Buvo laikai, kai į interviu atvažiavusią valdžią LRT vadovai pasitikdavo išsirikiavę eilute, o dėl laidų temų vėliau nukentėdavo ne tik jie, bet ir žurnalistai – politikai išeidavo iš tiesioginio eterio, prisimena Raigardas Musnickas, nuo rugsėjo vidurio vesiantis politinių diskusijų laidą „LRT forumas“. „Kodėl po tiek metų grįžtu į televiziją? Nes laikai pasikeitė, žmonės labiau išsilavinę, jiems rūpi, kas vyksta jų šalyje, o aš noriu priimti šį LRT iššūkį“, – sako žurnalistas.
„Dar prisimenu tas kameras...“ – sako R. Musnickas, apžiūrinėdamas LRT studijas. Į nacionalinio transliuotojo eterį jis sugrįžta po 15 metų. Kadaise jis dirbo korespondentu „Panoramoje“, paskui pradėjo vesti „Labą rytą“, subrandino ir užaugino vieną sėkmingiausių savo projektų – „Paskutinę kryžkelę“. Į LRT sugrįžusį R. Musnicką gerai prisimena ir žiūrovai, ir buvę kolegos – kiekviename žingsnyje jam ranką spaudžia televizijos ir radijo darbuotojai. „Skirtumas tarp manęs, kai vedžiau „Paskutinę kryžkelę“, ir to, koks esu dabar, – 7 tūkst. laidų“, – suskaičiuoja R. Musnickas.
– Pats teigėte, kad sprendimas grįžti į televiziją jums pačiam netikėtas, nes buvote nuo jos gana atitolęs. Kas paskatino sugrįžti į LRT ir ką jums tai reiškia?
– Tai, apie ką kalba ir naujasis LRT sezonas, – tam tikrą iššūkį, nes įpratau gyventi gana ramiai, neatpažįstamas. Nereikėjo grimuotis, puošniai rengtis, dalyvauti interviu ir fotosesijose. Gyvenimas buvo sąlygiškai ramus, o mano veikla sudėliota gana aiškiai. Tai buvo tam tikra prabanga. Šis pasiūlymas vesti laidą – kaip žaibas iš giedro dangaus. Bet būna pasiūlymų, kurie yra laiku ir vietoje, tuomet nekyla abejonių. Gal bioenergetika susidėliojo gana teisingai.
– Bet ar tikrai jaučiatės neatpažįstamas? Televizijoje praleidote daugiau nei dešimtmetį, jus visi prisimena – tikrai neatrodo, kad esate pamirštas žmogus.
– Dažniausiai girdėdavau klausimą „kur aš tave mačiau?..“ Nesakau, kad man tai labai svarbu – niekada nesiveržiau į viešumą, nesu to išbadėjęs. Esu žiniasklaidoje dirbantis profesionalas, o kad kiti žiūrėtų, ką perku parduotuvėje, man nėra svarbu. Jei galiu, stengiuosi išvengti fotoaparatų blyksčių: dalyvavau savo radijo stoties jubiliejuje – nerasite nė vienos mano nuotraukos.
Kurti laidą man nėra iššūkis, nes tai dariau daugybę metų, pavyzdžiui, „Paskutinę kryžkelę“ rengiau 10 sezonų. Esu vedęs daugybę rinkimų laidų: sėdėdavo 20 partijų pirmininkų, visi prišveitę velnių, kai kurie išeidavo iš laidos pareiškę, kad esu neobjektyvus žurnalistas. Garsieji buškevičiai ir šustauskai buvo partijų pirmininkai – jie sau leisdavo laidyti kokias tik nori frazes, o visus juos reikėdavo suvaldyti per rinkimus. Man tada buvo gal 30 metų, jiems nebuvau joks autoritetas. Dabar tokias laidas, diskusijas vedu nuolat.
Man iššūkis apskritai grįžti į televizinę bohemą. Ji dabar gal kiek mažesnė, nes pasikeitė požiūris. Kai pradėjau dirbti, buvo visiškai kitaip: kažkas kažką daro, pagamina arba nepagamina. Gali pagaminti kažką tik po mėnesio. Atsakomybės ir atsipalaidavimo pusiausvyra buvo kitokia.
– Bet dar prieš ketverius metus teigėte, kad į televiziją sugrįžti nebenorėtumėte, savirealizacija – tik radijuje. Kas pasikeitė? Prisijungti įtikino naujoji LRT direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė?
– Santykiai su vadovais visuomet svarbūs. Aš sakiau Monikai: „Žinai, kad aš dirbsiu, o tau reikės prieš visus aiškintis?“ Ji sakė, kad dėl to nesijaudina, kaip nors atlaikys. Nacionalinis kanalas turėjo vargo dėl mūsų visuomet – kai vesdavome „Paskutinę kryžkelę“, direktoriai nuolat kentėdavo dėl mūsų temų, kurios liesdavo valdžią. Tiesa, tai buvo 1995–1996 m., kai „užvanodavome“ ir ant Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio. Su Gediminu Vagnoriumi interviu reikėdavo derinti dvi savaites.
Kai važiuodavo koks aukštesnio rango politikas, visa LRT valdžia išsirikiuodavo – pradedant generaliniu, baigiant padalinių vadovais. Valdžia buvo labai svarbi, o mes sau leisdavome jiems užduoti labai aštrių klausimų. Dėl temų, tokių kaip, ar išliks lietuvių kalba, mus vadino „Gariūnų berniukais“. Tiesą sakant, mes ir buvome chuliganai – mums tuomet buvo 26–27 metai, dar nelabai subrendę. O ir temos buvo labai „šviežios“, kūrėsi valstybė, viskas greitai keitėsi, todėl buvo, ką veikti.
Kodėl grįžtu? Kiekvienam reikia dirbti savo darbą: šoumenai turi daryti šou, o žurnalistai turi dirbti žurnalistinį darbą, nepainioti žanrų. Tuo metu nemačiau televizijose formatų, kuriuose galėčiau dirbti. Ką turėjome anksčiau? Šok su manimi, dainuok su manimi, grok su manimi, miegok su manimi... Ten savęs nemačiau. Dabar laikai pasikeitė, nors politinių diskusijų ir aktualijų laidos dar tik tobulėja. Laikai gerėja, žmonės išsilavinę, jiems rūpi, kas vyksta jų šalyje, aplink juos.
– Kokias matytumėte paraleles tarp „Paskutinės kryžkelės“ ir „LRT forumo“?
– Visi formatai seniai sugalvoti: sėdėti, stovėti; prie apskrito ar prie kvadratinio stalo; studija suksis ar bus virtuali... Galima transliuoti ir iš Gedimino pilies, bet svarbiausia turinys. Diskusijų laidos geros tuo, kad kalbama apie aktualijas, kurios liečia mus. Todėl nesvarbu, kokioje studijoje sėdi ir kas vyksta fone, jei aptarinėjame ateivių išsilaipinimą ar reformą visiškai uždrausti Lietuvoje alkoholį, rūkalus ar riebalus. Žmonėms rūpi tai, apie ką kalba kiti žmonės. Todėl ypatingų pasikeitimų nėra, svarbiausia – gylis.
Kas dar keisis? Pasikeitęs esu aš. Skirtumas tarp manęs, kai vedžiau „Paskutinę kryžkelę“, ir to, koks esu dabar, – 7 tūkst. laidų. Patirtis leidžia kitaip konstruoti klausimus, kitaip suprasti reiškinius, kurie kartojasi. Kai buvome jauni, ir klausimai naivokai skambėdavo. Dabar jau esame brandesni, turime daugiau žinių, patirties...
– Ko gali tikėtis žiūrovas? Kokios aktualijos bus nagrinėjamos?
– Pradedant mokytojų algomis, mokesčiais, kaliniais ir baigiant grynąja politika, rietenomis Seime. Kalbėsime apie tai, kas aktualu tą savaitę. Žurnalistams Lietuvoje dabar geras laikotarpis, nes įvykių tikrai daug. Štai Norvegijos žiniasklaida pirmuosiuose laikraščių puslapiuose pusmetį diskutuoja, kokiomis padangomis važinėti – žieminėmis ar vasarinėmis. Ten nėra aktualijų, mokesčiai irgi nesikeičia. Ten BVP nesikeistų ir 50 metų, net jei visi nedirbtų. Tad Norvegijoje žurnalistams sugalvoti, apie ką kalbėti, labai sunku, o mes vis dar kuriame valstybę, ji kursis dar 100 metų, todėl visuomet bus aktualijų.
– Koks jūs esate žurnalistas?
– Aš labai daug skaitau – skaitau naktimis mieste, sėdėdamas lauko kavinėje ar naktiniame klube. Turbūt pirmasis naktimis sužinau, kad Turkijoje įvyko perversmas ar dar kas nors. Aš kitaip žiūriu laidas – jas vertinu ne kaip informaciją, o kokią dar vieną aktualijų laidą iš to būtų galima parengti, prie ko galima prisikabinti, giliau pasikapstyti.
Esu beaistris – turiu simpatiškų politikų, bet visur vienodai – tiek tarp kairiųjų, tiek tarp dešiniųjų. Simpatizuoju tiems, kurie gana atviri, vaikšto į laidas. Niekas neprikibs, kad kokiai nors partijai rodau didesnį palankumą. Man svarbiausia diskusija ir jos pradžioje nėra nei teisių, nei neteisių. Nebūna teisių net ir po laidos. Aš esu techninis darbuotojas, mano noras – kad pašnekovai kalbėtųsi tarpusavyje, „išmestų“ idėjas. Prieš daugybę metų galbūt turėjau daugiau simpatijų. Kai buvome jauni, kartu linksminomės, o vėliau tie žmonės tapo politikais. Tada pasakiau – nuo šiol kartu alaus nebegersime ir lengvų klausimų mano laidose jums nebus. Dėl to jie labai pyko, bet su laiku suprato šią poziciją.
– Paskelbus žinią apie jūsų sugrįžimą į LRT, sulaukėte įvairių reakcijų: vieni sveikino, kiti, pavyzdžiui, žurnalistas Andrius Tapinas, savo „Facebooko“ paskyroje parašė „tai gal aš nieko nekomentuosiu“. Ar turite daug priešų?
– Nežinau. Nelaikyčiau tų, kurie nekomentuoja, priešais. Aš ir „Facebooko“ neturiu. Pats sau priešų neieškau, gal kai kurie patys nori jais tapti. Be to, su A. Tapinu mes ir dirbome. Gal kažkur viešoje erdvėje ir išsprūdo kas nors netikėtai – būna, kad netyčia ką nors pasakai, pakomentuoji vieną ar kitą kolegos darbą. Buvo Juozo Statkevičiaus skandalas ir A. Tapino reakcija į ją, o mes savo laidose tai aptarinėjome. Taigi gal dėl to kai kurie nekomentuoja mano grįžimo į LRT.
– Kodėl neturite „Facebooko“ paskyros? Dabar, atrodo, žurnalistui tai būtinybė – tiek daug kalbama apie įtakas, populiariu žodžiu tapo „influenceris“.
– Visi žmonės nori daryti įtaką. Tik daoistai, kaip aš, stengiasi nebedaryti niekam įtakos, netraktuoti savo darbo, kaip įtakos darymo. Nemanau, kad pokalbių laidoje būtinai turi būti nuspręsta, kaip mums toliau gyventi. Mes kalbame apie reiškinius, o visuomenė pati turi pasirinkti – neturime bandyti jai įteigti, kad vienas kelias yra teisingas, o kitas – blogas. Laidoje negali būti išvados: žinote, mes čia pasėdėjome, padiskutavome ir nusprendėme. Ne žurnalistai sprendžia tuos klausimus, o tie, kuriems mes deleguojame sprendimo teisę, pvz., Seimas, politikai.
Tuo metu žurnalistai ieško kelių. Kaip sakė Kurtas Vonnegutas, aš nedvejodamas numirčiau už žmogų, kuris sako ieškantis teisybės, bet lygiai taip pat nedvejodamas užmuščiau tą, kuris sakosi ją radęs. Todėl mes bandome ieškoti įvairių kelių. Todėl laidos yra kelias, o apsisprendimas turi ateiti iš kitų dalykų. Kai žurnalistas pradeda galvoti, kaip daryti tam tikrą įtaką, – jau pavojinga.
„Facebookas“ sujaukia mintis, nuleidžia į buitinių rietenų lygį, o aš stengiuosi išlaikyti švarų protą, nes tiek daug visko dar neperskaityta, kad kita veikla tiesiog atimtų labai daug laiko.
– O ką veikiate po darbo?
– Mano visas gyvenimas yra ramybė. Gyvenimas yra ramus, jei esi Budos kelyje, kuris labai paprastas – keturios tiesos. Viena jų – kad kančią mums sukelia lūkesčiai ir kad kančios galima atsisakyti atsisakius lūkesčių. Ir viskas. Jei nenori tapti įtakingiausiu, turtingiausiu ir geriausiai apmokamu žmogumi, kad galėtum pasigirti prieš kitus, iš esmės visi kiti dalykai nebekelia kančios.
– Kada jūsų gyvenime atsirado budizmas?
