Tavo LRT

2018.09.30 09:05

E. Mildažytė: „Daiktų istorijose“ – nėriniuota suknelė, arkliniai tramvajai ir naktipuodžių atsiradimas

Viktorija Juškauskaitė, LRT.lt2018.09.30 09:05

Nėriniuota mamos suknelė, apie kurią dainuoja Neringa Čereškevičienė, – tikra istorija, sako LRT PLIUS laidos „Daiktų istorijos“ prodiuserė ir idėjos bendraautorė Edita Mildažytė. Portalui LRT.lt ji pasakoja, kad „Telebimbam“ vedėjos tėtis išvydo būsimą žmoną su nėriniuota suknele, o vėliau ir pati dukra tekėjo su panašia.

LRT PLIUS kanale E. Mildažytė pristato laidą „Daiktų istorijos“. Tiesa, šįkart žurnalistė lieka užkulisiuose – vedėjo pareigas perduoda menotyrininkui ir kolekcininkui Sauliui Pilinkui.

– Televizijos ekranuose esate daugiau nei 30 metų. O kokia buvo pati pradžia: jaudulys, baimė, drebantis balsas?

– Iš pradžių eteryje jaučiau virpulį ir jaudulį, tačiau vėliau atsirado profesionalumas. Tiesiog matai, kada užsidega raudona kameros lemputė ir kalbi. Visada gali įvykti kažkas neplanuoto, dažniausiai tai ir nutinka. Jau seniai dirbu su netiesioginėmis laidomis, tačiau man patinka tiesioginis eteris ir adrenalinas.

– Ar ruošdavotės tiems nenumatytiems atvejams, apgalvodavote kelias įmanomas situacijas ir ką vienu ar kitu atveju reikės daryti?

– Žinoma. Visada reikia turėti planą B ar atsarginį variantą. Manau, kad būtina apie viską pagalvoti. Kai matau eteryje dirbančius žmones, puikiai žinau, kad ten gali dirbti tik tie, kurių „elementai“ gerai įkrauti.

Žinoma, būna ir beviltiškų situacijų, kai, pavyzdžiui, per Dainų šventę liepia užpildyti pauzę – tada belieka tik dainuoti.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– Ar nesijaučiate pavargusi nuo televizijos ar žiniasklaidos? Kodėl?

– Tam tikra prasme galbūt ir jaučiuosi, bet aš nedalyvauju socialiniuose tinkluose. Tai gerokai lengvina situaciją ir aš dirbu tik savo darbą. Buvimas socialiniuose tinkluose nepaprastai trukdo – pradėjęs vieną darbą jau pamiršai, kad turi jį pabaigti, nes atėjo trys žinutės ar keturi pranešimai, į kuriuos reikia atsakyti. Tokiu atveju negali susikaupti ir gerai padaryti tos užduoties, dėl kurios atėjai į darbovietę.

– Ar nedalyvaudama socialiniuose tinkluose nesijaučiate praleidžianti įvykių?

– O ką galima praleisti mano amžiuje? Man nebe tiek metų, kai tau atrodo, jei ten nebuvai, tai be tavęs įvykio nebebus. Žinau, kad tai įvyks ir be manęs. Jei žmogaus nebuvo vienoje ar kitoje situacijoje, jis ten neturėjo būti. Visur dalyvauti ir viską žinoti – neįmanoma užduotis. Kur kas geriau yra pasakyti ir žinoti tai, ką nori, nei vidutiniškai ar prastai būti visur.

Mane erzina žmonių manymas, kad jie žino viską. Šiais laikais turime labai daug specialistų, galinčių išspręsti bet kokią problemą. Aš nebijau pripažinti, kad kažko nemoku.

– Atnaujintame LRT PLIUS kanale prodiusuosite laidą „Daiktų istorijos“. Kaip gimė laidos idėja?

– Laidos vedėjas menotyrininkas S. Pilinkus – ilgametis Vilniaus rotušės ceremonmeisteris – kartu su manimi dirbo laidoje „Lietuvos kolumbai“. Taip pat jis kolekcininkas, turi daug žinių ir patirties, yra iškalbingas, geras pasakotojas. Norėjau, kad jis taptų oratoriumi ir papasakotų tam tikras daiktų istorijas.

