Tavo LRT

2018.09.30 18:53

LRT bendradarbė V. Meidutė-Strazdauskienė: 50-metės Lietuvoje sensta, o Švedijoje žydi

Nors nuolat akcentuojama gera švedų ekonominė situacija, gyvenimo džiaugsmas su finansais nesusijęs, portalui LRT.lt sako LRT RADIJO korespondentė Švedijoje Vaida Meidutė-Strazdauskienė. Be to, priduria ji, pirmaisiais metais atrodė, kad Švedijoje gyvenimo tempas kur kas lėtesnis, vėliau paaiškėjo, jog Lietuvoje jis per greitas: „Dauguma 50-mečių lietuvių sensta, o švedės – žydi ir mėgaujasi gyvenimu. Švedės ramia sąžine skiria laiko sau, o lietuvės savo laiką aukoja suaugusiems vaikams ar išlepintam vyrui.“

V. Meidutė-Strazdauskienė 17 metų gyvena ir dirba Švedijoje. Kaip pati sako, niekada negalvojo palikti Lietuvos, tačiau laikui bėgant suprato, kad ateities planų gimtinėje neturi. Pasak korespondentės, dažnai grįžusi į Lietuvą jaučiasi svetima, tačiau darbas LRT RADIJUJE ir nuosavas verslas stiprina ryšį su tėvyne.

– Į Švediją išvykote, nes siekėte užsidirbti pinigų aukštajam mokslui. Kodėl jūsų dėmesį patraukė būtent ši šalis?

– Pabaigusi dvylika klasių suvokiau, kad nors ir su gerais pažymiais, sumokėti už studijas neįstengsiu. Tada buvo 2001-ieji. Mane ir jaunesnį brolį viena auginusi mama sirgo piktybiniu smegenų vėžiu – šeimos finansinės galimybės buvo labai ribotos. Tikslas užsidirbti pinigų studijoms buvo nustumtas į antrą planą ir laukė savo eilės, pirmiausia norėjau padėti mamai, nes tuo metu jos gydymas kainavo labai daug.

Į užsienį viliojo ir jaunatviškas polėkis. Išvykau iš karto po paskutinio abitūros egzamino, net nesulaukusi išleistuvių – dėl pinigų stygiaus jos buvo tik papildomas galvos skausmas. Ateities galimybės viliojo labiau nei pabaigto etapo šventė. Neteko rinktis, į kokią šalį vyksiu, keliavau pas tuometinį vaikiną, kuris turėjo darbą pietinėje Švedijoje.

– O kokius mokslus planavote studijuoti grįžusi į Lietuvą?

– Rinkausi tarp dviejų labai skirtingų sričių – teisės ir menų. Tokios buvo svajonės, realybėje jokių studijų šeima neišgalėjo finansuoti. Gimtasis Panevėžys turėjo labai ribotą pasiūlą ir nieko, kas man būtų arti širdies. Vėliau, po kelerių metų, kai jau laisvai galėjau rinktis, ką studijuoti, manęs nebeviliojo nei teisės studijos, nei menai. Keista prisiminti, nors nebuvo noro pasilikti svečioje šalyje ir atrodė savaime aišku, kad gyvensiu Lietuvoje, bet plano savo ateičiai tėvynėje neturėjau.

– Sakote, kad neįsivaizdavote savo gyvenimo svetur, tačiau į Lietuvą nebegrįžote. Taigi, jūsų atvejui galime pritaikyti posakį „niekada nesakyk niekada“?

– Praleidusi Švedijoje metus ar dvejus vis dažniau sulaukdavau klausimų iš vietinių, kodėl aš nekalbu švediškai. Anglų kalba atsakydavau, kad negalvoju čia likti ir nenoriu mokytis švedų kalbos. Iš tikrųjų, svetima kalba jau nesustabdomai skverbėsi į mano galvą. Esu prieraiši ir sėsli, nemačiau savęs svetur.

