Tavo LRT

2018.09.25 19:03

LRT bendradarbė Barselonoje K. Nastopkaitė: moterys buvo deginamos ant laužų, nes vyrai bijojo jų išminties ir galios

Viktorija Juškauskaitė, LRT.lt2018.09.25 19:03

Šiurpina statistikos, liudijančios, kad už tą patį darbą moterys ir vyrai gauna skirtingą atlygį, portalui LRT.lt sako LRT RADIJO korespondentė Barselonoje Kristina Nastopkaitė. Pasak žurnalistės, metų metus vyrai bijojo moterų išminties, todėl degino ant laužų ar bandė uždaryti namuose, kad tik moterys netaptų pranašesnės už juos viešojoje erdvėje.

K. Nastopkaitė Lietuvą paliko dar nesulaukusi pilnametystės, Italijoje baigė vidurinę mokyklą, vėliau studijavo aukštuosius mokslus, o gimtinėn taip ir nebesugrįžo. Vis dėlto žurnalistė kalba besidžiaugianti galimybe iš kito krašto tėvynei nušviesti naujienas.

„Man į kraują įaugo noras Lietuvai pranešti apie vietinius įvykius – kai tik pamatau ką nors įdomaus politinėje, kultūrinėje ar socialinėje plotmėje, iš karto reikia pasidalinti tuo su Lietuvos skaitytojais ar klausytojais“, – tikina LRT RADIJO korespondentė Barselonoje.

– Kodėl emigravote į Ispaniją?

– Būdama 17-os palikau Lietuvą, išvažiavau į šiaurės Italiją mokytis Jungtinių Tautų koledže (United World College). Tai tarptautinė mokykla, kuri ne tik duoda puikų išsilavinimą ir galimybę mokytis visuose pasaulio universitetuose, bet ir ugdo sąmoningas, opiems visuomenės klausimams jautrias asmenybes. Dvejų metų stipendiją man suteikė Atviros Lietuvos fondas. Taip niekad į Lietuvą ir nebesugrįžau. Tęsiau meno kritikos studijas Bolonijos universitete. Į Barseloną mane atvedė meilė, čia ir pasilikau. Tiksliau, kaip sako mano tėtis savo studentėms, užstrigau Katalonijoje.

– Kiek jau laiko gyvenate svetur?

– Ne Lietuvoje gyvenu jau daugiau kaip pusę gyvenimo. Katalonijoje – daugiau kaip 15 metų. Dauguma vietinių nežino, kad aš lietuvė. Kai paduodu asmens tapatybės kortelę, žmonės nustemba, išvydę mano pavardę ir kad mano vardas prasideda raide „K“, o ne „C“, kaip jis rašomas Katalonijoje. Žmonės dažniausiai klausia, ar esu kilusi iš Maljorkos salos – jiems mano akcentas primena balearišką šneką. Visuomet juokdavausi, kad nesu Balearų salose net buvusi.

Šios vasaros pradžioje pagaliau pavyko apsilankyti Menorkoje – kas metus su sese Agne Nastopkaite ir drauge Rūta Čiurlioniene leidžiamės kelionėn į kurį nors Ispanijos kampelį. Tik mes, moterys. O po jos mano sesuo kaskart sako, kad kelionė buvo tobula kaip viskas, prie ko mes trise prisiliečiam“. Ir ji visiškai teisi.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Dėl kokių priežasčių nusprendėte pasilikti: sužavėjo šurmulys ir gyvos naktys?

– Važiavau į Barseloną todėl, kad tuometinė mano meilė, italas Nicola, troško Barselonos universitete mokytis architektūros. Prieš 20 metų architektūra Barselonoje buvo labai populiari. Na ir aš jam iš paskos. Nors man tėtis sakė, kad neverta sekti paskui vyrus, jo, žinoma, neklausiau. Meilė baigėsi, o aš pasilikau Barselonoje.

