Pokalbis su Vytautu Rumšu jaunesniuoju.
– Kokie įspūdžiai pradėjus vesti laidą su Edita Mildažyte?
– Natūralu, kad mums dar reikia laiko susidirbti. Tikiuosi, kad kuo toliau, tuo mes vienas kitą geriau suprasime. Aš baigiau aktorinę mokyklą, kur išmokau partnerystės, todėl manau, kad mums pavyks abiem susiderinti. Su Edita mes galime būti geras duetas, sudominantis skirtingus žiūrovus, nes ji atstovauja vieniems, o aš kitiems.
– Su kokiais sunkumais jau teko susidurti?
– Gana nelengva kiekvienam svečiui pritaikyti atskirą klausimą, kuris būtų tinkamas būtent jam, kitaip tariant, suasmeninti santykius vis su kitu žiūrovu. Nors daugybė pašnekovų yra mano artimi bičiuliai, vis tiek tenka pagalvoti norint užduoti išskirtinių klausimų. Tačiau kol kas visa tai yra vienas didelis nuotykis, o tiek, kiek juokiuosi šiose laidose, dar seniai nesijuokiau.
– Kaip manote, kuo žiūrovams patinkate labiausiai?
– Aš gana linksmai žiūriu į gyvenimą, esu optimistas, bent jau taip galvoju. O mūsų, dirbančių scenoje, pagrindinis tikslas yra skleisti tam tikrą žinutę. Spektaklyje ji vienokia, o pramogų pasaulyje – visai kitokia: tai pozityvumas, džiaugsmas gera emocija. Tai man labai artima.
– Ar pasitaiko atvejų, kai su ką tik sutiktu žmogumi nerandate bendros kalbos?
– Be abejo, bet tai dažniausiai tai tokios asmenybės, kurios dėl vienokių ar kitokių kompleksų jaučia konkurenciją arba tiesiog yra pasipūtusios. Bet aš nevargstu su tokiais žmonėmis – jei jau nesiseka, tai ir nebandau įtikti, nes tai tiesioginis kelias į savo gyvenimo naikinimą. Aš palieku juos gyventi savo mažoje karalystėje, pilnoje jų ego.
– Kur geriausiai jaučiatės – teatre, kine ar televizijoje?
– Geriausiai jaučiuosi darbščių ir talentingų žmonių apsuptyje, nesvarbu, kur tai būtų. Man nėra didesnio malonumo nei dirbti išvien su komanda, kuri siekia to paties tikslo. Tokie žmonės tikrai sukurs įsimenantį ir gerą rezultatą.
– Ar sunku atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo?
– Mūsų, dirbančių pramogų pasaulyje, darbo laikas absoliučiai nenormuotas valandomis ir atrasti ritmą kone neįmanoma. Todėl žmonės, esantys šalia mūsų, galvoja, kad mes dirbame visą parą. Bet taip nėra. Mes turime laisvo laiko, tik kol kas sunku atskirti darbą nuo poilsio.
Kaip tik tėtis neseniai pasakė, kad aš dar pakankamai laiko skiriu savo vaikui, palyginti su tuo, kiek jis skyrė man. Aš pats manau, kad daug dirbu, bet, pasirodo, tėčio akimis, dar sugebu laviruoti tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
