Tavo LRT

2018.09.03 18:33

R. Kulvinskytė: net ravėdama runkelius mokėjau susikurti sau šventę

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2018.09.03 18:33

Galvodami apie laimę, turime pamąstyti, ko linkėtume savo vaikams – vargu, ar norėsime, kad jie turėtų gražius drabužius, veikiausiai svarbesni bus visai kiti dalykai, įsitikinusi naujos LRT RADIJO laidos „Įkvėpk, iškvėpk“ vedėja Rimantė Kulvinskytė. Jos teigimu, mes mokame džiaugtis gyvenimu, tačiau per skubėjimą pamirštame, kad net ir menkiausi rutinos pokyčiai gali turėti didelės įtakos mūsų nuotaikai bei emocijoms.

– Kiekvieną ketvirtadienį po vidurdienio žinių sveikinsitės su LRT RADIJO klausytojais. Apie ką bus nauji laida „Įkvėpk, iškvėpk“?

– Laidoje bus gausu praktiškų džiaugsmo patarimų. Pavadinimui įtakos turėjo darbas laidoje „Klauskite daktaro“. Esu dėkinga profesoriui Alvydui Unikauskui, kuris išmokė, kad sudėtingose situacijose reikia tiesiog įkvėpti, iškvėpti ir taip nusiraminti.  

– Kokias temas gvildensite?  

– Kalbėsimės apie tai, kaip palengvinti kasdienybę. Pavyzdžiui, pirmosios laidos temą sumaniau pagalvojusi apie savo bičiulę, turinčią namų valymo verslą. Anot jos, kiekvienas interjero dizaineris, prieš kurdamas namų interjerą, turėtų susitikti su žmogumi, kuris tvarkys namus ir su juo aptarti, kaip kiekvienas daiktas bus naudojamas. Net ir tokie, rodos, maži dalykai, kaip blizgūs paviršiai, nepatogios spintelės ar stiklinės vonios sienelės, daro nemažą įtaką mūsų būsenai. Taigi pirmojoje laidos kalbėsimės su interjero dizainere, kuri kuria jaukumą, galvodama apie patogumą ir tai, kaip paversti namus oaze, o ne slegiančia prievole.

– Ką darote, kad jūsų namai būtų oazė?

– Pavyzdžiui, mano namuose nėra kilimų, tad neturime ir siurblio. Virtuvėje nėra blizgių paviršių, o kai kuriuos stalčius galima atidaryti koja, todėl nelieka pirštų antspaudų. Apskritai, anksčiau kaupdavau daiktus, o lentynos būdavo nukrautos įvairiomis smulkmenomis, atsivežtomis iš kelionių. Kai reikėdavo nuvalyti dulkes, tai prilygdavo savotiškai katorgai. Dabar stengiuosi turėti kuo mažiau daiktų, todėl mano namus labai lengva prižiūrėti. Nors jie nemaži, susitvarkau vos per penkiolika minučių.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– Veikiausiai tokie patarimai labai naudingi užimtoms moterims, kaip pati sakėte, auginančioms būrį vaikų, siekiančioms karjeros, o laisvalaikiu kopiančioms į Kilimandžarą.

– Sėkmės istorijos, kurių pilna žiniasklaida, tapo atspirties tašku laidai. Nuolat skaitome apie žmones, kurie turi tobulas šeimas, daug hobių, daug keliauja, o tuo metu mūsų kriauklėse – krūva neplautų indų, neturime laiko nubėgti į paštą ar panašiai. Apima beviltiškumas ir atrodo, kad mums apie sėkmę gyvenime neverta net svajoti...

Iš tiesų gyvenime turi būti pusiausvyra. Mes kasdien užkrauname sau didelių tikslų naštą, nors geriau turėti daug mažų siekių ir po truputį kopti aukštyn. Matyt, pamirštame, kad gyvenimas yra kelionė, o ne tikslas. Nebūtina būti tobulu ir viską spėti, nebūtina uždirbti visų pinigų, nes gyvenimas lekia pro šalį, o laikas yra brangiausia, ką turime.

– Nieko blogo turėti didelių siekių, tačiau tai daro ne vien teigiamą įtaką...

Reikia turėti didelių svajonių, tačiau neverta tikėtis, kad per dieną uždirbsi milijoną. Nereikia iškart tikėtis plojimų ar didelės šlovės. Viskas pasiekiama darbu. Svarbu mėgautis procesu ir nereikalauti iš savęs per daug. Nebūtina užauginti tobulą vaiką, ar kaskart tobulai iškepti vištą...

– Sakoma, kad niekas taip nemoka džiaugtis smulkmenomis, kaip vaikai. Pati auginate trejų dukrelę Luną, ar ji jus ir išmokė džiaugtis mažais dalykais?

– Luna – mano didžiausia mokytoja. Manau, kad esame daiktų visuomenė, mums norisi gražios mašinos, gražių drabužių, gražių namų. Daug vartojame ir mažai kuriame. Tik kurdamas jautiesi laimingas, o kūryba gali būti labai kasdieniška, pavyzdžiui, siuvimas, maisto gaminimas, meilė kitam žmogui.

E. Genio/LRT nuotr.

Luna yra tas žmogus, kuris man priminė, kokie yra svarbūs maži dalykai. Anksčiau, pasiėmusi ją iš darželio, visada skubėdavau namo. O po to pagalvojau – ką mes tuose namuose veiksime? Taigi, tą atstumą, kurį galima nueiti per kelias minutes, dabar mes įveikiame per pusantros valandos, pakeliui aptariame visus lapus, pastebime šliaužiančias sraiges ar medžiais ropojančius vabalus. Gavau progą iš naujo išgyventi savo vaikystę, iš naujo išmokau džiaugtis balomis, sniegu, purvu ir panašiais dalykais. Tam nereikia jokių daiktų, pakanka būti toje akimirkoje, įkvėpti pasaulio... Visa tai mes žinome, galbūt tik per skubėjimą primiršome.

– Skubančiame šiandienos pasaulyje mus supa daug ir lengvai prieinamos informacijos. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl mus taip sunku nustebinti?

– Aš pati nustembu, kai nustembu. Manau, labai teisinga mano bičiulio mintis, kad galvodami apie laimę, turime pagalvoti, ko linkėtume savo vaikui. Juk nemąstau apie tai, ar dukra užaugusi turės gražią suknelę ar gerą butą. Veikiau noriu, kad ji būtų mylima, sveika, mokėtų džiaugtis gyvenimu, turėtų draugų... Tame sąraše nėra nė vieno daikto. Ir iš tiesų, mano vaiko žaislai nedžiugina. Geriausi žaislai jai ne daiktai, o laikas su manimi, kai kartu gaminame, kartu žaidžiame, kvailiojame.

– Kokius gražiausius dalykus atsimeni iš savo vaikystės?

– Man labai pasisekė, nes vasaras leisdavau pas senelius kaime, kur atostogaudavome visi 15 anūkų. Rytais padėdavome močiutei, o vėliau prasidėdavo maudynės, naktiniai plaukimai valtimis, įvairūs žaidimai... Turbūt iš ten ir mano meilė gamtai, ir gebėjimas tiesiog būti. Pamenu, turėjau vieną lėlę Artūrą ir to pakako – nestokojome fantazijos ir žaislais galėdavo tapti bet kas, iš gėlių darydavome princeses, o skardinė, rodos, galėjo atlikti šimtą funkcijų.

– Sakėte, kad visi mokame džiaugtis nedideliais dalykais, tačiau per skubėjimą primiršome kaip tai daryti. Kaip vėl išmokti džiaugtis kasdienybe?

– Kiekvieną vakarą prieš užmigdama prisimenu bent tris dalykus, už kuriuos tądien esu dėkinga. Tie maži dalykai, net ir pokyčiai rutinoje, gali tapti dideliais atradimais.

Pavyzdžiui, kai iš darbo kasdien einame tuo pačiu keliu, jau žinome, kas kiekviename žingsnyje laukia, einame tarsi robotai, galvoje sukasi mintys apie darbus, o eidami kitu keliu pradedame domėtis aplinka. Juk mūsų smegenys smalsios, bailios, analizuoja aplinką ir mes gauname visai kitokią emociją. Reikia stengtis save nustebinti, išeiti iš komforto ribų, galvojant, kad nebūtinai turime galvoti, kad visos mergaitės turi būti tvarkingos, o berniukai tvirti. Kartais turime tiesiog smagiai šokti, basi pasivaikščioti pieva, padaryti kažką, ko galbūt niekada nedrįsdavome. Juk esame savo gyvenimo valdovai.  

– Mokate džiaugtis gyvenimu, bet ar buvo laikotarpių, kai niekas nedžiugino?

– Nuo vaikystės esu žmogus, mokantis bet kur susikurti šventę. Pamenu, runkelių vagos būdavo tokios ilgos, kad, rodos, baigdavosi kažkur už horizonto. Pradėjusi ravėti įsivaizduodavau, kad esu vergė Izaura iš filmo ir ravėjimas man tapdavo visai kitokia patirtimi.

Būdama aštuoniolikos Londone dirbau valytoja, bet ir tada sugalvodavau, kaip tą akimirką atrasti laimės žiburiuką. Gali būti laimingas būdamas vienas kažkur nuošaliame vienkiemyje, gali būti ir labai nelaimingas, būdamas tarp žmonių. Tai yra pasirinkimas.

– LRT naują sezoną pasitinka iššūkiais, ar jūs mėgstate iššūkius?

– Galbūt manęs niekas nepriverstų daryti kažko labai ekstremalaus, pavyzdžiui, šokti su guma. Tačiau be vargo galiu užkalbinti nepažįstamą žmogų ar iškrėsti kokią beprotybę ar pokštą. Kažkada buvau susilažinusi su drauge ir man teko pasidaryti suknelę iš šiukšlių maišų ir eiti pasivaikščioti su drauge.

Plačiau – vaizdo įraše.