Lipti į sceną su artimu žmogumi – širdį paliečiantis išbandymas, portalui LRT.lt sako atlikėja Simona Nainė. Anot jos, su krikšto sūnumi Kipru dainuoja nuo tada, kai jis sulaukė dvejų, tačiau niekada drauge nebandė didžiosios scenos: „Aš jį mokiau, kaip laikyti mikrofoną, kaip judinti rankytes. Jis nuo mažens rengdavo koncertus ir mums, tik namuose.“
LRT TELEVIZIJOS projekte „Du balsai – viena širdis“ dainininkė S. Nainė dalyvauja su sesers sūnumi Kipru. Pirmajam pasirodymui jiedu pasirinko legendinės atlikėjos Whitney Houston dainą.
E. Genio/LRT nuotr.
– Kas paskatino dalyvauti projekte „Du balsai – viena širdis“?
– Mane paskatino krikšto sūnus Kipras. Jis labai norėjo, nuolat klausinėjo ir galiausiai įkalbėjo.
– Kokiu tikslu atėjote į šeimų duetus?
– Iš tikrųjų man šis projektas labai gražus – viską, kas teigiama, galima rasti šeimų duetuose. Idėja – tikrai nereali, Lietuvoje tokio renginio dar nebuvo. Aš įvertinau projektą, pamačiau, kad jame nėra nieko blogo, todėl ir atėjome.
Mano tikslas – pabūti kartu su krikšto sūnumi, parodyti jam sceną, nes jis artistiškas vaikas. Jam patinka scena, norėjau, kad su ja susidurtų rimčiau nei mokykloje ar užklasinėje veikloje. Žinoma, turime tikslą, kad patiktume bent vienam žmogui.
– Kaip suprantu, Kipras – į tetą?
– Taip, iš tikrųjų tuo džiaugiuosi. Pagal zodiaką abu esame liūtai, mes labai panašūs.
E. Genio/LRT nuotr.
– Dažnai scenos profesionalai labai jaudinasi, kai į sceną žengia su artimaisiais. Ar tiesa?
– Man atrodo, kad lipant į sceną su artimu žmogumi, kuris į ją žengia pirmą kartą, jaučiamas dvigubas jaudulys. Taip yra todėl, nes pergyvenu ne tik dėl savęs, kad viską padaryčiau gerai ir tinkamai. Jaudinuosi ir dėl vaiko, noriu, kad jam pasisektų. Gal dėl to į mūsų pirmą pasirodymą reagavau jautriai, norėjau, kad jam pavyktų ir pasisektų.
– O kaip Kipras – ar bijo, o galbūt domisi scena?
– Ne, jis bijo mažiau nei aš. Prieš pat lipant į sceną jis labai jaudinosi. Tačiau Kipras pakankamai drąsus ir moka suvaldyti jaudulį, todėl ne kartą man tapšnojo per petį ir ramino sakydamas: „Viskas bus gerai, Simute.“
– Šeimų duetai jums abiem tampa iššūkiu?
– Taip, tikrai. Kiekvienas projektas, kuriame dalyvauju, man yra iššūkis. Tačiau kai lipi į sceną su savo šeimos nariu, tai tampa labai artimu ir širdį paliečiančiu išbandymu.
E. Genio/LRT nuotr.
– Ar tai pirmi kartai, kai dainuojate su Kipru?
– Dainuodavome namuose, bet kažkur viešai – ne. Mūsų dueto pristatymo vaizdo įraše rodoma istorija, kai Kiprui buvo dveji, o mes jau tada rengėme koncertus kartu. Aš jį mokiau, kaip laikyti mikrofoną, kaip judinti rankytes. Jis nuo mažens rengdavo koncertus ir mums, tik namuose (juokiasi).
– Pasirodymui pasirinkome kūrinį „I Wanna Dance With Somebody“. Kodėl nusprendėte į sceną žengti su šia daina?
– Ši daina turi labai gerą energetinį užtaisą. Ir man, ir Kiprui ji patiko. Repertuarą visada peržvelgiame drauge. Mums patiko autentiškas skambesys – Wh. Houston su niekuo nesumaišysi. Tai mūsų bendras sutarimas.
Į šį projektą ateiname su noru puikiai praleisti laiką, gera nuotaika siekiame užkrėsti ir kitus.
E. Genio/LRT nuotr.
– Kaip vertinate savo pirmąjį pasirodymą?
– Kol kas aš jo nemačiau iš šalies, po jo – galėsiu daugiau pasakyti. Man visada atrodo, kad galima kažką padaryti geriau, tikriausiai retai kada save giriu ir džiaugiuosi. Esu pakankamai savikritiška, matau, kas gerai, bet dažnai matau, ir kas blogai. Iš tiesų esu užtikrinta, kad emocijos buvo geros.
– Kaip atrodo jūsų repeticijos?
– Projekte turime paskirstytas temas, pagal kurias ir renkame dainas. Su Kipru tariamės, kokios dainos norime – jis labai šiuolaikiškas vaikas, naudojasi kanalu „Youtube“ , tad man siunčia įvairiausias dainas. Dažniausia aš turiu viziją, kaip galėtų atrodyti pasirodymus – papasakoju Kiprui, jei netinka – ieškome kompromiso.
Jis atvažiuoja iš Kauno į Vilnių, mes einame pas Viktoriją Kalpokaitę į vokalo pamokas ir tada turime repeticiją salėje, kurioje užsidarome ir repetuojame savaitgaliais. Darbo dienomis jis taip pat atvažiuoja, bet labai retai, nes mokykla – svarbiau nei projektas.
E. Genio/LRT nuotr.
– Ko palinkėtumėte savo porai?
– Norėčiau palinkėti išbūti kuo ilgiau šiame projekte, vien tam, kad Kipras patirtų malonumą. Po pirmo karto tu jauti euforiją, bet to neužtenka. Noriu, kad pajustų, kas yra scena.
Svarbiausia, siekiu, kad gerai praleistume laiką, pabūtume kartu ir mums būtų linksma.
