Tavo LRT

2018.08.23 18:00

Menininkė D. Katinaitė: daktaro laipsnį turiu dalintis su vyru

LRT naujojo sezono klipe „Renkamės iššūkius“ nusifilmavusi menininkė Deima Katinaitė derina tapybą, akademinį darbą ir šeimą. „Manau, kad didžiausias iššūkis yra ne akademiniai ar kiti pasiekimai, bet mokėjimas būti taip, kad vaikams ir vyrui su manimi būtų gera“, – sako ji ir priduria, kad iššūkių imasi kiekvieną dieną.

Gyvenimas tarsi ėjo pro šalį

D. Katinaitė užaugo menininkų šeimoje, tačiau į Vilniaus dailės akademiją iš pirmo karto neįstojo. „Manau, buvo labai natūralu, kad neįstojau – buvau neapsisprendusi ir stojau iš inercijos, tarsi automatiškai. Nebuvau pasiruošusi, todėl ir negalėjau įstoti. Tačiau spaudimo dėl to niekada nejaučiau. Tik vėliau, kai buvau padariusi pertrauką tapyboje ir dirbau interjero dizaino srityje, tėvas buvo šiek tiek nusivylęs“, – pasakojimą apie įvairius iššūkius pradeda ji.

Visgi moteris studijas VDA baigė, 10 metų dirbo interjero dizainere, o tada šią sritį metė ir grįžo prie tapybos. Paklausta, kas padėjo apsispręsti – interjero dizainas ar tapyba – yra kelias, kuriuo nori eiti, D. Katinaitė pradeda nuo minties, kad atsirinkti mėgstamą veiklą yra vienas didžiausių iššūkių. „Aš dirbau finansiškai labai patrauklų darbą su įdomiais žmonėmis, tad viskas tarsi buvo gerai. Bet visgi jaučiau, kad dirbu kažkieno kito darbą, užimu kažkieno vietą, o gyvenimas eina pro šalį. Norėjau būti savo vietoje, todėl po ilgos pertraukos nusprendžiau grįžti prie tapybos“, – pasakoja ji.

Anot menininkės, žmonės dažnai nedrįsta keisti savo gyvenimo greičiausiai todėl, kad dar nesulaukė reikiamo momento. „Kai ateina ta akimirka tu tiesiog turi kažką keisti. Aš irgi dvejojau, nes iki tol finansiškai jaučiausi saugi, bet gyvenau tarsi kažko stokodama. Tada pakeičiau gyvenimą 180 laipsnių kampu, grįžau į Vilniaus dailės akademiją, vėl pradėjau tapyti, – patirtimi dalinasi menininkė. – Teko mokytis iš naujo, nes buvau nutolusi, visgi interjero dizainas yra labai komercinė terpė.“

E. Genio/LRT nuotr. 

Didžiausias iššūkis yra šeima

Paklausta, kaip pavyksta suderinti tapybą, akademinę veiklą ir šeimą D. Katinaitė neslepia: „Manau, kad didžiausias iššūkis yra ne disertacija, ne akademiniai ar kiti pasiekimai, bet mokėjimas būti taip, kad vaikams ir vyrui su manimi būtų gerai. Surasti pusiausvyrą – tai yra didžiausias iššūkis. Nugyventi kiekvieną dieną gražiai yra iššūkis. Aš šių iššūkių imuosi kiekvieną dieną. Kartais pavyksta ir aš tuo labai džiaugiuosi. O kai nepavyksta galvoju, kad reikia stengtis labiau.“

D. Katinaitė prisipažįsta, kad į mokslinę veiklą jos vyras iš pradžių žiūrėjo kiek skeptiškai. „Iššūkis buvo labai didelis, – sako ji, – mūsų vaikui buvo tik metai, jį padėjo auginti vyras. Manau, kad daktaro laipsnį turiu dalintis su vyru. Jei jis nebūtų palaikęs, mano iššūkis taip ir būtų likęs iššūkiu. Man pasisekė, nes padėjo ir kiti žmonės – kolegos, dėstytojai, profesoriai, mama. Aplinka buvo labai draugiška ir tokia tebėra, tuo aš labai džiaugiuosi. Būtent todėl sunku savintis laipsnius ir pasiekimus. Kita vertus, kartais pagalvoju, kad ir namuose būti su vaikais yra didelis iššūkis, sunkus darbas, reikalaujantis įvairiausių savybių.“

D. Katinaitė sako dažnai išgirstanti klausimą apie galimą diskriminaciją meno ir akademinėse srityse, tačiau šią prielaidą paneigia. „Turbūt nustebinsiu, bet su tuo neteko susidurti. Tiek mano dėstytojai, tiek magistrinio darbo vadovas anais laikais, o dabar ir mano disertacijos vadovai – jų turėjau du – mane labai palaikė. Jokio spaudimo ar diskriminacijos iš aplinkos nejaučiau. Galbūt man pasisekė? O galbūt tai  priklauso nuo žmogaus lūkesčių ar susikurtų elgesio modelių“, – sako ji.

E. Genio/LRT nuotr. 

Įkvepia kasdieniškos smulkmenos

Pokalbiui pakrypus apie talentą ir įkvėpimą D. Katinaitė prisimena senelį teisininką Ksaverą Misevičių. „Jis sakydavo, kad yra žmonių, pažymėtų dievo pirštu. Manau, kad tie žmonės turi polinkį kažkam – jie tiesiog negali netapyti, negroti ar kažko kito nedaryti. Aš manau, kad mes turime savybes ar polinkius, kuriuos atsinešame gimdami. Galime juos lavinti, arba galime nelavinti.“

Tapytoja kūryba užsiima ne namuose, o studijoje ir sako, kad įkvėpimo nelaukia. „Mane kasdien įkvepia daug dalykų – grožis, gamta, žmonės, kvapas senamiestyje, lietus, – apie kūrybinį procesą pasakoja tapytoja. – Štai ir šiandien yra labai graži diena. Man daugiausia įkvėpimo yra kasdienybėje, smulkmenose ir mokėjime jas pastebėti. Kiekvienoje dienoje yra labai daug gražių akimirkų, tik ne visada jas pastebime. Todėl man iššūkis yra mokytis grįžti į vaikų būvį, nes jie mato viską – kaip žolė atrodo, mažas detales, – o mes per skubėjimą daug dalykų praleidžiame. Vienu metu buvau pradėjusi jausti, kad per skubėjimą nieko nebematau, viskas vyko inertiškai. Supratau, kad nepastebiu, koks  gražus yra pasaulis. Todėl stengiuosi save stabdyti, net mokytis pasakyti ne. Atsirinkti, kas yra svarbu, kam verti skirti laiko taip pat yra iššūkis. Gyvenimas yra labai trumpas ir labai gražus, nereikia skubėti.“

E. Genio/LRT nuotr. 

Svarbu nesustoti

Anksčiau prieš kamerą nebuvusiai menininkei LRT naujojo sezono klipas taip pat buvo iššūkis, tačiau moteris pripažįsta, kad jautėsi labai gerai. Tiesa, ji sako, kad tai – jaunos ir kūrybingos komandos nuopelnas. „Liko labai geras įspūdis – štai kokių puikių jaunų žmonių Lietuvoje visgi yra. Gal jau ne tokia ir bloga ta mūsų šalis. „Renkamės iššūkius“ man asmeniškai yra gražus šūkis, nes kiekvienam žmogui yra savi iššūkiai, kiekvieną dieną jų yra labai daug. Man rinktis iššūkius reiškia neiti tuo saugiu žingsniu, o rinktis kitą ritmą, kuris yra iššūkis ir veda į tikslą. Svarbu nesustoti.“