Tavo LRT

2018.12.11 21:06

A. Kavaliauskaitė: unikalių istorijų laidoms ieškome eidami žmogiškais keliais

Viktorija Juškauskaitė, LRT.lt2018.12.11 21:06

Žurnalisto profesijos iš esmės neįmanoma atskirti nuo asmeninio gyvenimo, portalui LRT.lt sako Akvilė Kavaliauskaitė. Anot jos, bendraudama su LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ herojais, sudeda ir asmeninę energiją. „Man likimas davė šį darbą, todėl aš jį darau visa širdimi, pernelyg savęs nesaugau – nemanau, kad yra nuo ko“, – šypsosi žurnalistė.  

A. Kavaliauskaitė kuria laidą LRT TELEVIZIJOJE, daug keliauja, dirba žurnaliste, veda mokymus, taip pat rašo tekstus į žurnalą. Nors prieš kelerius metus išleido knygą, tikina, kad tai buvo per seniai, jog būtų vadinama rašytoja.

– Kaip tu įsisukai į žiniasklaidą?

– Aš žiniasklaidoje atsidūriau gal truputį kitaip nei dauguma žmonių. Kai kurie ateina studijų metu ar po jų, per pažįstamus, o mano istorija kitokia. Viskas prasidėjo vieną vasarą, kai man buvo 15 metų. Mano mama tuo metu vadovavo vieno siuvimo fabriko Ukmergėje gamybai ir aš labai norėjau papildomai užsidirbti. Paprašiau, kad ji man leistų ten padirbėti, mama sutiko. Dirbau pora savaičių ir uždirbau labai mažai pinigų. Supratau, kad ne – jei pinigai uždirbami taip sunkiai, tai reikia pagalvoti apie dalyką, kurį galiu daryti šiandien, kuris malonus ir už kurį man mokėtų pinigus. Kadangi mokykloje man neblogai sekėsi rašyti, pagalvojau, gal iš to man pavyktų užsidirbti papildomų pinigų. Nuėjau į vietinį Ukmergės laikraštį ir pasakiau: „Sveiki, aš esu Akvilė, norėčiau rašyti straipsnius už pinigus.“ Jie pasisveikino ir klausė, ar esu parašiusi bent vieną straipsnį, o aš, žinoma, nebuvau to dariusi, bet jie man leido pabandyti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Parašiau straipsnį, redakcijai jis tiko, tiesą sakant, neatsimenu, apie ką tas tekstas, bet kad nebuvo šedevras – tai tikrai. Tačiau jiems tiko. Pradėjau rašyti, o po mokyklos įstojau į žurnalistiką. Tokia buvo pradžia. Vėliau įsidarbinau žurnale „Panelė“, kuris tuo metu buvo labai populiarus. Atvykusi studijuoti į sostinę pamačiau, kad jie ieško žurnalisto, todėl įsidrąsinau ir praėjau didžiulę atranką. Kai direktorius formino dokumentus, paklausė, kur aš esu dirbusi anksčiau, pasakiau, kad „Gimtojoje žemėje“ ir „Ukmergės žiniose“, o jis atsakė: „Egzotika.“ (juokiasi)

– Ar gebėjimas rašyti – didelio darbo pasekmė, o galbūt tai užkoduota genuose?

–  Mano šeima iš mamos pusės yra labai raštinga. Mama visą laiką skaitė knygas, močiutė buvo pradinių klasių mokytoja, vėliau – direktoriaus pavaduotoja. Kad reikia būti raštingam ir nedaryti klaidų, man buvo aiškinama nuo mažens. Tačiau aš per daug apie tai negalvojau, mokykloje man pakankamai gerai sekėsi visi dalykai. Pamenu, kai ėjau į laikraščius, žinojau, kad iš matematikos nelabai uždirbsiu, o iš rašymo – galiu. Kelias taip ir pasisuko.

