Ko jau ko, bet šypsenos nuo dailininkės keramikės, TV laidų vedėjos Nomedos Marčėnaitės veido nenuplėši. Žavi moteris tikina, kad toks jos būdas. Ir juokiasi, kad tikrai netapo kokia nors nušvitusi. Tiesiog labai myli gyvenimą ir semia jį pilnomis saujomis, rašo žurnalas „Savaitė“.
– Nomeda, sveika sugrįžusi į televiziją! Kaip jaučiatės, stovėdama prie naujos laidos pulto?
– Iš tiesų jaučiuosi puikiai! Nauja laida – tai lyg nauji santykiai. Juose visko labai daug, užtat labai įdomu. Tai – naujas iššūkis, o iššūkius aš mėgstu.
– Patirties televizijoje – su kaupu. Tikriausiai šįsyk mažiau nervų, daugiau pasitikėjimo ir, ko gero, reiklumo sau ir komandai?
– Pirmiausia esu labai reikli sau. Tad po laidos filmavimo visada paprašau kolegų pasakyti tai, ką jie nori išsakyti. Aš visad išklausau pastabų ir stengiuosi į jas reaguoti. Be abejo, jei tie pastebėjimai objektyvūs. Ir nebūtinai darbe. Tarkime, kad ir Vyto [gyvenimo draugo, – aut. pastaba] pastaba, esą mano kalboje gausu šiukšlių – žodelių ok, okay. Susizgribau, jog tai tiesa. Pažadėjau taisytis (juokiasi).
Stovėdama prieš filmavimo kameras labai stengiuosi taisyklingai kirčiuoti kiekvieną žodį. Vertinu konstruktyvias pastabas, o ne šiaip kažkokias nuomones. Tarkime, jei kas pasakytų, tegul ta Nomeda pasižiūri į pasą ir ne laidą veda, o verčiau eina anūkų prižiūrėti, tiesiog numočiau ranka (kvatoja). Aš niekada komentaro nepriimu kaip asmeninio įžeidimo ir nesusijausminu. Tad pasakysiu taip – didelio profesionalumo iš savęs reikalauju, o iš kolegų tikiuosi.
E. Genio/LRT nuotr.
– Laida vadinasi „Kultūringai su Nomeda“. Kaip manote, ar šiais skubos, vertimosi per galvą ir lipimo per kitų galvas laikais daug kam įdomūs intelektualūs pokalbiai apie kultūrą?
– Pradėkime nuo to, kas yra gera pokalbių laida. Tai tikrai ne ta laida, kurioje sėdi daug žmonių, linksinčių galvomis ir pritariančių vienas kitam. Laidoje diskusija turi rutuliotis – banguoti, vyniotis. Žmonės keičiasi nuomonėmis. Tačiau diskutuoti – nelygu konfliktuoti. Tai ne vienas ir tas pats. Mano nuomone, laida – tai mažas filmas, kuriam reikia turėti savo dramaturgiją. Gera laida nebūtinai ta, į kurią susirenka keturi įdomūs žmonės ir kurios vedėja taip pat šauni. Turi būti stipri emocija, kuri užkabintų visus ir kiekvieną.
Iš tiesų esu didelė kritikė. Žiūriu laidą, klausausi komentarų. Ir nors sulaukiu daug pagiriamųjų žodžių ir gražių atsiliepimų, mieliau klausausi kritikos (šypsosi). Ir dar. „Kultūringai su Nomeda“ yra kultūros populiarinimo laida, kuri turėtų tapti įdomi net ir tiems, kam atrodo, kad kultūra išvis nėra reikalinga.
– Nes?
– Nes nėra tokio žmogaus, nėra tokios valstybės, kurioje nebūtų kultūros. Kultūros nebuvimas liudija valstybės agoniją, išnykimą. Ne veltui neurologai teigia, kad žmogus galbūt nebūtų tapęs žmogumi, jei nebūtų pradėjęs kurti. Skamba paradoksaliai – regis, kone pariby esanti kultūra yra pirmos būtinybės reikalas.
E. Genio/LRT nuotr.
– Esate sakiusi, kad meną reikia skiepyti nuo vaikystės – homeopatinėmis dozėmis. Kodėl?
– Žmogus, kuris nuo vaikystės susiduria su kultūra, pamažėl tampa nuo jos priklausomas. Tai pati geriausia priklausomybė, kokią tik galiu įsivaizduoti. Tie patys neurologai tvirtina, kad muzikavimas, šokiai, žaidimas šachmatais ir pan. duoda stiprų teigiamą poveikį smegenims! Ir tai ne mano pasamprotavimai ar prielaidos, o mokslininkų mintys!
Šiandien daugelyje pasaulio šalių menininkai pradėjo bendradarbiauti su gydytojais psichiatrais ir psichologais. Nes įvairios dailės, muzikos ir kitos terapijos žmogui labai reikalingos. Yra šalių, kur medikai išrašo receptus… į dailės parodas ir koncertus. Tikriausiai Lietuvoje, išvydę panašų receptą, daug kas sukiotų pirštu prie smilkinio. Šiandien jau susizgribome, kad, užuot kimšę tabletes, verčiau mokytumėmės sveikai gyventi ir nesirgti. Žmogus – holistinis padaras, kuriam labai svarbūs ir dvasiniai dalykai.
– O kaip jums buvo dozuojamos tos meno injekcijos?
– Mano tėtis – istorikas, išleidęs ne vieną knygą. Poetas, Nacionalinės premijos laureatas Aidas Marčėnas – mano pusbrolis. Manau, kad mūsų šeimoje įsisukęs rašymo virusas (juokiasi). Mama anuometėje konservatorijoje studijavo kontraboso klasėje. Prisimenu, mama natas skaitydavo taip pat kaip aš knygą. Mane tai stebino ir žavėjo. Iš vaikystės menu, kaip mama skambina pianinu, tėvas dainuoja. Romansus, klasikinės muzikos kūrinius. Ir aš per metus baigiau dvi fortepijono muzikos klases. Galbūt būčiau pasilikusi su muzika, tačiau dailė mane nupūtė stipriau (juokiasi).
Mano močiutė vesdavosi mane į paveikslų galeriją, kuri buvo šiandieninėje Katedroje. Iki šiol puikiai prisimenu, kur ir koks paveikslas kabėjo. O dar čia vykdavę koncertai! Būdama visai vaikas, girdėjau Marselio Prusto kūrybą. Ją skaitė mokytoja M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Vietoj kažkokių auklėjimo pamokėlių. Tuomet mes nelabai dar žinojome, kas tas Prustas, tačiau tie skaitymai užsiliko, nusėdo mumyse. Štai ką aš vadinu minimaliomis meno injekcijomis nuo mažų dienų.
E. Genio/LRT nuotr.
– Ką nuveikėte per tą laiką, kai buvote dingusi iš ekranų? Juk dažnai šmaikštaujama: jei tavęs nėra televizijoje – tu miręs.
– Oi, aš mielai dar kartą taip numirčiau (kvatoja)! Laikas ne televizijoje – tai metas, kai priklausai pats sau. Aš labai daug kūriau. Dar? Daug laiko praleisdavau Vyto sodyboje. Man ten labai gera. Juk dvidešimt metų gyvenau kaime, ir ūmai – jau penkeri metai – mieste ant asfalto. Taigi, ta sodyba man didžiulė palaima. Aš taip buvau išsigedėjusi gamtos! Vaikystėje, kai berniukai norėjo būti kosmonautais, o mergaitės mokytojomis, aš pareiškiau, kad būsiu girininkė! Puikiai prisimenu tą jausmą, kuris manyje buvo labai tvirtas. Beje, tas jausmas manęs lig šiol neapleido.
– Esate miško žmogus?
– Tikrai taip! Aš ten jaučiuosi taip, kaip kiti jaučiasi bažnyčioje. Klaidžioti po mišką vienai? Idealu, jaučiuosi kaip didžiausioje šventykloje. Ir tegu kas nori apšaukia mane pagone. Man vis vien! Vyto sodyba – dar viena vieta, kurioje leisdavau laiką, kai nebuvau televizijoje. Pastebėjau įdomų dalyką. Kai tu ką nors kuri – lipdai, paišai, rašai – niekas iš tavęs neima interviu, niekam tavęs lyg ir nereikia. Bet vos tik kyšteli nosį į TV, iškart visiems patampa įdomu.
– Ko jau ko, bet Marčėnaitės tikrai neįsprausi į kokius nors rėmus. Vis dėlto kokio prado jumyse daugiau – menininkės ar žurnalistės?
– Kadangi esu baigusi menus ir turiu tai patvirtinantį diplomą, tikriausiai reikėtų sakyti, kad manyje daugiau menininkės prado. Tačiau manau, kad ne mokslų baigimą patvirtinantis popierėlis yra svarbiausias. Taip, aš neturiu žurnalistės diplomo, bet rašyti man patinka. Lygiai taip pat man patinka mamiauti, gaminti maistą ir dar daugelis kitų dalykų. Pasakysiu taip, manyje daugiausia to, kuo užsiimu vienu ar kitu momentu. Kai pavargstu nuo vieno dalyko, imuosi kito. Taip aš pailsiu.
E. Genio/LRT nuotr.
– Bet tas kūrybos alkis jus lydi nuolat, tiesa?
– Iš tikrųjų, kūrybos man reikia nuolat. Štai ir dabar jau nagai pamažėl pradeda niežtėti. Na, kiekgi laiko gali užsiimti visokiais renginiais, bendravimu ir interviu dalijimu? Iš pradžių tai lyg ir įdomu, bet labai greitai pabosta (šypsosi). Taigi, po truputį imu jausti artėjantį menų badą.
– Regis, jūsų gyvenime – vien nauji virsmai. Nauja laida, sužadėtuvės su širdies draugu Vytu. Kvepia vestuvėmis?
– Mes su Vytu – labai panašios natūros. Tokie avantiūristai! Sumanėme, kad sužadėtuvės – šaunus reikalas. Tebūnie! Tačiau būčiau visiška idiotė, jei dabar štai planuočiau, jog po metų būtinai įvyks vestuvės. Na, ir kokią čia man dabar suknelę įsigyti? Nuvilnijo žinia apie sužadėtuves ir puiku! Mūsų vieni draugai jau dešimt metų gyvena susižadėję ir tvirtina, jog tai nuostabu. Mudviem su Vytu ta mintis labai patinka (juokiasi). Juk ne formalumai lemia dviejų žmonių santykius.
– Bet galbūt po sužadėtuvių Vytas tapo mažumėlę sėslesnis? Juk jis vis vandenyse – su bangomis ir ant bangų?
– Oi, aš jau dabar matau bangavimą jo akyse (juokiasi). Vytas tik dažnai sako, kad jūra jam nerūpi, nors iš tikrųjų jis be jos ilgai neištveria. Bet tai yra nuostabu! Kiekvienas esame asmenybė – su savo pomėgiais, norais, svajonėmis. Žmonės neturi gyventi susiklijavę šonais ir užgožti vienas kito. Poroje žmonės privalo leisti vienas kitam būti savimi. Tiesa, kartą esu Vytui priekaištavusi. Bet, manau, pagrįstai (kvatoja) – kai jis išplaukė vieną sykį trims, kitąsyk keturiems mėnesiams. Tad prašom – daugiau nei pusmetį mes nesimatėme! Tuomet pareiškiau, kad jis privalo mane iš naujo kadrinti. Nes aš viską seniai pamiršau (juokiasi).
– Prieš kelerius metus ir jūs pati ryžotės didelei avantiūrai – trenkėtės į Australiją. Su bilietu tik į vieną pusę. Kaip ten buvo?
– Pasikartosiu, mudu su Vytu turime bendrą savybę – mėgstame ekspromtus. Kai nežinia, kaip ir kas nutiks. Tarkime, kelionė į Turkiją ir viešbutis, kuriame viskas įskaičiuota – tikrai ne mums. Jokių netikėtumų, viskas surikiuota nuo... iki. Na, neįdomu. O štai Australijoje neapsieita be nuotykių. Vytas tvirtino, kad mes plauksime jachta, apkeliausime daug pakrančių – pasieksime Papua Naująją Gvinėją ir dar, ir dar. Mano širdyje viskas dėliojosi į nuostabią istoriją. O nutiko taip, kad, užuot besigrožėjusi nuostabiais vandenų toliais, per Australiją riedėjau automobiliu. Nė nenutuokiau, kad taip atsitiks.
Tiesiog buvo išnuomotas automobilis, kuris turėjo važiuoti paskui plaukusius (juokiasi). Bet nuoširdžiai – nė kiek dėl to nesigailiu. Nuvažiavau net 2 500 km – vairavimas kairiąja kelio puse, serpantininiai keliukai, miškai ir pan. Buvo atkarpų, kai keliavau visai viena, netgi spėjau telefonu pafilmuoti vaizdus. Ir visa tai nebuvo iš anksto suplanuota, numatyta. Įdomūs tie pirmieji kartai. Tegul ir australų policininkų patikrinimas alkotesteriu. Prisimenu ir juokiuosi. Toks yra gyvenimas. Manau, mūsų planai niekad nesidėlioja taip, kaip numatome. Bent jau mano. Todėl aš jau seniai nieko nebeplanuoju. Na, nebent kai kurias datas. Tarkime, tiksliai žinau, kad nuo kitų metų vasario 6 iki 26 dienos vyksiu į kelionę. Kur? Nežinau! Tikrai!
E. Genio/LRT nuotr.
– Esate sakiusi, kad jums labai patinka rašyti. Kalbėjote apie naujas knygas. Galbūt netrukus pradžiuginsite įdomiais žodžių vėriniais?
– Dabar tą rašymą esu visiškai nustūmusi į šoną. Kažkada jis buvo lyg dantų valymas. Jei neparašydavau bent kelių sakinių, jausdavausi lyg burnos neišsivaliusi. Bet šią akimirką aš nenoriu rašyti ir nė kiek dėl to nesijaudinu. Bet kai tik panorėsiu, iškart imsiuosi. Nesu iš tų žmonių, kurie mano, kad būtinai privalo daryti tą ar aną.
– Sakoma, jog žmonės nesensta. Tik netikėtai greitai užauga vaikai, paskui, žiūrėk, – ir anūkai. Ar bijote senti?
– O kas gi nebijo senatvės? Aš tikrai nebijau raukšlių ir kūno pokyčių. Baugina sunki senatvė, kai pasidarai neadekvatus, kai esi prikaustytas prie lovos, kai tampi priklausomas nuo kitų. Tokie dalykai išties nejaukūs. Užtat žaviuosi nūdienos mada rūpintis sveikata prieš susergant. Tačiau baimė – neproduktyvus jausmas. Verčiau šiandien sportuoti, keliauti, patirti gerų emocijų – investuoti į tą senatvę. O amžino nieko nėra. Aš nepalaikau jaunystės kulto. Nes didžiąją gyvenimo dalį žmogus yra ne augantis, o irstantis organizmas. Degeneraciniai procesai, anot gydytojų, prasideda labai anksti. Šiandien aš jaučiuosi labai patenkinta. Ir labai branginu laiką, nes puikiai suvokiu, kiek liko kokybiško amžiaus. Todėl ir galvoju, kuo dar save pradžiuginti.
– Nomeda, ar pati sau patinkate, o gal dažnai plakate save pastabomis ir replikomis?
– Tikriausiai nepažįstu kito žmogaus, kuris taip dažnai su savimi konfliktuotų. Esu didžiausia triukšmadarė savo viduje. Ir visai nenušvitusi (kvatoja). Aš nuolat šypsausi? Taip, nes kitaip man neišeina. Be tai nereiškia, kad mano viduje nevyksta jokių susidūrimų.
