Tavo LRT

2018.11.13 21:25

D. Filmanavičiūtė: esu revoliucionierė ir neinu kartu su minia

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2018.11.13 21:25

„Galbūt trisdešimtmetis man buvo savotiškas lūžio taškas, kai panorau padaryti kažką tikrai gero ir po savęs palikti kažką prasmingo. Nors dabar mano drąsa ne tokia gaivališka, vis tiek nebijau pasakyti kažką nepopuliaraus, palaikyti silpnesnius ir padėti tiems, kuriems dažnai tos drąsos stinga – savo pavyzdžiu noriu prisidėti prie švelnumo revoliucijos“, – portalui LRT.lt sako kūrybininkė, dainininkė ir projekto „Du balsai – viena širdis“ komisijos narė Dovilė Filmanavičiūtė.

– Muzikinis šeimų projektas „Du balsai – viena širdis“, kurio komisijos nare esate, ir antrajame sezone išlieka vienu populiariausių. Kaip manote, kokia jo sėkmės paslaptis?

Tikriausiai žiūrovus pradėjo varginti tas nuolatinis skubėjimas ir paviršutiniškas požiūris į viską. Esu dirbusi ne viename televizijos projekte. Mane labiausiai ir sujaudino tas projektų skirtungumas. Pavyzdžiui, tie projektai, kuriuose dalyvaudavo jau žinomi žmonės, stebindavo užkulisiuose juntama ypatinga darbine atmosfera. Dalyviai ateidavo, atidirbdavo, susirinkdavo savo daiktus ir išskubėdavo namo.

„Du balsai – viena širdis“ iš principo kitoks. Veikiausiai tai, kad žmonės šiek tiek pavargo nuo tų pačių veidų, tų pačių žvaigždžių eteryje suveikė kaip sėkmės receptas. Svarbu nepamiršti ir to, kad kai kalbame apie šeimą, viskas yra daug jautriau, nuoširdžiau. Meilė, šeimyniškumas, tikrumas ir bandymas atsigręžti į tikras vertybes taip pat nemažai prisidėjo prie projekto sėkmės.

Praėjusiame sezone mane graudindavo istorijos apie tai, kaip buvimas kartu, scena, bendras jaudulys ir vienas siekis dar labiau suartina šeimos narius. Pamenu, atlikėja Kristina Žaldokaitė su broliu Rimantu pripažino, kad iki projekto bendraudavo palyginti nedaug, tačiau kartu repetuodami, dainuodami atrado tvirtesnį ryšį...Tokie dalykai negali palikti abejingų. Nesvarbu, kelintas kartas tai būtų.

– Veikiausiai šeima daugeliui yra neginčijama vertybė, tačiau požiūris į šeimą, dėmesys artimiesiems keičiasi tik bėgant laikui...  

– Aš – geriausias to pavyzdys. Esu emocionali, ekspresyvi, kiek egocentriška, maištinga. Ir dabar dažnai elgsiuosi taip, kaip man atrodo geriausia tą akimirką, o tik tada pagalvoju, ar tikrai reikėjo. Tačiau su metais man nebesinori nieko kito, kaip tik visą savo ekspresiją ir energiją skirti būtent šeimai.

J. Auškelio/LRT nuotr.

Santykiai mūsų šeimoje visada buvo labai šilti, esame tikra, sveika lietuviška šeima. Galiu pavydėti pati sau. Tačiau laikas bėga ir visi turbūt susimąstome apie tai, kad jo turime ne tiek ir daug. Kai kurie mano bendraamžiai jau nebegali apkabinti savo senelių ar net vieno iš tėvų. Pastebiu, kad noriu vis daugiau laiko leisti drauge su tėvais, o ir mūsų pokalbiai prie vakarienės stalo kiek kitokie – jautresni, gilesni.  

Vis dėlto užklysta mintys, kad per mažai laiko skirta, per mažai pasakyta. Galbūt istoriniai dalykai lėmė, kad esame tauta, santūriai reiškianti jausmus bei emocijas.

Stebiu, kaip bendrauja šeimos projekte, ir man labai gražu. Gaila, kad daugelis neišdrįsta dalyvauti. Suprantama, kad ne kiekvienas veržiasi į televiziją ar nori užklupusio dėmesio, bet tie, kurie pasiryžta, gauna vieną įsimintiniausių patirčių gyvenime.

– Manote, kad kai kurie žmonės nesiryžta dalyvauti, nes galbūt vis dar per daug vadovaujasi „ką kaimynas pagalvos?“ principu?

– Manau, žmonių prigimtis – nuolat kažko laukti. Nesvarbu, kad vėliau tiems troškimams gali nelikti laiko, galimybių bei tinkamų aplinkybių. Mes negalime laukti, kol užaugs vaikai, kad galėtume keliauti; negalime galvoti, kad, kai daugiau uždirbsime, galėsime susilaukti  tų vaikų; kai nukris svoris, bus galima įsigyti svajonių suknelę, sutikti svajonių princą ir pan. Negalime laukti tūkstančio dalykų ir turime būti laimingi čia ir dabar. Ar tikrai reikia laukti, kad sudalyvautum didžiausioje gyvenimo avantiūroje? Manau, kad viską, ką norime, turime padaryti dabar!

Sutinku, žaisti televiziją – ne kiekvienam, tai sunkus ir didelis darbas. Tačiau esame beprotiškai talentinga tauta. Ir taip nekalbu tik iš patriotiškumo. Manau, kad mes tikrai dainingi, esame labai kūrybiški, stiprūs ir atsidavę žmonės.

Dovilė Filmanavičiūtė, Mantas Stonkus, Katažina Zvonkuvienė, E. Genio/LRT nuotr.

– Atrodo, kad esate ganėtinai drąsi, nestokojate ryžto. Visada tokia buvote?

– Veikiausiai drąsa visada buvo viena iš kertinių mano būdo savybių. Tik kai man buvo devyniolika, mano drąsa buvo gaivališka, dažniau pirma padarydavau, tik tada pagalvodavau. Žinoma, spontaniškai pasielgti galiu ir šiandien. Man nereikia ryžto, kad išvykčiau viena į kelionę, prieičiau prie nepažįstamos moters ir pagirčiau jos suknelę ar pasiteiraučiau, kur ji pirko batelius.

Galbūt trsidešimtmetis buvo savotiškas lūžio taškas, kai pradėjau norėti padaryti kažką gero ir po savęs kažką palikti. Nors dabar mano drąsa ne tokia gaivališka, nebijau pasakyti kažką nepopuliaraus, palaikyti silpnesnius ar neiti kartu su minia, nes taip reikia. Aš revoliucionierė...

Tačiau kad ir kaip banaliai tai skamba, nenoriu elgtis su kitais taip, kaip nenoriu, kad būtų elgiamasi su manimi. Todėl ir kritiką stengiuosi išsakyti taip, kad nieko neįskaudinčiau, tačiau kartu ir neapsimetinėčiau tuo, kas nesu.

E. Genio/LRT nuotr.

– Esate dainininkė, kūrybininkė, meniškos prigimties žmogus. Dažnai tokių žmonių teiraujasi apie įkvėpimą, mūzas. Kokie kasdieniai ritualai padeda jums įkrauti baterijas ir darbų imtis su entuziazmu?

– Pastebėjau, kad kūrybininkai išties mėgsta teisintis mūzomis. Tas pasiteisinimas kažkada patiko ir man, bet supratau, kad jokios mūzos neateis ir nepadės, jei pats sau neįspirsi į užpakalį. Išmokau atsisėsti ir sukurti tai, ką noriu. Jau dešimtmetį vadovaujuosi išgirsta mintimi, kad kūryba yra tai, ką tu į save sudedi, o vėliau tam tikru būdu atspindi.

Todėl disciplinuotai nepamirštu savo mėgstamų veiklų. Stengiuosi perskaityti bent kelis puslapius, net jei tuo metu man atrodo, kad pečiai galvos nebenulaiko. Mėgstu filmus ir kartais vienut vienutėlė kino salėje praleidžiu ištisą penktadienio vakarą. Mano ausinėse nuolata skamba muzika, su malonumu stengiuosi atrasti jaunus įdomius atlikėjus, net jei jų muzika nėra mano mėgstamiausio žanro. Mane įkvepia ir pasivaikščiojimas vakare, tikiu, kad pakrutinus kojas pagerėja nuotaika. Jei supykote, eikite pasivaikščioti. Galiausiai stengiuosi keliauti...

Taigi, mūzų nelaukiu, bet stengiuosi nuveikti kažką, kas mane įkvepia. Niekas geriau nepadeda nei geras kinas, gera literatūra, parodos, kelionės arba tiesiog geras pokalbis su įkvepiančiu žmogumi...

– Iš tiesų, dažnai ieškome draugijos, kad galėtume ką nors nuveikti. Rodos, iki šiol didžiausias iššūkis – keliauti vienam...

– Pastebėjau, kad yra žmonių, kurie teisinasi, jog nekeliauja, nes neturi su kuo. Kelionės – vienas didžiausių malonumų ir galimybių visai kitaip priimti informaciją. Man patinka keliauti ir su kompanija, tačiau kai išvykstu viena turiu daugiau laiko viską apgalvoti, pradedu viską nagrinėti, analizuoti, nustoju skubėti...

Be to kai keliauji ne vienas retai susipažįsti su įdomiais žmonėmis, keistuoliais. Matyt, kai pats esi vienas keistuolis gatvėje, tada ir kiti tave suranda. Pvz., Lisabonoje sutikau vyrą, kuris persirenginėja viduramžių drabužiais ir vairuoja „tuktuką“. Kaip įmanoma tai sugalvoti? Taip pat buvau sutikusi moterį, kuri kone dvidešimt metų dirbo labai perspektyvų darbą, tačiau jį metė ir pradėjo dirbti gide. Su tokiais žmonėmis pokalbis užsimezga dažniausiai tada, kai keliauji be draugijos.

Vis dėlto manau, kad svarbiausia mėgautis išvyka ir prisiminti, kad visada į tą pačią vietą galėsite sugrįžti. Nereikia isteriškai stengtis viską pamatyti ir suvartoti.