Tavo LRT

2018.08.26 16:28

Naujasis LRT veidas I. Andriukevičius: reikia nuolat tobulėti arba trauktis

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2018.08.26 16:28

Sužadėtinė Sandra veikiausiai net nedvejodama pasakytų, kad esu darboholikas, šypsosi prie LRT naujienų tarnybos neseniai prisijungęs Ignas Andriukevičius. Jei reikia rinktis darbą ar atostogas, jis dažniau pasirenka darbą, o pastaruoju metu jo tvarkaraštis toks užimtas, kad miegui kartais lieka vos kelios valandos.

– Nuo rugpjūčio prisijungėte prie LRT naujienų tarnybos. Nacionalinis transliuotojas naująjį sezoną pasitinka šūkiu „Renkamės iššūkius“. Ar ir jums patinka iššūkiai?

– Veikiausiai taip. Kitaip vargu ar būčiau pasiryžęs dirbti LRT naujienų tarnyboje. Būdamas pramoginių laidų vedėju esu pagalvojęs, kad kebliausia situacija, kokioje galėčiau atsidurti, – žinių vedėjo pozicija. Dabar rengiu ir pristatau „Labas rytas, Lietuva“ bei „Laba diena, Lietuva“ žinias, tiesioginiame eteryje imu interviu. Tai išties nemenkas iššūkis, tačiau esu pasiryžęs jį įveikti.

– Vesdamas pramogines laidas esate sakęs, kad tai ne rimta publicistika, tad suklydus kartais tiesiog reikia mokėti iš savęs pasijuokti. Veikiausiai naujienų tarnyboje viskas kitaip...

– Čia klaidos kaina didesnė, tačiau neverta tikėtis, kad vos tik pradėjęs dirbti jų visiškai išvengsiu, juolab kad darbuotis tenka tiesioginiame eteryje. Klaidų jau pasitaikė ir jų dar veikiausiai bus ne viena, bet tikriausiai bent jau kol kas tai yra sudedamoji darbo dalis.

 E. Genio/LRT nuotr.

– Tiesioginis eteris jums – ne naujiena. Esate dirbęs radijuje, vedėte LRT laidas „Dainų dainelė“ ir „Paklauskim Lietuvos“. Ar prie darbo tiesioginiame eteryje įmanoma priprasti?

– Nemanau. Kiekvieną kartą labai jaudinuosi, ypač likus kelioms sekundėms iki transliacijos, tačiau kai pirmoji eterio minutė praeina sklandžiai, nusiraminu ir įtampa atslūgsta. Žinoma, tikiu, kad jaudulys kažkada taps patirtimi.  Džiugina, kad kolegos ar bičiuliai patikina, kad ekrane mano jaudulio nesimato. Vadinasi, visai nesvarbu, ką išgyvenu, jei to nepastebi žiūrovas. Ar bent jau pastebi mažiau, nei jaučiu pats.

 – Pusantrų metu dirbote vieno regioninio kanalo žinių vedėju bei redaktoriumi. Ar nepasvajodavote dirbti LRT? Juk tai daugelio žurnalistų ir laidų vedėjų svajonė...

– Esu pasvajojęs, tačiau darbas LRT atrodė per daug neįtikėtina ir nereali svajonė. Dažniausiai čia ateina žmonės, turintys labai daug patirties. Būdamas pramoginių laidų vedėju maniau, kad man stinga kompetencijos, be to, nežinojau, kas vyksta darbo užkulisiuose. Kai pamatai, kaip dirba komanda, kaip veikia sistema ir kokios yra patikėtos pareigos, viskas atrodo kur kas paprasčiau. Galiausiai kartais ir pamirštu, kad kažko nemoku – darbą atlikti reikia ir visą savo dėmesį sutelkiu į man patikėtas užduotis.

Tik pradėjęs dirbti radijuje pastebėjau kirbančias ambicijas. Nemėgstu būti prastas kokioje nors srityje: arba reikia nuolat tobulėti, arba trauktis. Radijuje mano ambicijos augo kasdien. Pastebėjęs, kad jau valdau situaciją eteryje, pabandžiau renginių vedėjo amplua. Man labai patiko, juolab kad renginyje gali matyti žmonių reakcijas ir nuotaiką. Taip po truputį norai augo, viskas įsisuko ir sukasi iki šiol.

– Ar yra žurnalistų, televizijos laidų vedėjų, į kuriuos lygiuojatės, iš kurių norėtumėte pasimokyti?

– Yra daug savo srities profesionalų, kuriais žaviuosi ir iš kurių noriu mokytis. Ir visi jie dirba LRT...