Rašyti yra išmokstama, todėl dėkoju „Panelės“ redaktorei Jurgai Baltrukonytei. Ukmergės laikraščiuose gavau pirmąsias esmines pamokas, bet J. Baltrukonytė davė daugiau pamokų, galėjau bandyti, dalyvauti. Nelaikau rašymo it gebėjimo, nuleisto iš dangaus. Jei nuoširdžiai, aš nejaučiu, kad tai darau labai gerai, vis dar jaudinuosi dėl kiekvieno savo teksto. Jaučiu didelę atsakomybę.

– Minėjai, kad vedi mokymus. Apie ką jie?

– Nebuvau pagalvojusi, kad galėčiau vesti rašymo mokymus. Tuo metu, kai rašiau savo pirmąjį ir kol kas, deja, vienintelį romaną, susidomėjau ilgesnių tekstų rašymo teorija, struktūra, kaip sukuriama drama ar įtampa, nuo ko reikėtų pradėti, kaip tekstus planuoti. Skaičiau labai daug tekstų ir maniau, kad visa tai pritaikysiu tik savo kūryboje, bet į mane kreipėsi Domantas Širvinskas, kuriam priklauso įmonė, organizuojanti įvairius mokymus, susijusius su turiniu internete. Jis pasiūlė man vesto rašymo internete kursą. Iš pradžių į idėją pasižiūrėjau labai skeptiškai, nežinojau, ko galiu pamokyti. Tačiau ėmiausi šio darbo, smagu su žmonėmis pasidalinti tuo, ką sužinojai.

Aš vis dar manau, kad pas mus mokyklose per mažai kalbama apie tekstus ir iš mokyklų žmonės atsineša daug spragų, nemoka plėtoti savo idėjų. Iš esmės, mokyklos atgraso nuo rašymo. Yra malonių išimčių. Norisi žmonėms parodyti, kad rašymas yra smagesnis ir malonesnis dalykas, nei kad atrodo mokykloje, kai rašome beprasmius rašinius.

E. Genio/LRT nuotr.

– Nuolatos keliauji, daug kas galėtų to pavydėti – gražios nuotraukos, patirtys, nauji žmonės, vietos. Skamba romantiškai. O ar yra kita kelionių pusė?

– Žiūrint, koks tavo kelionės tikslas. Kai važiuojame filmuoti „(Ne)emigrantų“, tikslas – ne pakeliauti, o parvežti kuo įdomesnę medžiagą. Kartais tai kainuoja bemiegę naktį, tačiau tai atsiperka.

Kelionės – Dievo dovana. Mes su Orijumi Gasanovu kartais pakalbame, kad dirbame įdomiausią darbą, koks Lietuvoje egzistuoja, nes turbūt nedaug žmonių gali keliauti ir už tai gauti pinigus. Neturiu jokios teisės skųstis.

– Tikriausiai tau niekada nereikia per daug sukti galvos, kuriuos daiktus pasiimti su savimi. Koks dažniausia būna tavo lagamino turinys?

– Turiu kosmetinę, kuri jau iškart yra paruošta, tiesiog patikrinu, ar niekas iš produktų nėra pasibaigę ir įmetu į lagaminą. Man nereikia kažkokių sąrašų, kartais pagalvoju, ką reikės apsirengti, priklausomai nuo oro. Dažnai mes būname kadre, todėl pasvarstau, ką vilktis, kad nebūčiau kaip iš gatvės nužengusi. Žinau, kad per mažai apie tai galvoju ir galėčiau dažniau, kaip, pavyzdžiui, kitos laidų vedėjos, kurios tikrai labiau stengiasi. Apranga man lieka paskutinėje vietoje, nes pradedu galvoti tik iš vakaro.

– Pastebėjau, kad LRT laidai „(Ne)emigrantai“ herojų ieškai socialiniuose tinkluose. Kodėl taip nusprendei ir ar tai pasiteisina?

– Pasiteisina su kaupu, bet nežinau, ar žmonės pastebi tokį dalyką – labai daug herojų, kuriuos mes su Orijumi parodome, būna niekada nekalbinti ir neatrasti. Jau paskui juos pasigriebia kitos laidos, spauda. Tam, kad atrastum unikalų žmogų, turi ieškoti žmogiškais keliais. Gali paskambinti į bendruomenę, paprašyti žmogaus, bet dažnai pasiūlys tokį, kurį įmanoma rasti internete. Retai pasiūlys unikalų ir paprastą žmogų. Mes stengiamės emigraciją parodyti iš visų pusių: patenkame į anksčiau nefilmuotus fabrikus, kuriuose dirba lietuviai. Gauname unikalias paprasto žmogaus istorijas, kurių nerasi „Google“.

 Kaip anksčiau ieškojote žmonių?

– Priklauso nuo šalies. Kai valstybėje pabūni kelis kartus, jau aplankai bendruomenes, užmezgi ryšį su žmonėmis, arba jie patys siunčia istorijas. Pačios įdomiausios istorijos, kokias esame rodę, kai herojai atsiliepė ar atsirado patys. Netrukus rodysime laidą apie moterį, kuri Lietuvoje dirbo meno vadove, bet išvažiavo į Islandiją dirbti juodų darbų. Jos svajonė buvo dirbti muzikos mokytoja būtent Islandijoje, bet ji susirgo encefalitu ir visiškai prarado klausą. Stebuklas įvyko – jai įstatė klausos implantą ir šiuo metu Islandijoje iš esmės kurčia lietuvė moko kitus skambinti pianinu. Ši istorija niekur nebuvo skelbta, pati moteris, žinodama, kad kuriu šią laidą, man parašė.

– Kurdama reportažus, tikiu, išgirsti įvairių istorijų – dažnos gali būti ir skaudžios, sunkios. Ar tave paveikia tai? O galbūt jau moki nebereaguoti ir žiūri kaip į darbą?

– Mes pasirinkome tokią profesiją, kurios iš esmės neįmanoma atskirti nuo savo asmeninio gyvenimo. Visada ieškai herojų, net pasąmonėje. Kai kažką įdomesnio išgirsti, stengiesi įsiminti ir užsirašyti. Neįmanoma, kad istorija niekaip nepaveiktų. Kadangi mes žmonių nematome, prieš vykdami filmuoti, labai daug bendraujame telefonu. Negalime neįdėti asmeninės energijos. Žinoma, kai žmogus pasakoja istoriją ir mums būna liūdna arba linksma. Man likimas davė šį darbą, todėl aš jį darau visa širdimi, pernelyg savęs nesaugau – nemanau, kad yra nuo ko.

– Kaip suprantu, labai svarbu sukurti ryšį prieš atvažiuojant pas žmogų?

– Priklauso nuo žmonių, su ekstravertais ryšys užsimezga lengviau. Kartais būna, kad žmogaus istorija nuostabi, bet pats žmogus to nepastebi. Kiekvienas skirtingas, o bendraudamas šiek tiek pamatai jų baimes, stengiesi padėti, darai viską, kad tas žmogus atsiskleistų ir ne visada pavyksta. Tačiau stengiamės padaryti viską, ką galime.

– Ar buvo, kad istorija nepavyko, o jūs sukorėte ilgą kelią?

– Taip, tačiau tai retas atvejis ir konkretaus netgi neprisiminsiu. Pora kartų pasitaikė. Mes atliekame namų darbus, bendraujame ir kuriame ryšį. Būna tokių situacijų, kai nuvažiuoji daryti istoriją, bet žmogus jaudinasi, pamatęs kameras. Tada sunkiau, nes jis nepakalba taip įdomiai, tačiau stengiesi ir skiri laiko, kad baimę nugalėtų.

– Užsienyje kuriate reportažus, susitinki su istorijų herojais. Kiek po to laiko skiri pačiai šaliai, lankytinoms vietoms, patiekalams?