Daiktas laidoje „Daiktų istorijos“ kaip raktas. Pavyzdžiui, „Bobų vasaroje“ – tai buvo dainuojančių merginų ansamblis ir privatūs pašnekesiai. „Bėdų turguje“ tuo raktu tapo bėdos pardavimas – ji buvo parduodama, o ne kaip nors kitaip interpretuojama.

Algio Kuzmicko nuotr.

– Ko LRT PLIUS žiūrovai gali tikėtis iš šios laidos? Apie ką ji?

– „Daiktų istorijoje“ istorija papasakojama per daiktą. Jis mus nuveda į tam tikrą situaciją, kuri virsta siužetu. Pavyzdžiui, nėriniuota mamos suknelė, apie kurią dainuoja N. Čereškevičienė, – tikra istorija. Neringos tėtis pamatė mamą su nėriniuota suknele, jiedu pasibučiavo, o vėliau dukra tekėjo su labai panašia. Tad suknelė egzistuoja ir šiandien.

Pavyzdžiui, pasakojimas apie karietos žibintą mums nušviečia visą istoriją apie vežikus, arklinį transportą Lietuvoje iki pat arklinio tramvajaus atsiradimo.

Viename reportaže S. Pilinkus taip pat kalba apie naktipuodžius – jis pasakoja, kaip Lietuvą pasiekė latrinos (iš lot. kalbos tai – išvietės valdovų rūmuose arba didikų namuose). Tęsiame istoriją iki pat būdelės ir tupyklos atsiradimo – juk anksčiau žmonės eidavo tuštintis į tvartą kartu su gyvuliais arba ant ežios.

– Koks bus laidos formatas?

– Tai bus reportažai – dažniausiai laidą sudarys 3. Laidos vedėjas S. Pilinkus taip pat prisidės prie siužeto su savo ar kitų žmonių kolekcijose turimais daiktais.

Neseniai filmavome reportažą apie nepaprastai įdomų automobilį – taksi, kuris 1925 m. važinėjo Vilniaus gatvėmis. Šiuo metu transporto priemonė restauruota, automobilį specialiai dėl reportažo atvarė iš Varšuvos.

Man pačiai labai smagu dirbti su šia laida, be to, surinkta ir puiki komanda. Iš tikrųjų, pats S. Pilinkus labai įdomus žmogus, mokantis ir galintis vesti laidas.

Algio Kuzmicko nuotr.

– Kaip manote, kuo laida sudomins žiūrovus?

– Pirmiausia, manau, kad tikrai turėtų patraukti minėtos istorijos. Aš tikiu, kad menotyrininkas S. Pilinkus tars savo žodį ir taps įdomiu vedliu. Manau, kad televizijose trūksta vidutinio amžiaus vyrų, kurie turi, ką pasakyti. S. Pilinkus tikrai žino, apie ką kalba, o kad pasakojimas nebūtų nuobodus, dirba profesionalių reporterių komanda, kuri montuoja ir padaro įdomų pasakojimą vaizdu.

– Kodėl nusprendėte likti už kadro ir vedėjo pareigas patikėjote Sauliui Pilinkui?

– Aš netgi negalvojau apie vedėjos pareigas, nes manęs ir taip visur daug (juokiasi).

Algio Kuzmicko nuotr.

– Kas jums arčiau širdies – užkulisiai ar eteris, o gal nėra skirtumo?

– Aš pasakysiu labai paprastai – yra užduotys, kurios labai imlios darbui ir yra tokios, kurios visiškai paprastos. Pavyzdžiui, kai aš pati dirbu su savo veidu – tai man pats lengviausias ir paprasčiausias darbas. Man kur kas smagiau kurti filmus, reportažus. Prodiusuoti nėra taip įdomu, bet tai sudedamoji dalis, kurios negali išvengti.

Prodiusavimas – gamyba, kurioje nėra nieko romantiško – tu skambini operatoriams, klausi, kada jie turės kameras, kada galėsime filmuoti, montuoti, kelti į sistemą, tariesi dėl pašnekesių ir pan. Aš turbūt skiriuosi nuo dabar dirbančių žmonių, nes daugybę dalykų galiu padaryti pati: vesti laidą, tiesioginį eterį, kurti reportažus, rašyti tekstus ir juos įgarsinti.

Manęs dažnai klausia, kodėl pati įgarsinu filmus – tikrai ne dėl to, kad man Marijaus Žiedo balsas negražus, nes M. Žiedas – nuostabus. Man tai tiesiog atima per daug laiko. Kai pati pasirašau tekstą, bet sugalvoju jį praplėsti, pasistatau mikrofoną ir įgarsinu iš naujo.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– Atrodo, kad jūs nuolatos sau randate darbų ir nenustygstate vietoje – nuo projekto „Vardan tos“ iki „Nacionalinės ekspedicijos“. Kodėl taip yra? Iš kur tas noras nesustoti ir veikti?

– Aš pati to nesugalvoju – gali norėti, kiek tik išmanai. Jei nesi pareikalautas ir tavęs nekviečia, nieko nebūna. Kol mane kviečia, tol einu. Bus laikas, kai nekvies ir aš tai puikiai suprantu. Tačiau turiu daug idėjų ir planų, kuriuos vėliau įgyvendinsiu.

Be to, jau seniai nebesiekiu, kad mano gaminamas produktas būtų labai žiūrimas ar žinomas – tai prodiuserio užduotis. Pavyzdžiui, šou „Vakaras su Edita“ esu tik vedėja ir vykdau tai, kas man pasakyta. Aš nedarau nieko kito. Tiesą pasakius, ten manęs nėra. Man įdomu tai, ką darau pati.

Seniai supratau, kad visai nesvarbu, kiek žmonių pasižiūrėjo premjerą, nes yra tie produktai, kurių visada reikia, nes turi išliekamąją vertę. Kartais jie tiesiog kabo internete ir žmonės susiranda reikiamu metu. Dabar premjerinis peržiūrėjimas nieko nebereiškia, nes internetas suteikia galimybę įrašus atsisukti. Tik tiek, kad televizijos taisyklės sudėtingesnės, o reikalavimai – aukštesni, todėl ir patys produktai kokybiškesni nei internete.

– Ar visą gyvenimą turėjote tiek energijos?

– Visada tokia buvau, tikriausiai tokia mano prigimtis. Aš tikrai galiu ramiai sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką. Taip susiklosto, kad visi keliai sueina į mane. Žmonės skambina, prašo pagalbos, o aš nemoku atsisakyti. Kai buvo gyvas Gintas [Gintautas Vyšniauskas – aut. past.], jis norintiems atsakydavo, kad pirmiau reikia pasirašyti sutartį. Aš atsisakyti nemoku.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– Per tiek metų taip ir neišmokote pasakyti „ne“?

– Neišmokau ir tuo nesididžiuoju. Taip pat neišmokau netesėti duoto pažado. Kartais jau niekam to pažado seniai nebereikia, bet aš vis tik įvykdau, nes tai – suvalkietiško auklėjimo padarinys. Jei pasakiau, kad padarysiu, anksčiau ar vėliau tai tikrai įvykdysiu. Man tai savigarbos ir savivertės klausimas.

– Iš kur semiatės idėjų projektams?

– Kai gyveni ir matai, kas aplinkui darosi, tai kiekvienas dalykas kelia klausimą – kodėl taip yra. Ar kada nors pagalvojote, kas būtų, jei niekas nesupūtų? Kai nukrenta lapai, juos suardo bakterijos ir jie sunyksta. Jei tų bakterijų nebūtų, kaip atrodytų mūsų pasaulis? Kokia būtų civilizacija, jei neegzistuotų tie, kurie ardo?

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– 2005 m. interviu sakėte, kad jūsų sėkmės formulė – klausytis savo širdies ir daug dirbti. Ar per 13 metų kažkas pasikeitė?

– Ne, niekas nepasikeitė. Aš manau, kad mano sėkmės formulė paprasta – myliu gyvenimą ir žmones. Tuo, kuo esu namie, tuo esu ir viešumoje. Žmonėms gali pameluoti vieną kartą, bet negali meluoti 30 metų.

Populiariausi