Tavo LRT

2018.11.26 02:09

I. Andriukevičius: žmona pirmajam pasimatymui skyrė 45 minutes

LRT Televizijos laida „Gyvenimas“, LRT.lt2018.11.26 02:09

„Aš esu pasakiusi, kad mes ginčijamės ne dėl buities, o dėl būties“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimas“ sako klasikinės muzikos atlikėja Sandra Lebrikaitė, neseniai ištekėjusi už LRT TELEVIZIJOS žinių vedėjo Igno Andriukevičiaus. Pora neslepia, kad namuose kyla ginčų, o dažniausiai apie tai žino ir šeimos draugai.

Prieš kelis mėnesius žurnalistas I. Andriukevičius atvėrė nacionalinio transliuotojo duris, tačiau jau spėjo pelnyti žiūrovų simpatijas. Naujasis LRT žinių tarnybos veidas kas dieną skuba į studiją, iš kurios praneša naujausias Lietuvos ir pasaulio aktualijas.

BNS nuotr.

Jo žmona S. Lebrikaitė gerai žinoma klasikinės muzikos mylėtojams. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarp šių dviejų, skirtinguose pasauliuose gyvenančių jaunuolių, neturėtų būti nieko bendra. Vis dėlto geriau juos pažįstantys žmonės žino, kad abu tiesiog dievina muziką, kuri ir suvedė jųdviejų likimus į vieną vagą.

„Man atrodo, kad po santuokos atsirado stipresnis ryšys, santykis pasidarė tvirtesnis. Atsakomybės taip pat daugiau, o buitis nepasikeitė“, – kalba I. Andriukevičius. S. Lebrikaitė pritaria, kad šiokie tokie pokyčiai vis dėlto įvyko.

„Mes su Ignu kažkada pakalbėjome, kad iš tikrųjų iki santuokos žmonės vienas kitą tik tikrinasi, žiūri, ar norėtų su juo gyventi. Po santuokos apie tai nebegalvojama“, – kalba S. Lebrikaitė.

Žiūrovai I. Andriukevičių puikiai prisimena kaip vaikų ir jaunimo dainų konkurso „Dainų dainelė“ vedėją, o pastaruosius pusantrų metų jis rengė ir vedė žinias regioninėje INIT televizijoje.

BNS nuotr.

Šių metų vasaros pabaigoje sulaukęs kvietimo prisijungti prie vienos profesionaliausių Lietuvoje žinių tarnybų, I. Andriukevičius sako nė akimirkos nedvejojęs. Be to, LRT TELEVIZIJOS koridoriai turi magišką trauką – jei kartą jau teko jais vaikščioti, visada norisi ir vėl sugrįžti.

S. Lebrikaitė antraisiais namais vadina sceną: „Nesvarbu – koncertuoji filharmonijoje, ar nedidelio miestelio kultūros centre, laimė dainuoti žmonėms su niekuo nepalyginama.“

45 minutes trukęs pasimatymas

Prakalbę apie tai, kaip susipažino, abu šypsosi, kad jųdviejų istorija – keista.

„Kai pamačiau Sandrą, ji manęs nematė, nes aš buvau vienas iš daugelio, o ji – solistė viename ansamblyje, kurį lankiau. Aš grojau akordeonu. Scenoje buvo 50 žmonių, ji tikrai manęs neįsidėmėjo, todėl sugalvojau planą – per feisbuką parašydavau neva su pretekstu, kol galiausiai ji sutiko nueiti į pasimatymą“, – prisimena jis.

Stop kadras

S. Lebrikaitė tikina, kad manė nesužavėsianti I. Andriukevičiaus dėl savo charakterio bruožų: „Galvojau, nueisime į tą pasimatymą, o Ignas pamatys, kokia aš esu, ir baigsis susitikimai. Viskas pakrypo ne taip, kaip tikėjausi. Buvau pasakiusi, kad turiu 45 minutes, tiek ir truko mūsų pasimatymas. Be to, jis nesumokėjo už mano kavą, galvojau, čia jau kažkas įdomaus.“

Nereikėjo daug laiko, kad pora suprastų, jog ją sieja ne tik suliepsnoję jausmai, bet ir panašus požiūris į gyvenimą, artimuosius, muziką ir linksmybes. Tad palaipsniui jiedu nusprendė žengti dar vieną žingsnį – apsigyveno kartu.

„Viskas įvyko labai greitai. Netgi nežinau, kodėl taip sparčiai“, – svarsto S. Lebrikaitė. LRT žinių vedėjas sako, kad niekas netrukdė, nebuvo jokių dvejonių.

Pirmą kartą susikibo rankomis

Kelionės po tolimas šalis ir kartu atrasti nauji pomėgiai judviejų ryšį tik sustiprino. S. Lebrikaitė šypsosi, kad niekada nebuvo iš tų merginų, kurios blaškosi gyvenime ir nežino, ko nori. Todėl jau draugystės pradžioje tvirtai pareiškė mylimajam, ko tikisi iš santykių.

„Esu pasakiusi, kad tikrai ilgai nelauksiu. Kai sutinki žmogų, pamatai ar jis tau tinka, ar nori su juo gyventi, arba negaišti savo jaunystės ir laiko“, – pasakoja.

Pasak I. Andriukevičiaus, jis nejautė spaudimo. Mintis pasipiršti jam kilo gana spontaniškai – prieš dvejus metus, likus kelioms dienoms iki draugės gimtadienio.

Stop kadras

„Galvojau, ką aš galėčiau jai padovanoti. Žinojau, kad viskas nublanksta prieš tai, ką aš iš tikrųjų norėčiau padovanoti – sužadėtuvių žiedą“, – išduoda jis.

S. Lebrikaitės nuostabai gimtadienio vakarą I. Andriukevičius mašiną pasuko ne į netoli namų ar Kauno centre esančias kavinukes. Automobilis riedėjo gerokai už miesto, prie vienos gražiausių laikinosios sostinės vietų – Pažaislio vienuolyno. Prisimindama tą kelionę atlikėja juokiasi, kad iki paskutinės akimirkos nieko neįtarė.

„Mes išlipome iš mašinos ir aš galvojau, kad tikrai manęs laukia draugai, tačiau ėjome į tą vietą, kurioje Ignas pirmą kartą paėmė mane už rankos – klausė, ar nešalta. Per gimtadienį jis prisiminė šią istoriją, sakė, kad norėtų už tos rankos paimti visam gyvenimui. Aš nuoširdžiai nesupratau, kad jis man peršasi“, – tikina ji.

Anot I. Andriukevičiaus, žmona jį apkabino, pabučiavo, nes manė, kad nieko daugiau ir nebus: „Sakiau palauk dar. Ištraukiau žiedą, o ji pravirko. Bandžiau kažką pasakyti, nelabai gavosi, bet Sandra sutiko.“

Bėgte prie altoriaus

Tuoktis rudenį jiedu nusprendė neatsitiktinai – šis metų laikas jiedviem turi magišką reikšmę: abu gimę rudenį, rudenį ėjo į pirmąjį pasimatymą, rudenį susižadėjo.

Kiekviena ceremonijos detalė buvo apgalvota iki smulkmenų. Net mažiausiems papuošimams S. Lebrikaitė suteikė ypatingą reikšmę. Nuotakai žengiant link altoriaus pianinu skambino ir dainavo geri poros draugai. O santuoką laimino specialiai iš Vėžaičių į Kauną atvykęs atlikėjos vaikystės draugas kunigas Viktoras Daujotas.

Žinių vedėjas prisimena, kad tąkart bažnyčioje buvo daug susijaudinusių žmonių: „Ceremonijos metu aš nesusivaldžiau ir pradėjau verkti. Iš tikrųjų buvo daug susijaudinusių žmonių.“

S. Lebrikaitė priduria, kad širdies draugas į ją nežiūrėjo: „Einu altoriaus link, o Ignas į mane net nežiūri, bet mačiau, kad verkia. Tada ir man pradėjo riedėti ašaros, vos ne bėgte nubėgau prie jo.“

Šventė buvo tokia smagi, kad apie ją dar ilgai kalbėjo svečiai. Tačiau tuo tradicijos ir baigėsi – išvykti medaus mėnesio jaunavedžiai neskubėjo arba, kitaip tariant, tiesiog neturėjo tokios prabangos – jau pirmadienio rytą abu išskubėjo į darbus.

Stop kadras

„Kaip aš to norėjau, jūs net neįsivaizduojate. Sakiau Ignui, kad nedarytume vakarinės dalies ir kažkur išvyktume. Galų gale rugpjūčio mėnesį gavau tvarkaraštį ir pirmadienį Panevėžio muzikiniame teatre vyko repeticija“, – pasakoja S. Lebrikaitė.

Niekas nepasikeitė ir dabar, kai praėjo kiek daugiau nei mėnesis po vestuvių. Į darbų verpetą įsisukusi pora sunkiai randa laiko laisvalaikiui ir vienas kitam. Vis dėlto vienu balsu tvirtina, kad trumpos kartu praleisto akimirkos dar brangesnės, nei nuolatinis trynimasis nugaromis.

„Gyvename kartu, todėl dažniausia vakarais susitinkame. Mūsų grafikai labai nenuspėjami, nepastovūs, tad būna visaip – kartais laiko daugiau, kartais mažiau. Arba visai nepasimatome“, – išduoda I. Andriukevičius.

Neslepia, kad kartais barasi

Klausantis I. Andriukevičiaus ir S. Lebrikaitės užplūsta ramybės jausmas. Atrodo, kad šiuos nedidelius judviejų namus ginčai tiesiog aplenkia. Tačiau Andriukevičiai juokiasi, kad judviejų santykiai tokie pat kaip ir daugelio – su audromis stiklinėje ir saldžiais susitaikymais.

„Aš esu pasakiusi, kad mes ginčijamės ne dėl buities, o dėl būties. Man kartais iškyla klausimų, kurie Igną labai erzina, – teigia atlikėja. – Mes tikrai neišvengiame ginčų, mūsų draugai ir artimųjų žmonių ratas tikrai žino, kad ir susipykstame, ir susitaikome.“

Šiandien Andriukevičiai vienas kitą švelniai vadina vyru ir žmona. Todėl nenuostabu, kad ir pokalbiai apie didesnę šeimą šiuose namuose skamba vis dažniau.

„Manau, kad mes niekad nebūsime 100 procentų pasiruošę vaikui. Taip niekada nebūna. Visą gyvenimą kažko trūks, kad sukurtume tobulą aplinką“, – kalba I. Andriukevičius.

Anot S. Lebrikaitės, sunku pasakyti, kiek atžalų jiedu norėtų, todėl žada, kad po pirmo vaikelio žinos atsakymą į šį klausimą.

Parengė Viktorija Juškauskaitė.

Daugiau – laidos įraše. 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt