Tavo LRT

2018.11.22 13:55

U. Galadauskaitė prisiminė darbo pradžią televizijoje: apstulbino ir M. Žiedą

Viktorija Juškauskaitė, LRT.lt2018.11.22 13:55

„Paprastai vedėjai sufleryje pasiryškina kirčius, o aš pasižymėdavau žodžius, kuriuos galiu ištarti suvalkietiškai“, – portalui LRT.lt pasakoja LRT TELEVIZIJOS žurnalistė Ugnė Galadauskaitė. Anot jos, žodį „labiau“ rašydavo su galūne „euu“ – kartais tas pats tekstas pasiekdavo ir vakaro žinias, tokiu atveju Marijus Žiedas likdavo nustebęs.  

LRT žurnalistė U. Galadauskaitė vos spėja suktis: dirba reportere, veda laidą „Laba diena, Lietuva“, o atsinaujinusiame kanale LRT PLIUS jai patikėtas ir gyvenimo būdo žurnalas „Euromaxx“. Kaip pati pasakoja, visos veiklos jai labai patinka.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Marijampolėje mūsų keliai niekada nesusidūrė, dabar galvoju, kad prieš renkantis žurnalistės specialybę, būčiau galėjusi užversti tave šūsnimi klausimų. Dažnai sulauki pasiteiravimų, ar verta rinktis šią studijų programą?

– Nenoriu išduoti, bet ypač žmonės iš Suvalkijos, besiruošiantys studijuoti žurnalistiką, dažnai kreipiasi, klausia, kaip suvalkiečiams sekasi ta studijų programa, ar daug pastangų reikia įdėti. Manęs klausia ir pašnekovai, kurių vaikai ruošiasi stoti į žurnalistiką. Jie pasakoja žiūrintys mano vedamas laidas, klausia, ar rekomenduočiau.

– Gana ilgai dirbi televizijoje, skaitai žinias, tavo valioje ir LRT PLIUS laida „Euromaxx“. Kas artimiau – tiesioginis eteris ar iš anksto įrašomos laidos?

– Labai sudėtingas klausimas. Aš darau viską, kas man patinka. Tai skirtingos veiklos ir laidos, jos viena kitą papildo. Man patinka ir tiesioginiai pasijungimai iš įvykio vietos, ir pokalbiai studijoje, ir įrašoma laida. „Euromaxx“ – apie kultūrą, europietišką gyvenimo būdą. Ji negali nepatikti, o tiesiogiai neįmanoma padaryti.

– Prieš kiekvieną interviu, kurį filmuoja, man šiek tiek baisu. Kaip jautiesi tu?

– Visi jaudinasi. Jaudintis sveika ir tai reikia daryti. Aš galvoju, jei žmogus nesijaudina, tai jam tiesiog per mažai rūpi. Iš pat pradžių bijojau, nes svarsčiau, kiek žmonių žiūri, ką jie pagalvos, mąsčiau apie gestikuliaciją, veido mimikas. Buvo daug pašalinių minčių.

Dabar jaučiu kūrybinį jaudulį. Mane taip mokė. Šiuo metu noriu, kad į eterį išeitų kuo geresnis turinys. Bet kokiu atveju jaudulys yra.

E. Blaževič/LRT nuotr.

 Dirbtinis intelektas išrinko aiškiausiai kalbančius žurnalistus, o dauguma jų – iš LRT, ir pati esi tame sąraše. Galbūt ta suvalkietiška tarmė – privalumas?

– Vis dar svarstau, nes vertino aiškiausiai kalbantį. Žinoma, suvalkietiška tarmė padeda, tik reikia sugebėti ją šiek tiek suvaldyti.

– Kiek žinau, tu mokeisi bendrinės kalbos, nes kai kuriuos garsus reikėjo prislopinti?

– Taip, mokiausi. Galiu papasakoti juokingą darbo su sufleriu, kuriame vedėjai dažniausiai pasižymi kirčius, intonacijos pauzes, pradžią. Anksčiau sufleryje pasižymėdavau tas balses ir tuos žodžius, kuriuos galėčiau pasakyti suvalkietiškai, pavyzdžiui, žodis „labiau“. Norėdama pasakyti kuo geriau, rašydavau „labeuuu“. Jei tas pats tekstas nukeliaudavo iki „Panoramos“, M. Žiedas sakydavo: „O, Viešpatie, koks beraštis.“ Tikinau, kad nesu beraštė, žinau, kaip reikia rašyti. (juokiasi)

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Kiekvieną dieną tave puošia naujas drabužis, daug laiko praleidi ir grimo kėdėje. Papasakok, kokie tavo darbo užkulisiai?

– Pirmieji apsilankymai grimo kabinete man buvo įsimintinesni. Tada buvau 20-ies. Į grimo kambarį atvedė direktoriaus pavaduotojas, kuris pasakė, kad mane nugrimuotų taip, kad atrodyčiau vyresnė. Šiek tiek raukšlių, jog būčiau solidesnė, patikimesnė. Pirmi kartai grime man atrodė kitokie, norėjosi atrasti, koks įvaizdis kadre yra tinkamas.

Taip pat reikia derinti su stilistais, keliauti po parduotuves, rinktis drabužius, aplankyti siuvėjus, bet viskas sustyguota, aš neturiu sukti galvos, o grime visi žino, kas man (ne)tinka, (ne)patinka. Viskas natūraliai įsivažiavę, esame įsidirbę.

– Kur lėksi po mūsų pokalbio?

– Mielieji, žiūrėkite mūsų laidą nuo 14 val. Ją veda Deividas Jursevičius, o aš būsiu reporterė. Maždaug 14:40 turėtų būti pirmas tiesioginis pokalbis su mokytojais apie streiką, 15:30 būsiu Liepkalnyje, nes jau pilamas sniegas. Tačiau iki 14 valandos dar labai daug laiko, viskas gali kardinaliai pasikeisti ir pokalbiai gali būti visai kitokie. Čia smagiausia tiesioginio eterio dalis.

 Dabar sugrįžkime į Suvalkiją, bėgant metams miestas labai išgražėjo, man asmeniškai nėra nieko smagiau, nei sugrįžti namo, pailsėti. Kokia, tavo akimis, yra Marijampolė?

– Aš jau šimtą kartų sakiau ir galiu dar šimtą kartų pakartoti, kad Marijampolė yra visiškai fantastiškas miestas – tai mano poilsis, namai, gera gyventi Vilniuje, bet smagu sugrįžti namo. Mėgstu nueiti į futbolo varžybas, koncertus. Mūsų šeimoje tėtis atsakingas už kultūrinę programą.

Marijampolėje daug aktyvaus jaunimo, jie organizuoja veiklas, renginius. Nežinau, kaip kituose mažesniuose miestuose, bet Marijampolė aktyvi, man smagu sugrįžti ir aplankyti, sudalyvauti.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Šiemet Marijampolė ir Kultūros sostinė. Koks renginys tau labiausiai patiko? Ar dažnai grįžti?

– Dažniausia atsimenu paskutinį renginį, kuriame lankiausi, nes jis palieka didžiausią įspūdį. Sunku išskirti vieną, bet pats atidarymas buvo labai įspūdingas. Sudalyvavau jame trumpai.

Norėčiau grįžti dažniau, bet pavyksta taip, kaip pavyksta.

Daugiau – įraše.