Tavo LRT

2018.10.27 20:01

D. Filmanavičiūtė apie šeimų duetus: žmonėms pabodo nulaižytas gyvenimas

Televizijos žiūrovams atsibodo nulaižytas gyvenimas, kai nelabai aišku, kur ta riba tarp realybės ir televizijos kuriamo paveikslėlio, portalui LRT.lt sako atlikėja Dovilė Filmanavičiūtė. Pasak dainininkės, „Du balsai – viena širdis“ papirko žmones, nes projekte galima išvysti kaimynus, draugus, kolegas, o ne įprastus veidus.

„Du balsai – viena širdis“ grįžo į LRT TELEVIZIJOS ekranus su trenksmu. Projektas vėl subūrė daugybę puikių šeimų – duetai sužavėjo tiek komisijos narius, tiek žiūrovus.

E. Genio/LRT nuotr.

„Du balsai – viena širdis“ vyksta antrus metus. Palyginkite praėjusius ir šiuos metus: ar dalyviai drąsesni, o galbūt ir jums drąsiau, nes jau antras sezonas? Kas pasikeitė?

– Tikrai negaliu lyginti, nes pirmojo karto efekto pakartoti neįmanoma! Juk projektas buvo tokia naujovė televizijos ekranuose, atsirado net skeptikų, kurie netikėjo jo sėkme. Akivaizdu, kad skeptikai nelaimi niekad – „Du balsai – viena širdis“ toliau kopią į savo žiūrimumo Olimpą, o mes vis dar taip pat iš visos širdies priimame visus, pasiryžusius sudalyvauti didžiausiame savo šeimos nuotykyje.

Jautrumas niekur neišgaravo, vis dar labai išgyvename dėl kiekvienos nesėkmės ir džiaugiamės už pergales lyg jos būtų mūsų asmeninės. Žinoma, mums, komisijos nariams, jau tikrai drąsiau.

Šiemet atsirado dar daugiau betarpiškumo su projekto vedėja Jurgita Jurkute-Širvaite, gelbėjame jai pristatydami taisykles, jaučiamės beveik šeimininkais. Palyginti nedrįsčiau ir dalyvių. Visi jie labai unikalūs, su tikrai ypatingomis istorijomis, patirtimis. Man apskritai šiame projekte nesinori skirstyti, išskirti, palyginti. Autentiškumas yra pati stipriausia mūsų savybė, kurios daugelis projektų gali tik pavydėti...

– Kuo jums asmeniškai šie duetai tokie artimi?

– „Du balsai – viena širdis“ nuo pat pirmųjų savo akimirkų visus papirko savo švelnumu. Aš nesu išimtis. Man beprotiškai gera dalintis šiluma ir jos sulaukti atgal, klausyti net ne balsų, o širdžių, išgirsti tiek skirtingų gyvenimo istorijų.

Paperka žinojimas, kad šis projektas suvienija išsiskyrusius, suartina iki tol ryšio nejautusius, puoselėja ir palaiko tuos, kuriems šeima yra didžiausia vertybė. Emocijų, kurias išgyvename televizijos studijoje, niekaip nesuvaidinsi ir nesumeluosi. Aš manau, kad to šiandieninėje visuomenėje beprotiškai trūksta. Ir labai džiaugiuosi, galėdama prisidėti prie savotiškos revoliucijos.

E. Genio/LRT nuotr.

– Kodėl „Du balsai – viena širdis“ taip vilioja žiūrovus?

– Būtent dėl to tikrumo. Aš manau, kad televizijos žiūrovams atsibodo nulaižytas gyvenimas, kai nelabai aišku, kur ta riba tarp realybės ir televizijos kuriamo paveikslėlio. Žinojimas, kad eteryje visą savo širdį atiduoda tavo kaimynas, kolega, tolimas giminaitis ar jo pažįstamas, grąžina tą jausmą, jog visi mes iš tikrųjų esame viena didelė šeima iš mažos šalies Šiaurėje.

– Ar turite savo favoritus?

– Negaliu turėti savo favoritų, juk esu komisijos narė ir turiu likti objektyvi! Tačiau, jei rimtai, juos turėti būtų labai sunku. Visi kaskart pažeria tokių staigmenų, kad sunku tvardytis ir nenorėti išmyluoti visų iki vieno. Galiu tvirtai pasakyti, kad dvikovų etapuose liko tik patys geriausi. Taigi juos ir galima įvardinti mano favoritais.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Kaip vertinate Mantą Stonkų kaip komisijos narį?

– M. Stonkus mums atnešė visai kitokių spalvų. Arūnas Valinskas buvo labai globėjiškas ir tvirtas. Aš būsiu atvira – dirbti su juo buvo tikrų tikriausia pamoka ir dovana. A. Valinskas – televizijos vilkas, be to labai šiltas, protingas ir atviras žmogus.

M. Stonkų aš pažįstu senokai, jis turi galybę jaunatviško maksimalizmo ir mums niekada nebūna liūdna. Kartu M. Stonkus yra tėtis, vyras ir sūnus, tad šeimyniško jautrumo jam nestinga taip pat. Jei A. Valinskas mums buvo mokytojas, M. Stonkus dabar atstoja tvirtą partnerį ir vis pakiša draugišką petį. Aš labai džiaugiuosi šiomis galimybėmis, kurias man dovanoja gyvenimas ir televizija.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– Šį šeštadienį prasideda duetų dvikovos. Ko galėtumėte palinkėti šeimoms?

– Mėgautis. Nekreipti į nieką dėmesio, neskaičiuoti, neliūdėti ir nepuoselėti iliuzijų. Tiesiog mėgautis buvimu su brangiausiais žmonėmis, muzika. Dainuoti su šeima man atrodo pats svarbiausias ir gražiausias jų šių metų įvykis. Taigi svarbiausia džiaugtis tomis akimirkomis scenoje, kad jos liktų ilgam.

– Dažnai dalyviai sako bijantys vieno ar kito komisijos nario. Ar jus stebina? Galbūt stengiatės tai pakeisti?

– Kai kas labai pasistengė, kad neišvengiama mūsų kultūros dalimi taptų baimė. Vakarų Europoje įprasta, kad mūsų vaidmenį atliekantys žmonės vertinami kaip patarėjai, globėjai bei gero linkintys, bet kartu ir iš šono žvelgiantys profesionalai. Aš tikiu ir matau, kad Vakarų pavyzdį mes perimame kuo puikiausiai – labai dėl to džiaugiuosi.

Manau, kad kolegos su manimi sutiks – mūsų tikslas dalyvius palaikyti, padrąsinti ir įkvėpti, o ne juos bauginti. Bent jau iš reakcijų viešojoje erdvėje, o ir toje pačioje televizijos studijoje, jaučiu, kad mums visai neblogai sekasi. Tai gal šį tą ir pakeitėme?