Naujienų srautas

Tavo LRT2018.07.26 15:24

I. Makaraitytė: man sekėsi nedaryti to, kas man nepatinka

Nuoširdūs ir bebaimiai pašnekovai – visada atradimas, bet vienintelė mano baimė – politikų nesupratimas, kas yra nacionalinis transliuotojas, interviu žurnalui „Savaitė“ teigia politikos apžvalgininkė Indrė Makaraitytė. Šiandien žurnalistė ir vėl ant profesinių permainų slenksčio – nuo rugpjūčio ji pradės vadovauti LRT žurnalistinių tyrimų komandai bei bus aktualijų rubrikos „Dienos tema“ viena iš vedėjų. „Nėra lengvų ir sunkių temų. Arba yra problema, kuriai reikia skirti dėmesio, arba problemos nėra“, – tikina I. Makaraitytė.  

– Galima sakyti, kad leidžiate paskutines savo atostogų dienas, nes nuo rugpjūčio jūsų laukia naujas darbas LRT. Ar būsimosios naujos pareigos kaip nors paveikė jūsų atostogas?

– Atostogų šiais metais tikrai turiu daug ir tai – tokia palaima. Vaikams trūksta dėmesio, tad visą liepą kartu keliaujame ir visaip stengiuosi jų neskubinti, pati neskubėti, nieko neplanuoti ir džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar. Apie naujus darbus, žinoma, galvoju, bet darbus reikia dirbti, o ne apie juos galvoti. Tai ir dirbsiu.

– Naujas darbas tikriausiai kiekvienam savotiškai užaugina sparnus – kuriamos vizijos, kuriomis norima patikti sau pačiam ir įtikti tiems, kurie tavimi pasitikėjo. Kaip jaučiatės priimdama naujas pareigas ir ko labiausiai norėtųsi sau palinkėti naujame darbe?

– Naujos pareigos – man pirmiausia didžiulė atsakomybė. Nacionalinis transliuotojas turėtų būti toji vieta, kur vyksta rimtas tiriamasis darbas. Čia nesikerta verslo interesai, čia nereikia aiškinti akcininkams, kodėl verta investuoti į tyrimus. Vienintelė mano baimė – politikų nesupratimas, kas yra nacionalinis transliuotojas. Daugelis politikų vaizduoja esantys viešojo intereso gelbėtojai ir taip pridengia savo norą jį pasisavinti.

– Visgi pirmiausia – apie atostogas. Kokios atostogos jums geriausios?

– Tos, per kurias pavyksta atitrūkti nuo kasdienybės – kai ištirpsta įtampa, pailsi galva ir nelieka nerimo. Gali užtekti savaitės, kartais nepakanka ir kelių mėnesių.

– Kur randate tokių palaimos teikiančių vietų – ant jūros ar ežero kranto, o gal blaškydamasi po žavingus didmiesčių senamiesčius?

– Man nereikia ieškoti įspūdingos egzotikos. Aišku, geriausia išvažiuoti iš Lietuvos, kad ir visai netoli. Svarbiausia, kad pasikeistų aplinka, kalba, peizažas. Labai toli dar nelabai važiuoju – ilgi skrydžiai vargina vaikus. Jie – jau ūgtelėję, bet vis tiek dar maži. Kartą nuvykau į svečius pas draugus savaitei ir jai prabėgus jie man sakė, kad buvo išsigandę – tokios pajuodavusios iš nuovargio manęs dar nebuvo matę. Tačiau pagulėjau ant jūros kranto kelias dienas ir atgavau žmogiškąjį pavidalą. Man labai reikėjo poilsio, nes ir šie, ir penkeri ankstesni metai buvo be galo sunkūs emociškai. Todėl dabar tiesiog mėgaujuosi tuo, kad galiu ramiai gerti kavą ir ant jūros kranto skaityti knygą. Tai ir darau – skaitau ir skaitau. Šią vasarą su vaikais iš pradžių buvau Neringoje, po to išskridome į Italijos Apulijos regioną. Net nustebau, kaip ten ramu ir galima laiką leisti niekur neskubant.