– Priklauso nuo kelionės. Kartais turime daugiau laisvo laiko ir pakeliaujame. Tačiau bet kuriuo atveju kažką stengiamės pamatyti dėl to, nes šalį reikia perteikti žiūrovui, turi pamatyti esminius objektus, juos reikia ir nufilmuoti. Šiaip priklauso nuo šalies, nuo kelionės trukmės. Tačiau mes nevažiuojame poilsiauti, važiuojame dirbti. Ar tikrai neturime laiko sau? Turime, bet prioritetu vis tiek išlieka darbas.

– Kodėl nusprendei rašyti įrašus savo feisbuko paskyroje?

– Tiesą sakant, pradėjau rašyti feisbuke tada, kai vieną kartą pabandžiau ir pamačiau, kad mane skaito. Supratau, kad mano nuomonė kažką reiškia, galiu žmonėms suteikti džiaugsmą. Tikrai nerašau reguliariai, bet jei jaučiu, kad tai kažkaip gali paveikti žmones – bus juokinga ar padės pamatyti naują gyvenimo kampą, man džiugu. Iš kitos pusės – dabar socialiniuose tinkluose skelbiu tai, kas jau buvo žurnaluose, nes fiziškai nebespėju pildyti kitų erdvių.

– Kada pastebėjai, kad socialinių tinklų gerbėjų skaičius ėmė augti?

– 2015 metais, kai išleidau savo pirmąją knygą, aš jau turėjau kažkiek sekėjų feisbuke, bet nedaug. Tada supratau, kad tai yra būdas per savo tekstus reklamuoti savo knygą. Jei žmonėms patinka tai, kaip aš rašau tekstus socialiuose tinkluose, tai galbūt jiems patiks ir mano knyga. Tada pradėjau rašyti daugiau, o paskui įprotis liko. Kai turi sekėjų ratą, jiems reikia kažką duoti.

– Ar turi įsimintiniausią interviu, reportažą ar kažkokio kitokio žanro pokalbį?

– Iš paskutinės kelionės – labai nustebino kurčios moters istorija. Visokių jų buvę, dabar jau sunku ką nors išskirti. Anksčiau atsimindavau kiekvieną herojų, vardą ir pavardę, dabar negalėčiau išvardinti visų žmonių, kuriuos filmavome Islandijoje prieš gerą savaitę.

Visko buvo. Pavyzdžiui, išskirtinės istorija – moters Olandijoje nepriima į darbą, nes ji neturi dantų, tačiau kol ji neįsidarbins, tol neturės už ką tuos dantis susidėti. Tai užburtas ratas. Vaikinas, kuris išėjo iš darbo, bet nesitikėjo, kad jį išmes iš gyvenamosios vietos ir gyveno ant suoliuko. Vyras, kuris atvažiavo svetur, metus praleido nešiodamas akmenis, šiandien turi statybų įmonę Stokholme, stato arenas, yra milijonierius. Jo įmonėje dirba daug lietuvių, kurie patenkinti darbo sąlygomis.

Kiekvienoje kelionėje būna „nešanti“ istorija.

– Be to, kad esi žurnalistė, rašai žurnalams, tavo komentarų daug ir feisbuke, kuri laidas televizijoje, dar esi išleidusi ir knygą „Du gyvenimai per vieną vasarą“. Na, ir kaip ta rašytojo duona?

– Romanas išėjo 2015 metais, tad dabar jau yra per senas, kad aš vadinčiausi rašytoja. Tikrai gaunu daug spaudimo iš aplinkos ir reikia savo vardą pateisinti, bet aš neprašau, kad mane vadintų rašytoja. Tačiau vieni žiniasklaidos atstovai tai pasiima iš kitų žiniasklaidos atstovų ir taip iš Kavaliauskaitės gaunasi rašytoja.

– Ko apie tave niekas nežino?

– Apie mane daug kas nieko nežino. Žmonės įsivaizduoja mane kaip visada keliaujančią arba gyvenančią įdomų gyvenimą, nors mano gyvenimas yra tiesiog sėdėjimas prie kompiuterio, rašymas ar vaizdo medžiagos montavimas. Aš siaubingai daug laiko leidžiu susitikimuose ir susirinkimuose, skaitau daug šaltinių.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt