Tavo LRT

2018.07.25 09:49

Pristatytas filmas apie L. Abarių ir muzikos galią maestro gyvenime

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2018.07.25 09:49

Mano gyvenimo istorija ir yra tokia, kokia užfiksuota juostoje, sakė maestro Lionginas Abarius po „LRT klube“ įvykusios dokumentinio filmo „Dainos Galia. Lionginas Abarius“ premjeros. Dokumentinis filmas skirtas, artėjančiam iškilaus muziko 90-mečiui paminėti. G. Abariaus teigimu, tokio amžiaus jis sulaukė veikiausiai todėl, kad visais sunkiausiais laikais jį gelbėjo muzika.

– Kokie jausmai užplūsta pasižiūrėjus filmą apie save?

– Esu sujaudintas, laimingas ir labai dėkingas filmo scenarijaus autorei bei režisierei Ritai Aleknaite-Bieliauskienei. Galiu tik pasidžiaugti, kad apie mane sukurtas filmas ir aš spėjau jį pamatyti. Juostoje parodyti svarbiausi mano gyvenimo momentai ir užfiksuota mano istorija. Tokia, kokia ji iš tiesų buvo.

– Filme pasidalijote daugybe šiltų prisiminimų iš savo vaikystės, jame galima išvysti gimtąjį jūsų kraštą, sodybą. Čia ir prasidėjo jūsų muzikinis kelias?

–  Tėtis dainuodavo atsargiai, o mama mokėjo daug dainų. Gaila, ji mirė labai anksti, kai man buvo vos keturiolika metų. Tačiau ji pirmoji mane atvedė į muzikinį kelią, vėliau paragino dėdė smuikininkas, o galiausiai gimtajame krašte dirbęs vargonininkas Juozas Dugnas. Tapus vargonininku Antazavėje ir prasidėjo tas stebuklingas kelias į muzikos pasaulį. Ir jis buvo toks, koks parodytas filme...

Filmo scenose galima pamatyti mano gimtą gryčią. Aš ir dabar ten praleidžiu kiekvieną vasarą: birželį įsikuriu gimtinėje, o rudenį sugrįžtu į Vilnių. Tas kraštas – mano dalis, mano pasaulis. Čia – mano vaikystė, mano praeitis... Kiekvieną kartą sugrįžęs į miestą susigraudinu, gaila namus palikti...

– Graudinotės ir filmą žiūrėdamas...

– Moku ir juoktis, ir verkti. Tik liūdesį dažniau noriu pasilikti sau. Matyt, visada buvau romantikas, toks esu ir dabar. Tik dabartinis pasaulis man nepatinka...

– Kodėl?

– Žmonių vertybės nuvertėjo. Gaila, kad, kaip dainuojama operoje „Faustas“, vien tik auksas valdo mus. Man nepatinka tas „auksinio veršio“ garbinimas. Rodos, viskas tik verslas. Kiek pasaulyje beprasmių kančių, žudynių... Atrodo, kad vienas kitam esame konkurentai, varžomės, kas daugiau uždirbs. Man svarbiausia žmogus, jo vidus, svajonės, o meilė – didžiausia vertybė.

Juokaudamas sakau, kad mano abėcėlėje pakanka tik vienos raidės – „M“. Mama, mylimoji, mokykla, meilė, mūza, muzika...

– Dokumentinis filmas apie jus vadinasi „Dainos galia. Lionginas Abarius“. Kokią galią turi daina?

– Apskritai, muzika yra mano Deivė prakilnioji. Muzika mane gelbėjo visais sunkiausiais laikais: per karus, kai buvau stribų tardomas ir mušamas. Muzika, vargonai, giesmės mane papildė, suteikdavo man stiprybės ir aš išgyvenau viską. Vingio parke skambančios daugiatūkstantinės ovacijos per „Dainų šventes“ – didžiausia dovana man. Galbūt todėl tokio amžiaus ir sulaukiau. Kitąmet minėsiu savo 90-metį.

– Paminėjote „Dainų šventes“. Kartais net keista, kaip tokiems lengviems jūsų rankų mostams paklūsta tūkstančiai choro atlikėjų...