– Ar visuomet atostogas planuojate iš anksto, o gal jūsų atostogų malonumai – ekspromtas?

– Dažniausiai viskas vyksta būna spontaniškai. Sakau: „Vaikai, skrendam?“ Vyresnysis Jonas Kazimieras nuolat paniurna, mažoji Upė Elena visada entuziastingai sutinka ir mes skrendam. Nuskridę išsinuomojame automobilį ir važiuojame ten, kur tuo metu norime. Šių metų vasarą susikrovę daiktus išskridome į Barį. Tokį mūsų pasirinkimą pirmiausia lėmė tai, jog pavyko rasti pigius skrydžio bilietus ir ten jūra šilta. Vaikai mirksta vandeny, o aš skaitau. Nieko nėra geriau, kai vaikams nereikia galvoti pramogų. Maudynės šiltoje jūroje maniškius nokautuoja taip, kad jie net nekaulija saldainių.

– Prieš septynerius metus mūsų savaitraščiui esate sakiusi, kad jums didelis laisvalaikio džiaugsmas – senų baldų restauravimas ir kapstymasis gėlyne. Ar šiems pomėgiams randate pakankamai laiko?

– Po tos vasaros mano gyvenimas pasikeitė ir neliko laiko daugybei malonumų. Išgyvenau skyrybas, tada labai sunkiai susirgo abu mano tėvai, jiems reikėjo nuolatinės priežiūros, pačius buvo užgulę mažų vaikų rūpesčiai. Sukausi tarsi voverė rate ir savo malonumams laiko tiesiog vogdavau. Nuo tos vasaros sode tebestovi senovinė spinta, kuri man bado akis, kad yra užmiršta ir netvarkyta. Tačiau ateis ir jos laikas. Nes juvelyrikai, įspūdingiausiam savo gyvenimo atradimui, laiko atradau taip pat vogčiomis. Kelios valandos per savaitę tokios vagystės ir, žiūrėk, kas nors apčiuopiamo jau rankose.

– Kas jus išmokė tokių dalykų?

– Juvelyrikos išmokau ir tebesimokau iš meno studijos „Ramios bitės“ įkūrėjo Ramūno Bilinsko ir su juo tuomet dirbusios, dabar Britanijoje gyvenančios menininkės Dovilės Kondrašovaitės. Pas juos mane už rankos nusivedė draugė Jurga Gusarovienė. Tuomet ji buvo tik atradusi šį džiaugsmą, o dabar jau yra tiek daug nuveikusi šioje srityje, kad ką tik atvėrė savo galerijos duris. Mano šviesaus atminimo tėtis Stasys Leonas Makaraitis turėjo auksines rankas. Medis ir metalas buvo jo stichijos. Jis buvo žymus medalininkas, menininkas, po mirties beveik visus jo darbus saugo Nacionalinis muziejus, kartkartėmis visuomenei atveriantis kolekcijų klodus. Graužiu nagus, kad išmokau iš jo tik kruopą. Turiu jo įrankius ir vis save apgaudinėju, kad jais naudojantis mano rankas tėtis iš dangaus vedžioja. Tačiau apie tėtį galvojant man tikrai lengviau sekasi.

– Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute jūs įgijote lyginamosios politikos magistro laipsnį, dirbote savaitraščio „Atgimimas“ vyriausiąja redaktore, vedėte aktualijų laidas keliose televizijose, rašėte komentarus interneto portalams. Ar niekada nesusimąstėte, kad gal jau laikas pereiti prie lengvesnių temų?

– Nėra lengvų ir sunkių temų. Arba yra problema, kuriai reikia skirti dėmesio, arba problemos nėra. Niekada nekonstravau realybės, dirbtinai nelaužiau savęs. Politika aš domiuosi nuo paauglystės. Kad norėčiau būti politikos apžvalgininkė ar politikos žurnalistė, žinojau jau dešimtoje klasėje. Ten, kur esu dabar, esu natūraliai, nes man įdomu, rūpi, tai, mano nuomone, yra svarbu, reikalinga, prasminga ir taip aš suprantu savo darbą.

