Klausytojas radijo stoties neperjungs tik tada, kai eteryje girdės tai, ko negali išgirsti niekur kitur, įsitikinęs Giedrius Masalskis, LRT RADIJUJE vesiantis laidą „Tuzinas“. Šiandien jis puikiai žino, ko reikia, kad klausytojams būtų įdomu, nors, būdamas moksleivis, apie radiją nė nesvajojo – tada radijas atrodė tik nuolat „burbuliuojantis“ įrenginys, o vairuotojo ar indų plovėjo darbas jam buvo kur kas patrauklesnis.
– Prieš kelis mėnesius viename interviu sakėte, kad į radiją grįžti kol kas neplanuojate. Kas pakeitė jūsų sprendimą? Galbūt naujoji laida „Tuzinas“, kurios vedėju tapote?
– Manau, yra daug priežasčių. Visų pirma, radijas yra mano gyvenimo dalis, nepriklausomai nuo to, ar aš ten dirbu ar ne. LRT grotažymė #RenkamėsIššūkius yra itin motyvuojanti ir renkantis darbą radijuje, ir apskritai gyvenime. Aš labai mėgstu iššūkius, nes judėjimas į priekį ir atsinaujinimas ar naujos patirtys man yra labai svarbu.
– Papasakokite apie naująją laidą. Kokia ji bus? Ar kviesitės pašnekovus, ar valandą kalbėsite pats?
– Tikrai nesu toks įdomus, kad visą valandą kalbėčiau pats, tad kviesiu įdomius žmones. Nebūtinai tai bus garsūs žmonės, nes žinomumas tikrai nebus svarbiausias kriterijus kviečiant pašnekovus, tačiau gali taip sutapti, kad pakalbinsiu ir ganėtinai žinomus žmones, kuriems užduosiu kokius nors 12 klausimų, paprašysiu papasakoti 12 istorijų, kurias vėliau drauge aptarinėsime ir pan. Temas eteryje aptarinėsime kitu kampu, nes veikiausiai nebūtų įdomu, jei, pvz., Andriaus Mamontovo pasiteiraučiau, kokias 12 dainų jis sudainavo. Matyt, būtų kur kas įdomiau sužinoti, kokių tuzino dalykų jis nekentė mokykloje.
– Pabandykite įsivaizduoti, kad jūs pats esate laidos „Tuzinas“ pašnekovas ir jūsų paklausia, kokį žinomą užsienio žmogų pasiūlytumėte pasikviesti į laidą.
– Galbūt mes įsivaizduojame, kad užsienis ar ten gyvenančios garsenybės yra kažkas be galo įdomaus. Iš tiesų tai yra tik prekiniai ženklai, atpažįstami veidai, kažkokios žvaigždės ir nebūtinai jie yra įdomūs žmonės. Man pačiam būtų daug įdomiau pakalbinti kokios nors srities mokslininką. Ir nebūtinai reikia žvalgytis į užsienį. Žinoma, ten yra labai įdomių žmonių: komikų, televizijos, radijo laidų vedėjų, kurie yra pakvaišę ir labai įdomūs. Jiems galbūt nepakaktų ir tų 48 laidos minučių, kad galėtume drauge aptarti jų istorijas. Aš vis dėlto manau, kad Lietuvoje turime nuostabių žmonių, kuriuos ir norėčiau pasikviesti į laidą.
– Pats turite du paauglius sūnus. Ką jiems patartumėte, jeigu jie nuspręstų pasekti jūsų pavyzdžiu ir taptų televizijos ar radijo laidų vedėjais?
– Pirmiausia labai apsidžiaugčiau, kad jie apskritai priėmė kažkokį sprendimą, nebūtinai susijusį su televizija ar radiju. Mano sūnums 13 ir 16 metų, priimti sprendimą būnant tokio amžiaus yra nelengva, nes paprastai paaugliai blaškosi, jiems kyla nemažai problemų, daug iššūkių, daugybė klausimų, bet mažai atsakymų.
Jei jie pasirinktų konkrečią sritį, pirmiausia aš juos sveikinčiau, nesvarbu, ar tai televizija, ar mašinų plovimas. Tiesiog norėčiau, kad jie pasikliautų savo širdimi, patys atrastų gyvenimo kelią. Žinoma, manau, kad tam tikri patarimai jiems praverstų, tad kiek galėčiau, tiek savo patarimais stengčiausi padėti.
P. Lileikio/LRT nuotr.
– Ar pats kada nors svajojote apie karjerą radijuje ar televizijoje?
– Mano vaikystėje nei radijas, nei televizija nebuvo kažkas labai įspūdingo. Radijas buvo tiesiog prietaisas, įkištas į rozetę, kažką „burbuliuojantis“, kuris vaikus mažai domino. Per televiziją buvo vienas kanalas, pusvalandį rodydavo „Labanakt, vaikučiai“ ir tai buvo visos pramogos. Net ateidamas dirbti į radijo stotį „M-1“ negalvojau, kad labai noriu čia dirbti, galbūt tai buvo dar vienas iššūkis. Rūsyje klausydavomės M-1„Top 20“, kuris tada buvo kažkas įdomaus bei įspūdingo. Kai jie paskelbė, kad ieško naujų vedėjų, norėjau išbandyti jėgas ir labai norėjau gauti darbą. Prireikė užsispyrimo, tačiau iš trečio karto į radiją patekau.
– Apie kokią specialybę tada pasvajodavote?
– Mano jaunystės laikais specialybės buvo labai ribotos ir be galo neįdomios. Tai gūdūs laikai, nebuvo net apie ką svajoti, nebuvo informacijos apie tai, kuo galėčiau būti.
Pamenu, būdamas vaikas mamai pareiškiau, kad būsiu indų plovėjas. Žinoma, tai nutiko man plaunant indus. Tiesiog visada buvau labai lieknas ir greit sušaldavau, tada veikiausiai pagalvojau, kad būtų smagu, jei rankoms visada būtų šilta. Vėliau panorau tapti ponų vairuotoju – labai mėgau mašinas, o ponai tais laikais važinėdavo „Volga“ automobiliu, kuris tuo metu buvo toks prestižas, kaip dabar yra vairuoti „Rolls-Royce“. Man atrodė, kad vairuoti automobilį būtų nuostabu. Taigi nesvajojau nei apie radiją, nei apie televiziją. Baigdamas mokyklą aš apkritai nežinojau, kuo norėčiau būti.
– Vienas iš naujojo LRT sezono iššūkių yra didinti radijo auditoriją. Kai pradėjote dirbti, radijas buvo populiaresnis už televiziją, o dabar populiaresni televizija bei internetas. Kaip manote, ko reikia, kad žmonės dažniau norėtų įsijungti radiją?
– Aš apie tai pagalvoju ir pastebiu tendenciją, kad radijo populiarumas mažėja. Kažkada pagalvojau, kad radijas kažkada veikiausiai mirs. Man buvo baisu, nes radijas – įdomus šaltinis, leidžiantis įjungti fantaziją, arba jei važiuoji mašinoje įsijungęs kokią nors radijo stotį, tu nesijauti vienas. Vis dėlto galvoju, kad su naujų medijų atsiradimu keičiasi tik forma, o svarbiausiu išlieka turinys.
Jei eteryje tiesiog bus pranešamas laikas ar pristatomas skambantis kūrinys – bus neįdomu. Laikrodžius visi turime. Radijas, siūlantis gerus pokalbius su įdomiomis asmenybėmis, kokybišką turinį, turi šviesią ateitį ir daug perspektyvų. Mes tokį radiją stengsimės kurti, nebūtinai rimtą, bet ir pramoginį, naują, patrauklų, įdomų. Esu tikras, kad radijas gyvens, bet nebūtinai toks, kokį turėjome anksčiau.
BNS nuotr.
– LRT radijo laidos tinklalaidžių forma atsiras tokiose platformose kaip „Spotify“ ir „iTunes“. Kaip manote, ar tai padės didinti radijo populiarumą?
– Manau, jei radijui galima įlįsti į kažkokią kertelę, tai tą ir reikia daryti. Informacinis fonas šiais laikais yra be galo didelis, prasibrauti yra ganėtinai sunku, tačiau nereikia nuleisti rankų, todėl brausimės į priekį.
Plačiau – vaizdo įraše.