Tuo metu mano gyvenimą keitė reikšmingi įvykiai: 20-ies pagimdžiau dukrą, po metų mirė mano mama, o santykiai su dukros tėvu šlijo. Teko sukti galvą, kaip savarankiškai kabintis į gyvenimą ir ką galėsiu pasiūlyti savo mergaitei. Pasirinkau Švediją, nes čia jau turėjau pažinčių ir darbo kontaktų. Tikrai – niekada nesakyk niekada.

– Dėl kokių dar priežasčių pasilikote Švedijoje?

– Švedijoje mačiau didesnes galimybes sau ir savo vaikui. Jei išmokai kalbą, tikrai rasi darbą, jei nori studijuoti – mokslas nemokamas, galima stipendija, vaikų darželio mokestis priklauso nuo pajamų, tolerantiški žmonės. Atrodė, ši valstybė manimi tiki, todėl nebuvo sunku apsispręsti. Pagauta ilgesio, guosdavausi, kad tai tik kita pusė Baltijos jūros, ne vandenyno.

– Ir kada supratote, kad nebegrįšite į tėvynę? O gal vis dėlto turite planų sugrįžti?

– Su vyru juokaujame, kad galbūt išėję į pensiją grįšime į Lietuvą, bet konkretaus plano tam neturime. Parvykstame porą kartų per metus pasisvečiuoti tėvynėje, nes Kretingoje turime butą.

Bėgant laikui didėjo ir atotrūkis nuo Lietuvos. Kaskart grįžusi iš Švedijos jaučiausi atitolusi nuo visko, kas anksčiau buvo įprasta. Supratimas, kad nebegrįšiu į Lietuvą, atėjo pamažu. Čia tikriausiai visų emigrantų tragedija, kai suvoki, kad nebesi savas savoje šalyje. 

– Malmės aukštojoje mokykloje studijavote tarptautinius santykius. Kaip pasikeitė gyvenimas studijų metu?

– Studijuodama trečius metus netikėtai gavau pasiūlymą dirbti lietuviškos įmonės filiale Švedijoje. Buvau pavargusi nuo kasdienio važinėjimo traukiniais į paskaitas (100 km į vieną pusę) ir nuolatinio pinigų stygiaus, nes gyvenau iš stipendijos su mažu vaiku. Studijas sustabdžiau metams, pradėjau dirbti ir taip kurti kitokį savo santykį su Lietuva ir lietuviais – tapau kontaktu Švedijoje.

Studijos praplėtė akiratį ir supratimą apie tarptautinę erdvę, jos daugialypiškumą. Gyvenimas pasikeitė iš labai netikėtos ir tiesiogiai su studijomis nesusijusios pusės – įgavau pasitikėjimo savimi ir pagaliau susidraugavau su savo akcentu švedų kalboje, paverčiau jį savo vizitine kortele. Visi mane suprato švediškai, bet kartu suprato ir kad aš iš Lietuvos.     

– Kiek jums pačiai buvo svarbu baigti studijas? O galbūt diplomas nėra toks svarbus?

– Nors akademinės atostogos buvo planuotos tik metams, į tarptautinių santykių programą Malmės aukštojoje mokykloje niekada taip ir negrįžau. Mane įsuko darbas ir vis intensyvesni ryšiai su Lietuva, verslu ir žiniasklaida. Dar kelis pavasarius, stojimų laikotarpiu, save grauždavau, kad turiu viską perdėlioti taip, kad atrasčiau laiko studijoms, bet vėliau tą graužatį paleidau.

Mano pasirinktame kelyje diplomas nėra svarbus, čia svarbesnis noras ir drąsa daryti tai, ką manai esant prasminga. Jokiu būdu nenuvertinu išsilavinimo ir diplomų, bet aš esu kūrybinga asmenybė ir mane tai ribotų. 

Asmeninio archyvo nuotr.

– Nors studijavote tik Švedijoje, galbūt galėtumėte palyginti aukštąjį mokslą gimtinėje ir šioje valstybėje?