– Ar įsivaizduojate, kad aktualijų žurnalistika galėtumėte užsiimti visą gyvenimą?

– Esu labai užsispyrusi ir labai kantri ir man kažkaip sekėsi nedaryti to, kas man nepatinka. Tad tikiuosi, kad man gyvenime seksis ir toliau dirbti tai, kas teikia ir džiaugsmą, ir profesinį pasitenkinimą. Tai bus darbas televizijoje ar koks nors kitas, niekada negali žinoti – nežinia, kur gyvenimas nublokš. Tačiau, žinoma, televizijos ir apskritai žiniasklaidos galimybės yra neribotos. 

– Ar sukdamasi aktualijų žurnalistikos verpetuose nors kartą pajutote, kad į jūsų veiklą būtų kišamasi, kad kas nors norėtų sulaukti jiems palankių nuomonių?

– Bandymų kištis visada buvo ir bus. Tai neatsiejama tokio darbo dalis. Svarbiausia, kaip į tai reaguojama. O aš reaguoju ramiai, nes jei yra spaudžiama, vadinasi, bijoma.

– Ar galėtumėte apibūdinti tuos pašnekovus, kurie labiausiai muistosi, neįsigilina į klausimų esmę ir apskritai yra patys neparankiausi šnekėtis?

– Nemaloniausi yra sukti, neatviri, nesąžiningi, prisidirbę žmonės. Dažniausiai tokie būna politikai. Aukšto rango valdininkai ir pareigūnai paprastai būna baikštesni, nes jie vis tiek priklauso nuo politikos vėjų. Jie neleidžia paklausti, yra nelaimingi, kad neleidi manipuliuoti. Kaltina neišklausymu. Tačiau tokių nėra daug.

– O su kokiais žmonėmis jums labiausiai patinka bendrauti?

– Man visi žmonės labai įdomūs, aš šiaip esu labai smalsi. O nuoširdūs ir bebaimiai – visada atradimas. Tai pačių įvairiausių profesijų ir įvairaus amžiaus žmonės. Tokie susitikimai – netikėtumas. Menininkai, mokslininkai, verslininkai... Dažnai būna daug metų praleidę ne Lietuvoje.

– Ne paslaptis, kad neretai apie informacinės žiniasklaidos atstovus, taip pat ir tokių laidų vedėjus, sakoma, jog jie yra šalti, griežti, valdingi, kategoriški žmonės. Ką jūs galėtumėte atsakyti šitaip mąstantiesiems?

– Kalbėdamasi su politikais, kai nagrinėjamos korupcijos ar kitokio piktnaudžiavimo temos, niekada neinu į kompromisus ir visada būsiu kategoriška, bet šiaip gyvenime esu linksma, nuotaikinga ir švelni. Be to, per penkiolika minučių ne visada gali įtemptai galvodama skeryčiotis studijoje kaip kokia pramoginių laidų vedėja.

– Kokiose kompanijose jūs pati jaučiatės geriausiai ir kokios jums kelia didžiausią nuobodulį?

– Aš myliu savo draugus ir su jais mielai leidžiu laiką. Ten, kur nuobodu, aš net neinu, nes nėra baisesnio vaizdo už tą, kai į priėmimus susirenka būrys vienas kito nepažįstančių žmonių, pabūna tam tikrą laiką, t. y. „pasižymi“, kad buvo, ir skubiai tykiai dingsta. Manęs tokiuose renginiuose nebūna.

– Ar su draugais, artimaisiais dažnai kalbate apie gyvenimo skaudulius, negerus valdžios sprendimus ir kitokias blogybes?

– Taip, žinoma. Mano draugai arba dirba panašius darbus, arba sukasi toje pačioje erdvėje. Apskritai mano aplinka – kaip aš juokaudama sakau, labai „politizuota“, mano draugai – daugiausia buvę bendramoksliai iš Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, buvęs mano vyras taip pat buvo mano kurso draugas. Tad čia aš seniai verdu.

– Kokių žmonių savybių labiausiai nemėgstate?

– Labiausiai nemėgstu veidmainių.

– Ar tokių žmonių dažnai sutikdavote savo gyvenime?

– Mano gyvenime tokių žmonių nebuvo, bet dirbant žurnalistinį darbą jų, žinoma, tenka sutikti. Juk mūsų, žurnalistų, darbas remiasi bendravimu, susitikimais su įvairiausiais žmonėmis. Daug jų patys mus susiranda. Kartais po pokalbio telefonu supranti, kad reikalų turėti neverta. Kartais supratimas ateina vėliau.

– O kokie žmonės jums kelia didžiausią susižavėjimą?

– Man patinka užsispyrę, nuoširdūs, tikslo aistringai siekiantys ir gyvenimą mylintys žmonės. Šalia tokių pats augi ir daraisi geresnis.

– Kaip manote, daugiau jūsų gyvenimo svajonių jau išsipildė ar daugiau yra tokių, kurios senokai laukia savo eilės?

– Svajonių garsiai sakyti negalima. Tačiau man pavyksta susitelkus ir įdėjus daug darbo pasiekti kai kuriuos gyvenimo tikslus.

– Ką laikote didžiausiais savo ligšiolinio gyvenimo laimėjimais?

– Didžiausias mano laimėjimas – du mano vaikai. Esu laiminga, kad galiu juos auginti, nes galiu dirbti, kasdien matyti ir užmigti abu apsikabinus. Tik gimus vaikui supranti, kas yra atsakomybė ne kaip abstrakti sąvoka, o kaip konkretūs tavo sprendimai. Taip pat džiaugiuosi, kad galiu dirbti tokį darbą, kuris mane įkvepia. Manau, tai – be galo daug.

– Ar neaplenkia jūsų asmeninio gyvenimo skauduliai ir profesiniai nuopuoliai?

– O kas nepatyrė nuopuolių ir asmeninių skaudulių? Atrodo, kartais sutelki dėmesį tik į savo problemas, bet pasiklausai aplinkui ir supranti, kad kiekvienas neša savo kryžių, tik savas visada atrodo sunkesnis. Mane labiausiai iš vėžių išmuša išdavystės. Ilgai neatsigaunu, graužiuosi, analizuoju.

– Jau esate radusi būdą, kaip sėkmingai susidoroti su tais skauduliais?

– Nuolat sau kartoju mantrą: „Duok laikui laiko, mieloji.“ Ne visada pavyksta, tikrai ne. Tačiau be šios mantros būtų dar sunkiau. Be to, mane supa daug draugų, aš turiu labai artimą sesę. Tad net ir sunkiausiais gyvenimo atvejais visada turiu į ką atsiremti.

– Ar nuolat būdama televizijos ekrane didelę reikšmę teikiate savo išvaizdai – galbūt ne mažesnę nei savo laidų turiniui?

– Išvaizda rūpinasi ir už tai atsakingi žmonės. Juk estetiška išvaizda ekrane yra pagarba žiūrovams.

– Vis dėlto ekranas labai riboja jūsų aprangos stilių?

– Į tai žvelgiu labai ramiai. Tai yra darbo dalis ir tikrai pasitikiu profesionalų nuomone ir patarimais.

– Jeigu užaugę jūsų vaikai Jonas Kazimieras ir Upė Elena vieną dieną pareikštų, kad nori atsiduoti aktualijų žurnalistikai, tai jūsų per daug nenuliūdintų?

– Manau, tai būtų puikus pasirinkimas. Darbas – įdomus, nenuobodus. Tačiau niekada vaikams nepiršiu savo nuomonės, ką jiems veikti.

– Kokiomis taisyklėmis dažniausiai naudojatės savo gyvenime?

– Meilė man yra svarbiausias dalykas. Meilė artimam, draugui, bičiuliui mus laiko kartu. Meilė – tai rūpinimasis, atjauta, supratimas. Kai myli žmones, to paties sulauki ir iš kitų.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi