Ernis“ atidaviau duoklę futbolui ir parolimpiniam judėjimui, o dabar labai norėčiau duoklę atiduoti pirmiausia kovos menams, su kuriais paauglystėje aš augau. O po to, matyt, reikės atiduoti duoklę krepšiniui, lengvajai atletikai, plaukimui, gimnastikai, irklavimui... Manau, čia galėčiau vardinti labai ilgai.
Pilnametražis? Galbūt. Tačiau pilnametražiam filmui dar nesijaučiu suaugęs – dar per mažai žinau, moku. Sakau sau, kad tegul viskas vystosi žingsnis po žingsnio.