– Švedai nejaučia spaudimo pradėti studijuoti iš karto po gimnazijos, dauguma jų keliauja, dirba dar metus ar dvejus, kol suvokia, kuo gyvenime nori būti. Studentai labiau atsipalaidavę, neišlaikytai sesijai turi ne vieną pakartotinį bandymą.

Švedijoje studentams patogu: modernios patalpos, įvairios pagalbinės priemonės, nemokamas mokslas, stipendija. Tačiau Lietuvos studentai turi tai, ko neturi Švedijos, – šiltus santykius ir draugystę. Dėstytojai Švedijoje mato tik studentų asmens kodus ir bendrauja elektroniniu būdu –  asmeninių ryšių mažai.

– Kiek laiko reikia norint perprasti švedų mentalitetą?

– Tai ateina palaipsniui. Pirma pamatai, kaip jie galvoja, vėliau supranti kodėl. Švedų mentalitetas man neatrodė svetimas ar iš esmės skirtingas, atvirkščiai – sektinas požiūris į save ir pasaulį.

Mane žavi jų laisvė. Jie priima žmogišką ribotumą, netobulumą kaip normą ir pagrindą džiaugtis. Iš pradžių atrodė, kad čia net gyvenimo tempas dvigubai lėtesnis. Vėliau supratau, kad tai Lietuvoje jis per greitas. Dauguma 50-mečių lietuvių sensta, o švedės – žydi ir mėgaujasi gyvenimu. Esame tą temą palietę ir radijo eteryje, tada lietuviai akcentavo gerą švedų ekonominę situaciją, bet šioje šalyje gyvenimo džiaugsmas su finansais nesusijęs. Švedės ramia sąžine skiria laiko sau (pasivaikščiojimui, knygai, sportui ar kavai su drauge), o lietuvės savo laiką aukoja suaugusiems vaikams ar išlepintam vyrui. Dažna įsitikinusi, kad laikas sau turi kainuoti pinigus. Taip nėra ir švedės tai žino.

Sakoma, pažiūrėk, kaip tauta vertina moteris, tada suprasi jos išsivystymo lygį. Švedai čia rodo pavyzdį pasauliui.    

– Jūsų gyvenimas primena sėkmės istoriją – nuo varginančio braškių skynimo laukuose iki klestinčio verslo. Kas paskatino pradėti verslo konsultavimo įmonę?

– Braškes skyniau pirmą vasarą atvykusi į Švediją. Gyvendama Panevėžyje po pamokų ir vasaromis dirbau įvairius darbus, nes vienišai mamai nepakakdavo pinigų išlaikyti du vaikus. Braškių skynimas man neatrodė varginantis darbas, juolab kad tada man buvo tik aštuoniolika. Kelionė nuo braškių lauko iki įmonės vadovės tikrai nebuvo rožėmis klota, bet jos ir dabar tikrai neatsisakyčiau.

Nebuvo jokios konsultacijų verslo idėjos. Aš negaliu paaiškinti kodėl, bet Švedijos lietuviai visą laiką kreipdavosi į mane su įvairiausiais klausimais ir aš nuoširdžiai stengdavausi jiems padėti. Žmonės mano telefono numerį gaudavo per pažįstamų pažįstamus, kurių aš niekada nesu sutikusi. Kai po motinystės atostogų reikėjo grįžti į darbą, kurio jau nenorėjau dirbti, vyras padėjo susivokti, kad galiu steigti savo įmonę. Mūsų konsultacinė veikla orientuota į verslo kelius per Lietuvą, Latviją, Lenkiją, Švediją.

Ar neteko susidurti su „stiklo lubomis“? Situacija, kai moteris negali užimti aukštų pareigų vien dėl lyties. Ar tai nesutrukdė verslui?

– Savo pereigų aš nesuvokiu kaip pasiektų pareigų, tai yra susikurtas vaidmuo. Man neteko su niekuo konkuruoti dėl savo darbo ar kažkieno būti paskirtai į aukštesnes pareigas, todėl, ne, „stiklo lubų“ patirti neteko. Mūsų versle dominuoja statybų ir transporto sektoriai, tad dauguma klientų yra vyrai.