Vėliau išsikėliau gyventi į gamtą – dabar aš ir mano gyvenimo draugas Jordi gyvename laukuose, fantastiško 250 gyventojų kaimo bažnyčios klebonijoje. Mes nesame katalikai, tačiau tai netrukdo puikiai sutarti su klebonu ir parapijiečiais. Auginame tris vaikus – trylikametį Joną, aštuonmetį Izidorių ir septynmetę Lluną. Nuolat mąstau, kad pirmiausia aš esu mama ir tik po to žurnalistė. Motinystė, rūpinimasis vaikais ir jų lavinimu, užima didžiulę dalį mano laiko. Darbą šeima nustumia į antrą vietą.

– Kaip sekėsi mokytis svetimos kalbos?

– Centrinėje Katalonijoje dauguma šeimų kalba kataloniškai. Tačiau šią kalbą išmokau, kai sutikau savo vaikų tėvą. Kai 2001 m. atvykau į Barseloną, kalbėjau itališkai, todėl ispaniškai išmokti nebuvo sunku. Ispanų mokiausi Barselonos kalbų mokykloje, na, o kataloniškai kalbėti mane išmokė gyvenimas. Niekad šios kalbos nesimokiau oficialiai. Tačiau dabar ši kalba jau persmelkė mano esybę, mano mintys ir sapnai – kataloniški.

– Galbūt pamenate, kada pirmą kartą pradėjote sapnuoti nebe lietuviškai?

– Manau, kad atsakyti nesugebėsiu. Turbūt, kai gyvenau Italijoje, sapnuodavau itališkai. Juk galvoji ir sapnuoji ta kalba, kuria gyveni. Prisimenu, kai buvau maža, teko bendrauti su semiotiko Algirdo Juliaus Greimo žmona Teresa M. Keane. Užaugusi Airijoje, ji jau seniai gyveno Prancūzijoje ir be jokio akcento kalbėjo prancūziškai. Prisimenu, kad ją nuolat kamantinėdavau, kokia kalba galvoja, o ji man pasakodavo, kad tai priklauso nuo situacijos. Tuomet man tai atrodė kaip tikras stebuklas, bet dabar puikiai suprantu, ką turėjo omenyje.

– Ar aukštąjį mokslą krimtote tik Ispanijoje?

– Vidurinę mokyklą baigiau Italijoje. Kaip jau minėjau, iš pradžių mokiausi meno kritikos Bolonijos universitete, vėliau istorijos Barselonos universitete. Aukštojo mokslo taip ir nebaigiau – gimus Jonui, mokytis man buvo likę labai nedaug, tačiau taip ir nepavyko surišti galų. Nuolat pagalvoju, kad ateinančiais metais jau reikėtų jų imtis, bet vis dar atrodo, kad vaikai per maži ir jiems labai manęs reikia. Turbūt man dar ilgai taip atrodys, nes štai Jonas žengia į paauglystę ir, manau, dabar labai svarbu, kad aš būčiau šalia ir padėčiau jam.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Tačiau, kaip suprantu, minties tęsti mokslus neatsisakote?

– Ne, tikrai neatsisakau. Tik nežinau, kada pagaliau tai taps mano prioritetu. Kartais atrodo, kad gal visai nesiimsiu humanitarių mokslų, kad gal imsiu ir tapsiu pribuvėja ar mokytoja. Yra tiek daug įdomių dalykų, kuriuos galima nuveikti.

– Kaip nusprendėte pasukti žurnalistiniu keliu?

– Dar gyvendama Italijoje pradėjau bendradarbiauti su iš Prahos transliavusia „Radio Free Europe Radio Liberty“ lietuviška redakcija. Tuomet dažnai bendravome ir su Aušra Jūraite, dabartine LRT RADIJO laidos „Ryto garsai“ prodiusere. Atvažiavusi į Barseloną ir toliau dirbau „Radio Free Europe Radio Liberty“ radijuje, kol jis buvo uždarytas.

Iš Italijos pradėjau rašyti vienam Lietuvos dienraščiui, iš pradžių rašiau vien apie teatrą,  vėliau tapau šio dienraščio korespondente Barselonoje. Su šiuo dienraščiu bendradarbiauju iki šiol – jau beveik 20 metų. Man į kraują įaugo noras Lietuvai pranešti apie vietinius įvykius – kai tik pamatau ką nors įdomaus politinėje, kultūrinėje ar socialinėje plotmėje, iš karto reikia pasidalinti tuo su Lietuvos skaitytojais ar klausytojais.

– Jūsų tėtis – literatūrologas, kritikas, vertėjas. Ar humanitariniai mokslai dėl to ir patraukė jūsų akis, nes turėjote pavyzdžių šeimoje?

– Galbūt. Niekad kažkaip nesu apie tai susimąsčiusi. Mano mama taip pat humanitarė – viena geriausių Vilniaus logopedžių, išmokiusi kalbėti ir taisyklingai rašyti ištisas kartas. Ypač mama nuo mažens stengėsi pažadinti mano meilę kultūrai – nuolatos vesdavo į spektaklius, todėl už meilę teatrui esu dėkinga jai.

Tėtį vaikystėje prisimenu prikaustytą prie spausdinimo mašinėlės. Jis man padėjo suprasti žavingą ir sudėtingą semiotikos pasaulį. Prisiminimai iš semiotinių „Baltų lankų“ stovyklų Druskininkuose ryškūs ligi šiolei. Tėtis yra ne tik mano ir Agnės, bet ir semiotikos mokyklos Lietuvoje tėtis, A. J. Greimo centro įkūrėjas. Bolonijos universitete teko mokytis semiotikos – už semiotikos egzaminą esu gavusi patį geriausią pažymį per visą savo gyvenimą. Matyt, tėčio meilė semiotikai persidavė ir man.

– Ką dar veikiate Ispanijoje?

– Pirmiausia dirbu mama, o tada – ir žurnaliste, ir korespondente Lietuvos žiniasklaidai. Esu išvertusi keletą knygų. Kai reikia, padedu savo gerai draugei ir puikiai prodiuserei Dagnei Vildžiūnaitei versti filmus į ispanų kalbą vienam ar kitam festivaliui. Kartais pagelbėju Oskaro Koršunovo teatrui – surenku kritikų liaupses ir išverčiu jas į lietuvių kalbą. O. Koršunovas yra labai mylimas garsiame Žironos miesto festivalyje „Temporada Alta“. Dalyvauju savo vaikų gyvenime – esu aktyvi šeimų asociacijos vaikų mokykloje narė. Domiuosi natūralia medicina ir ją taikau, kai vaikams bėga nosis ar skauda ausį.

– Kada pradėjote bendradarbiauti su LRT RADIJU?

– Kai 2004 m. buvo uždarytas „Radio Free Europe“ radijas, lyg ir buvau užmezgusi ryšį su LRT RADIJU, kalbėdavau, prisimenu, per „Ryto garsus“ ir „Lietuvos dieną“. Tačiau vėliau mano bendradarbiavimas nutrūko, gimė Izidorius, Lluna – lėliukai surydavo visą mano laiką.

Štai per rinkimus Ispanijoje prieš kokius ketverius metus su manim susisiekė Živilė Kropaitė, ir pasiūlė pokalbį „Lietuvos dienoje“. Nuo to viskas ir prasidėjo – žiniukai ėmė prašyti žinių, Gabija Narušytė ir Saulius Liauksminas pokalbių „Ryto garsams“ ir t. t.

LRT RADIJO kolektyvas yra fantastiškas, dirbti su jais man yra nepaprastai malonu ir lengva. Jaučiuosi gerbiama ir vertinama, per visą laiką nėra buvę jokių nesklandumų. Iš pradžių prieš tiesioginį eterį man imdavo skaudėti pilvą, dabar jau mėgaujuosi tuo adrenalinu. Vienintelis baisus dalykas yra tas, kad pokalbiui su „Ryto garsais“ man reikia keltis labai anksti  – Lietuvos ir Ispanijos laikas skiriasi viena valanda.

Mano vaikai jau išmoko tylėti, kai kalbu per radiją. Dabar jau galiu kalbėti net ir tiesioginiame eteryje, kai visi vaikai namuose. „Einu kalbėt per radiją“, – sakau jiems, ir jie tiesiog nustoja kvėpuoti. Anksčiau dėl to labai jaudindavausi, bijodavau, kad kalbant rimta tema nepradėtų kas nors klykti ar baladotis. Vaikai tapo tikrais „tylėjimo, kai mama kalba per radiją“ profesionalais.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl, jūsų nuomone, žiniasklaidos priemonėms svarbu turėti savo korespondentus užsienyje?

– Manau, kad korespondentai užsienyje visiems būtini. Ir galvoju, kad Lietuvoje tai nėra taip plačiai paplitę, anaiptol ne visos visuomenės informavimo priemonės turi korespondentus užsienyje, daugybė žinių pasiekia lietuvius tik per agentūras. Neturint žmogaus toje šalyje, tiesiog neįmanoma perteikti vienos ar kitos žinios realybės, jausmo, nuotaikos. Agentūros yra gerai, bet jų neužtenka – žinios yra sausos ir be konteksto. O kontekstas, norint suprasti problemą, būtinas.

Jūsų feisbuko profilyje mano akis užkabino nuotrauka, sakanti, kad reikia panaikinti patriarchatą. Esate feministė?

– Taip, esu feministė. Manau, kad pasaulis būtų gerokai taikesnis, jeigu jį valdytų daugiau moterų. Galvoju, kad per amžių amžius mes buvome engiamos ir deginamos ant laužų todėl, kad vyrai tiesiog visada bijojo mūsų išminties ir galios. Todėl ir bandė uždaryti mus į namų erdvę, kad tik netaptume pranašesnės už juos viešojoje erdvėje.

Gal atrodo, kad nekenčiu vyrų ar griežiu apmaudą. Anaiptol taip nėra, manau, kad iki lyčių lygybės visur, ir Lietuvoje, ir Ispanijoje dar labai toli.

Aš, kaip moteris, jaučiu, kad dirbu dvigubą darbo dieną – savo profesinį darbą man reikia derinti su vaikų auginimu, taikytis prie jų tvarkaraščio, slaugyti juos, kai jie serga, vežioti juos į muzikos mokyklą ir sporto klubus. Nors vienas šeimoje turi turėti lankstų tvarkaraštį auginant vaikus. Mano ir pažįstamų pavyzdžiai rodo, kad tai yra motinos.

Žinoma, tuomet nukenčia mūsų profesinis gyvenimas – jaučiu, kad dėl vaikų esu paaukojusi daugybę darbo galimybių. Dėl to nesigailiu, bet norėtųsi, kad sistema keistųsi ir kad mums nereikėtų nuolat žongliruoti tarp darbo ir motinystės. Šiurpina statistikos, liudijančios, kad už tą patį darbą moterys ir vyrai gauna skirtingą atlygį.

Su draugėmis dažnai pasikalbame šia tema ir visos sutinkame su faktu, kad mes esame šeimos kietasis diskas. Šią Kovo 8-ąją Ispanijoje vyko milžiniškos moterų demonstracijos ir moterų streikas. Aš streiką paskelbiau namuose – tiesiog nedariau nieko, ką šiaip darau kasdien: neruošiau pusryčių, nepadėjau susidėti kuprinių, negaminau pietų, vakare nesirūpinau, kad visi laiku sugultų, ir išėjau į streiką.

Iš pradžių vaikai pašiurpo, Izidorius net sakė, kad teisės streikuoti namuose aš neturiu. Tačiau, man grįžus vakare, ant durų kabėjo violetinis feministinis kaspinas, o vaikai man buvo pripiešę piešinių feminizmo tema. Pažadėjau jiems, kad kitais metais į mitingą eisime kartu.

Kaip suprantu, jūsų vaikai žino, kad tarp vyrų ir moterų šeimoje turi vyrauti lygios teisės?

– Su vaikais kalbuosi visomis įmanomomis socialinėmis temomis. Dažnai guodžiuosi, koks, mano galva, pasaulis vis dar neteisingas moterų atžvilgiu. Nuolat sakau savo sūnums, kad nėra moteriškų ir vyriškų darbų, bei raginu juos atkreipti dėmesį į mūsų visuomenėje vis dar priimtinas maskulistines idėjas. Dukrai visuomet patariu, kad niekad nesileistų komanduojama vyriškių ir darytų tik tai, kas jai patinka. Tiesą pasakius, mano septynmetės dukros taip lengvai nepavadovausi – augdama su dviem vyresniais broliais ji jau yra perpratusi jų mąstyseną ir moka puikiai už save pakovoti.