– Budizmas atsirado, kai man buvo 10 metų. Tuomet pradėjau skaityti tėvo bibliotekos knygas ir kalbėtis su tėvu, kuris daug metų gyveno Indijoje, Šri Lankoje. Nesu budistas, tik išmanau budizmo filosofiją. Jei nori suprasti, kas tavo gyvenime ne taip, kelius gali parodyti daugelis religijų.
– Negeriate, nerūkote, sportuojate – atrodo, kad galėtumėte atitikti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą. O kuri politinė srovė jums artimesnė? Jūs labiau kairysis, dešinysis ar liberalas?
– Pagal politinę doktriną esu liberalas. Liberalas su pokrypiu į tai, kad mes esame visuomenė, kurioje turėtume būti vieni kitiems naudingi, vieni kitais rūpintumės. Tai – toks truputį socialistinis požiūris. Taigi aš – toks socialistinis liberalas. Nedrįsčiau moralizuoti kitų. Mečiau gerti ir rūkyti, bet niekas negirdėjo manęs kam nors priekaištaujančio. Aš palieku žmonėms apsisprendimo laisvę daryti tai, ką jie nori. Žinoma, jei žmogus norės nušokti nuo tilto, stengsiuosi spėti jį pagauti ar atkalbėti.
– Kodėl, jūsų manymu, per 28 metus taip ir nesusiformavo stipri, sąžininga, patikima viena ar kita politinė jėga, kuri nebūtų įtariama įvairiais nusikaltimais, korupcija ir kt.? Kodėl partinė sistema nėra stipri, o žmonės sulig kiekvienais rinkimais ieško naujų gelbėtojų?
– Būtų banalu pasakyti, kad demokratija – ne pati tobuliausia valdymo forma, bet geriau niekas neišrado. O gelbėtojų paieškos, nauji judėjimai Prancūzijoje, Ispanijoje ir kitur rodo, kad žmonės grįžtą prie partijų keitimo dalykų. Visose šalyse yra sukčių, gelbėtojų. Štai ir Vokietijoje buvo „juodųjų kasų“ skandalų. Viename Oscaro Wilde`o kūrinyje kalbama apie sąžinę: ten buvo pasakyta, kad sąžinė yra politikų sugalvotas žodis, kuriuo jie nori paslėpti bailumą.
Problema ta, kad mes renkame gelbėtojus, kurie šviežiai kvepia. Charizmatiški lyderiai gieda gražias daineles, kad gausime dideles algas ir labai gerai gyvensime. Todėl žurnalistai turi priminti, kad daugelis panašių kalbų jau skambėjo praeityje. Na, bet žmogus toks padaras – vėl patiki.
– Kitąmet Lietuvoje – net treji rinkimai: Europos Parlamento, savivaldybių tarybų ir merų rinkimai bei prezidento. Vėl rinks ir vėl nusivils?
– Manau, kaskart mes šiek tiek kokybiškiau renkame valdžią, partijos pagaliau supranta apsivalymo prasmę, greičiau reaguoja, nebedengia savo draugelių, spenduoja narystes. O anksčiau į tai būdavo nekreipiama dėmesio.
Praėjo šimtai metų, kol valstybės pasikeitė. O į mūsų valdžią, į Seimą dar neatėjo ta tikroji nepriklausomybės karta – žmonės, gimę 1991-aisiais. Dar reikia truputį palaukti.
– Kaip manote, kokio prezidento reikia Lietuvai? Štai jau turime pirmuosius pasiskelbusius kandidatus.
– Gerai yra pasakęs profesorius Vytautas Landsbergis – žmogus turi mylėti tą poziciją. Norėčiau, kad prezidentas visų pirma būtų asmenybė, suvoktų pasaulio struktūrą, būtų autoritetas visuomenėje.
Be to, būtų gerai, kad nepersistengtume: yra valdžių atskirtis – tegul ji ir būna. Prezidentas tegul darbuojasi savo srityse – dabar, deja, galvojame, kad jis turi viską išspręsti. Jam sprogtų smegenys nuo tokio uždavinio. Kam tada premjeras, politikai? Deja, bet mums šiandien reikia iš dalies prižiūrėti politikus – kad negalėtų apgauti, susidėti su gaujomis. Taigi nepriklausomumas yra labai svarbus. Algirdas Brazauskas buvo partinis, Valdas Adamkus – nepartinis, Rolandas Paksas – partinis, Dalia Grybauskaitė – nepartinė. Klausimas – kokiam laikas atėjo dabar.
