Tavo LRT

2018.11.26 20:33

R. Musnickas: aš esu amatininkas

„Aš save vadinu amatininku, kuris žino, kaip padaryti kėdę ir ją gamina“, – LRT RADIJUI sako Raigardas Musnickas. Žurnalistas tikina nelaikantis savęs vedėju ir kalba, kad laidos sėkmė priklauso nuo to, kaip techniškai jai pasiruoši. Be to, priduria jis, jau persirgo ir žvaigždžių liga, kurią su savimi atsineša televizija: „Sakydavome, kad mes svarbiausi ir be mūsų pasaulis sustos.“

Po ilgos pertraukos į televizijos ekranus grįžęs žurnalistas LRT TELEVIZIJOJE veda laidą „LRT forumas“. 

– Ką tau reiškia televizija?

– Aš į televiziją žiūri kaip į dar vieną žiniasklaidos priemonę. Galbūt žmonėms ji skamba magiškai, bet aš kaip žurnalistas suprantu, kad tiek spauda, tiek interneto portalai, tiek radijas, tiek televizija yra svarbu. Kai prieš 30 metų atėjau dirbti į LRT, tebuvo viena televizija.

Televizija – mano šeimos tradicija, nes LRT koridoriais vaikštau nuo 3 metų, mano tėvas statė filmus, aš čia užaugau. Todėl ir stojau į žurnalistiką. Dauguma LRT dirbusių žmonių mane užaugino. Čia mano kelias ir tęsiasi.

Man ne tiek svarbu, kur žmogus dirba. Kur kas svarbiau, ar jis sugeba padaryti žurnalistinį darbą kokybiškai, o kur tai išreiškia – nesvarbu.

– Dažnai televizijoje svarbus estetinis vaizdas, radijuje, atrodo, daugiau dėmesio skiriama turiniui. Ar tikrai nėra savų niuansų?

– Formos tikrai skiriasi. Tačiau jei žurnalistas pradeda galvoti apie įtaką, tada jį ištinka didžiausia problema, pradeda sureikšminti save, nekreipia dėmesio į valstybėje vykstančius reiškinius, jų nagrinėjimą. Radijo išraiškos formos greitesnės, man patinka ši raiška, nes tu labiau intonuoji, lėtesnis ir intymesnis kalbėjimo tempas, daugiau meninių priemonių, tavęs nemato, gali piešti situaciją.

– Tačiau pas mus yra kameros, žiūrovai gali stebėti.

– Aš vis tiek sėdžiu kaip radijuje. Matymas – sąlyginis, nes mato per internetą, o kompiuterio ekranas nedidelis, nėra tos tradicijos – atsisėdu ir žiūriu. Kiti laidas parsisiunčia.

Radijas sklinda garsu, stengiuosi įsivaizduoti, kaip žmogus ausimis priima tai, ką šneku. Stengiuosi kalbėti vaizdu, įvairiomis metaforomis. Televizijoje galima diskusijų laidas rodyti be garso – matysis, kas ant ko šaukia, dėl ko nepatenkintas. 80 proc. informacijos televizija suteikia vaizdu.

Kalbant apie įtakingumą, negi, pavyzdžiui, spaudos žurnalistai kaip Rimvydas Valatka, yra mažiau įtakingi nei kokie nors televizijos žurnalistai? Televizija – priemonė daryti žurnalistiką. Jei žmonės nori, kad juos pažintų gatvėje, tai tada tegul eina į televiziją. Tačiau televizijos žmonės anksčiau ar vėliau perserga žvaigždžių liga.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Ar tu turi imunitetą žvaigždžių ligai?

– Kažkada ja persirgau. Anksčiau galvojome, kad esame pasaulio valdovai, taip ir elgdavomės.

 Taip buvo, kai vedėte „Paskutinę kryžkelę“?

– Taip, koja duris atidarinėdavome. Sakydavome, kad mes svarbiausi ir be mūsų pasaulis sustos. Tai reikia patirti, jokie aiškinimai, kad tu nesi svarbiausias, jog televizija, radijas ir kitos žiniasklaidos priemonės yra tik platforma, suteiktos tau kaip galimybė save išreikšti, padėti visuomenei šviestis, nepadės.

Kažkada Antikos laikų karvedys Markas Aurelijus buvo pasisamdęs žmogų, kuris, kai Markui Aurelijui minia šaukdavo „Dievas“, eidavo ir sakydavo į ausį „tu tik žmogus“. Matyt, elektroninių žiniasklaidos priemonių žurnalistams tokių žmonių reikia.

– Kodėl tai neišvengiama? Ar tai susiję su amžiumi, branda?

– Jei patyrei kažką svarbiau už įmanomas žvaigždžių ligas, buvai meno, mokslo darbuotojas, o tave pripažino kolektyvai, tavo mintys buvo pakankamai aiškios ir suprantamos visuomenei.

Žvaigždžių liga dažniausiai ateina vienam žmogui, nes tave staiga užgula pati forma. Dar neturi, ką pasakyti pasauliui, neturi minčių, kurios veiktų visuomenę, kreiptų ją kažkuria linkme, bet visi pradeda garbinti dėl to, nes tave rodo per televizorių. Žmogus nebesusigaudo erdvėje, nebegali atsirinkti. Sunku, reikia save analizuoti, žiūrėti savikritiškai, kol nepersirgai, tai neįmanoma. Atrodys, kad visi neteisūs, sakydami, jog tu jau sergi.

E. Blaževič/LRT nuotr.

 Ar tas sakymas „tu tik žmogus“ padės?

– Markas Aurelijus turėjo tokį žmogų, nes suprato, kad jam jo reikia. Svarbus pats veiksmas, kad jis tai padarė.

– Po 15 metų grįžai į televiziją, o viename interviu minėjai, kad tau iššūkis grįžti į televizinę bohemą. Kas tai yra?

– Kartais įsivaizduojama, kad televizija yra tai, kiek tave rodo. Bet kokio dydžio tai mašina... Visi žmonės turi savo jausmus, nuotaikas, problemas. Vien tik tam, kad parodytume „LRT forumą“, turi dirbti šešios kameros, prodiuseriai, grimuotojai.

Televizija – tai tam tikra bohema, šeima, gyvenimo būdas. Negalima dirbančių vadinti techniniu personalu, nes tai žmonės, nuo kurių tu priklausai. Pagarba ir betarpiški santykiai turi egzistuoti. Reikia pasikalbėti su kiekvienu žmogumi, kurį sutinki, pasidomėti, koks jo gyvenimas, kartais išgerti arbatos, jei turite laiko.

Anksčiau LRT buvo trys restoranai, daugiau darbuotojų. Nebėra tokios tvarkos. Dalykai keičiasi. Bohema formuodavosi restoranuose, visi turėjo, ką vieni kitiems pasakyti. Darbo laikas nebuvo skaičiuojamas.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– O dabar stengiesi padaryti darbą ir išeiti?

– Laikai truputėlį pasikeitė. Tada dar naudojomės laidiniais telefonais, kad rastume žmonių, pasikviestume į svečius, reikėjo laukti, kol kažkas atsakys, neturėjome kompiuterių. Dabar daug darbų galiu pasidaryti neiškvėpuodamas brangaus oro iš kolegų, kurie yra priversti laidas transliuoti visą laiką. Vedėjams yra paprasčiau – jie po laidos išeina namo. Dabar laikai paprastesni, o greičiai – didesni.

 Tu pats save vadini techniniu personalu. Kas yra laidos vedėjas?

– Aš save vadinu amatininku, kuris žino, kaip padaryti kėdę ir ją gamina. Žinau, kaip daromos laidos, interviu. Pagal temą kviečiu svečius, pradedu diskusijas. Tai techniniai dalykai, žinoma, reikia orientuotis ir būti pasiruošusiam netikėtumams, nes jų būna. Iš esmės laidos sėkmė priklauso nuo to, kaip tu techniškai jai pasiruoši. Jei turi medžiagos, paskaitei, turi pavyzdžių, laida skambės gerai.

– O charizma – svarbi?

– Ji yra, bet nemanau, kad tai pagrindinis dalykas. Tada reikia žmones skirstyti, aukštai pozicijai charizma reikalinga, o visuomenei ne tiek svarbu tavo darbai, reikšmingesnis vedlio įvaizdis. Kituose darbuose patirtis, pasiruošimas, gebėjimas susikaupti yra svarbiausi. Jei esi charizmatiškas, bet neturi žinių, kokį produktą gauna visuomenė?

– Tu žinai visų savo laidų skaičių, aš, pavyzdžiui, neturiu žalio supratimo, kiek padarau. Skaičiuoji?

– Aš žinau, nes per metus padarau apie 400, o per savaitę – 8 laidas. Taip ir skaičiuoju, dauginu iš 30 metų darbo patirties. Vėliau atmetu dienas, kurias praleidau nedirbdamas. Todėl sakau, kad esu padaręs kažkur 10 tūkst. laidų.

E. Blaževič/LRT nuotr.

 Kokia šitos profesijos prasmė?

– Prasmė buvo, yra ir bus, o robotai to tikrai nepakeis, – atsirinkti svarbiausiuose reiškiniuose ir būti tarpininku tarp jų ir visuomenės. Šviesti, perduoti žinias, padėti visuomenei susigaudyti. Niekas kito nepadarys, tik žurnalistai.

Parengė Viktorija Juškauskaitė.

Daugiau – garso įraše.