Pradžioje susidurdavau su kitokiais išbandymais – pirminiu nepasitikėjimu, nes esu moteris. Kartais tenka pasistengti, kad apginčiau save, kaip profesionalę. Taip pat gyvenimas feministiškoje šalyje atpratino nuo vyriško dėmesio darbe, o lietuviai nevengia jo rodyti. Švedija yra palanki šalis moteriai siekti karjeros net ir vyriškose sferos ar derinti darbą su motinyste.    

Šis verslo tipas gana populiarus, tad kokių būdų ėmėtės siekdama pritraukti klientus? Kokie jūsų verslo privalumai?

– Pirmieji verslo klientai mano kontaktų ieškojo išgirdę verslo žinias LRT eteryje. Vėliau vienas kitam rekomendavo. Niekada neteko galvoti apie klientų pritraukimo būdus ar reklamuotis. Esame atsisakę dirbti su tam tikrais klientais, nes per daug skyrėsi požiūris į verslą, į darbuotoją, į norą paisyti taisyklių svečioje šalyje. Mūsų veikla patraukli klientui dėl to, kad turime viską„po vienu stogu: konsultacijas, juridinę pagalbą, buhalteriją, apmokymus, rengiame seminarus aktualiomis temomis.

10 metų esate LRT RADIJO korespondentė. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte šiame darbe?

– Didžiausias iššūkis – tiesioginis eteris. Mintis, kiek daug žmonių mane girdi, keldavo jaudulį. Pasitaikydavo situacijų, kai susijaudinusi pasakydavau kažką, ko neplanuodavau. LRT dirba tikri eterio vilkai, kurie gelbsti pokalbio metu. Džiaugiuosi suteikta galimybe mokytis iš jų.

Dar vienas iššūkis buvo (ir vis dar yra) mano tarmė ir kirčiavimas. Be to, korespondentės darbas LRT RADIJUJE man neleidžia išaugti iš studentės amžiaus. Dažnai viską palieku paskutinei minutei, o tada jau turiu suktis, kad spėčiau „paruošti pamokas“ prieš eterį. Yra buvę ir labai vėlyvų darbo vakarų, jei tema man mažai žinoma arba norisi rasti įdomesnių detalių klausytojui.   

Dalia Lopez Madrona nuotr.

– Kokias temas nušviečiate per LRT RADIJĄ?

– Kalbame įvairiausiomis temomis: nuo ekologijos (šioje srityje švedai rodo pavyzdį pasauliui) iki politinių aktualijų ar kriminalų. Kai kurios temos grįžta, pavyzdžiui, Nobelio premijų teikimas ar Parlamento rinkimai. Nenumatyti įvykiai visada priverčia viską padėti į šoną ir sekti naujienas bei būti pasiekiamai telefonu.

Ryškiausiai atmintyje liko tragiškos istorijos: teroro išpuolis Stokholme, N. Bilevičiaus byla, paauglio lietuvio nužudymas mokykloje. Tokiais atvejais sunkiai tramdau jaudulį balse.

Pakylėtai jaučiuosi pristatydama Lietuvai švedų inovacijas, klimato saugojimo ar socialinius projektus. Prieš dešimt metų Švedija ir Lietuva atrodė toli viena nuo kitos, dabar – tikros šalys kaimynės, kurios dalinasi Baltijos jūra.

Ar kada nors anksčiau teko susidurti su žurnalistika?

– Mane visada traukė žurnalistika, o ir gyvenime pasitaikydavo progų pajusti šios profesijos dvelksmą: nuo mokyklos stendo naujienų iki Švedijos lietuvių bendruomenės laikraščio ir LRT RADIJO. Esu laiminga turėdama tokią privilegiją būti LRT korespondente. Ne kartą galvojau, kad būtent dėl artimo ryšio su Lietuva išeivijoje jaučiuosi gerai.