– Taip pat esate ir vestuvių bei renginių vedėjas. Ar jūsų darbotvarkėje ne per daug chaoso? Veikiausiai rytais tenka keltis labai anksti ir skaityti žinias laidoje „Labas rytas, Lietuva“, o savaitgaliais iki vėlumos vesti renginius...

– Rugpjūtis ir rugsėjis – labai darbingi. Būna dienų, kai atsikeliu po keturių dvidešimt, dirbu LRT, vėliau važiuoju į vestuves kitame mieste, namo grįžtu labai vėlai, tad kartais ketvirta valanda būna vėlyva naktis, kartais – ankstyvas rytas. Veiklos tikrai netrūksta, todėl labiausiai nukenčia miegas. Anksčiau galėdavau miegoti po dešimt valandų per parą, dabar būna savaičių, kai kasnakt pamiegu vos po penkias valandas.

– Veikiausiai net neverta klausti, ar lieka laisvo laiko...

– Iš tiesų, dabar laisvalaikio mažai. Šiuo metu svarbiausias mano tikslas – tobulėti ir gerai dirbti. Ateidamas į naujienų tarnybą žinojau, kad lengva nebus, tačiau esu tam pasiruošęs. 

– Jei vis tik būna viena kita laisva diena, ką veikiate?

– Mano sužadėtinė yra muzikantė, tad ir jai tenka dirbti savaitgaliais. Kartais pasvarstome, kaip būtų šaunu laisvą dieną nieko neveikti ir tiesiog prabūti namuose. Tačiau jei netyčia turime laisvadienį, namuose nepasiliekame: važiuojame į Žemaitiją pas Sandros tėvus, į Dzūkiją pas mano šeimą arba susitinkame su draugais.

– Esate baigęs Juozo Gruodžio konservatoriją, studijavote muzikos technologijas. Ar kartais paimate į rankas instrumentą?

– Konservatorijoje grojau akordeonu. Iki šiol jis mano namuose guli atvirame dėkle, jei netyčia užsimanyčiau pagroti. Tačiau tam reikia nusiteikimo, o ir paklūsta jis jau nebe taip. Tiesa, dažniau brazdinu gitarą. Ją bent porai minučių išsitraukiu kone kas antrą dieną. Veikiau esu kolekcininkas. Tarkim, iš Kinijos esu parsivežęs tradicinių instrumentų, nors jais grojau turbūt tik tris kartus, man patinka žinoti, kad juos turiu. Gal kada prireiks.

Beje, mano tėtis jaunystėje dainuodavo vestuvėse, aš taip pat turiu muzikinį išsilavinimą, tad drauge esame įrašę jau dvi kompaktines plokšteles. Dažniausiai grįžus namo Kūčioms, su juo užsidarome kambaryje ir ką nors įrašome. Taip šeimyniškai galiu panaudoti žinias, įgytas studijų metu.

P. Lileikio/LRT nuotr.

– Paminėjote keliones, ar dažnai pavyksta kur nors išvykti?

– Nors esu nemažai keliavęs po Europą, viešėjęs Kinijoje, negalėčiau savęs vadinti aistringu keliautoju. Paskutinį kartą keliavau prieš metus, šiemet dėl darbų gausos tikriausiai nepavyks. Žinoma, kelionės žavi, tačiau jei tenka rinktis darbas ar kelionė, dažniau renkuosi darbą.

– Esate darboholikas?

– Mano sužadėtinė tikriausiai neabejodama atsakytų, kad esu. (Juokiasi.) Iš tiesų norisi ko nors gyvenime pasiekti. Be to, mano tėvai visada labai daug dirbo. Daugybę metų mano tėtis keliasi ketvirtą valandą ryto ir pradeda darbus. Matydamas tokį šeimos pavyzdį, turbūt neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip.

– Su sužadėtine ruošiatės vestuvėms. Tikriausiai vesdamas po daugiau nei dvidešimt vestuvių per sezoną jau įsivaizduojate, kokia bus jūsų paties šventė...

– Šventė bus paprasta. Svarbiausias mums santuokos sakramentas, kurį priimsime šv. Jurgio bažnyčioje, kurioje tuo metu jau bus apsilankęs pats Popiežius. Vakarinė dalis bus tiesiog smagi šventė. Kad būtų įdomiau, stengsiuosi išvengti veiklų, kurias pats organizuoju vestuvėse. Žaidimus mainysime į muziką, nes nemaža dalis giminaičių ir draugų, daugiau ar mažiau yra su ja susiję. Mes taip pat.