– Kiekviena daina man yra mažas spektaklis, tik trunkantis vos kelias minutes. Diriguoti pradėjau dar dirbdamas vargonininku. Jau tada supratau, kad mostai turi būti lengvi, kad labai svarbi vidinė dirigento įtaiga. Net ir repeticijų metu atlikėjų niekada nebardavau, ilgų pamokslų jiems neskaitydavau. Dainininką stengdavausi paveikti gera nuotaika ir maloniu žodžiu, o ne barniais ar pykčiu.

E. Genio/LRT nuotr. 

– Šiandien LRT pristatytas filmas apie jus, tačiau kadaise ir pats čia dirbote, buvote Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos mišriojo choro meno vadovas.

– Esu laimingas, kad man teko laimė mokytis pas tokius iškilius muzikus kaip A. Kačanauskas, A. Ilčiukas,  A. Budriūnas, tačiau didžiausią mokyklą išėjau diriguodamas Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos chorui.

Dirbti pradėjau 1963 m. Čia atėjęs pasakiau, kad mano tikslas – prikelti lietuvišką klasiką, kuri tuo metu buvo gerokai primiršta. Žodis man yra viskas. Noriu, kad choras ne tik kiekvieną žodį aiškiai ištartų, man svarbu, kad kiekvieną išdainuotų su nuoširdžia įtaiga. Nesvarbu kokių užsienio kompozitorių kūrinius man teko atlikti, visada svarbiausia man buvo mūsų tautos klasika.

Pamenu, 1967 m. pirmą kartą su choru atlikome Č. Sasnausko „Requiem“ ir tuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys mane pasveikino ir pasakė, kad lietuviška klasika bunda. Mano sąžinė rami, kad  su choru dirbau negailėdamas jėgų ir ne veltui šiam darbui atidaviau aštuoniolika savo metų. Tai buvo gražiausi mano metai ir aš esu laimingas jei man bent iš dalies pavyko.

– Pristatymo metu padeklamavote kelias poeto Pauliaus Širvio eiles. Jį paminite kone kiekviename savo interviu. Kuo jums tokia artima jo poezija?

– Įdomu tai, kad mano ir jo tėviškes skiria vos 14 km. Jis už mane devyneriais metais vyresnis, kai gimtajame krašte jis jau bernavo, aš  dar buvau piemuo. Tada mes vienas kito nepažinojome, susipažinome tik 1960 m., kai aš buvau konservatorijos dėstytojas, o jis buvo baigęs studijas Gorkio literatūros institute ir jau dirbo žurnalo vaikams „Genys“ redakcijoje.

Žinau, kad daugelis nuolat aprašo jį kaip linkusį padauginti, tačiau aš jo neteisiu ir nesmerkiu. Tegul teisia tie, kurie yra tobuli, o aš ne toks. Būta daugybės sunkumų jo gyvenime. Kaip rodoma filme,  ir man teko vargo matyti. Galbūt todėl mums niekada netrūko kalbų ir gražiai bendraudavome.

Mano manymu, P. Širvys bene vienintelis toks atviras, širdingas ir nemeluojantis Lietuvos poetas.  Jis nieko nevaidino, tiesiog eilėmis deklamavo savo širdgėlą. Visi Lietuvos poetai man labai mieli, o Paulių išskiriu, nes jis toks tyras, doras aukštaitis, mano krašto poetas.  Aprašiau mūsų draugystę naujoje savo knygoje...

– Vadinasi, bus ir nauja knyga?

–  Parašiau knygą apie susitikimus, o tiksliau aprašiau savo draugystę ir bendradarbiavimą su kompozitoriais, dirigentais, chorvedžiais ir poetais, su kuriais teko susipažinti kai vadovavau Lietuvos radijo ir televizijos chorui.

Kompiuteris man tarsi japonų raštas, visą knygą parašiau ranka. Dabar laukiu, kol ji bus suvesta į kompiuterį ir atspausdinta. Manau, ji jau greitai pasirodys.  

– Visiems, kurie atėjo pasižiūrėti jūsų filmo įteikėte po medinį, savo paties išdrožtą šaukštą...

– Taip, mano tėtis drožė šaukštus, ir aš pamėgau. Važiuodamas į tėviškę pasiimu sintezatorių, tad kartais pagroju, o vėliau einu į kiemą šaukštų drožti. Dabar viskas automatizuota, o aš drožiu senoviškai – turiu tris peilius ir kruopščiai drožiu. Dabar jau nedaug, tik kokius du ar tris šaukštus per dieną pagaminu. Vėliau juos išverdu saulėgrąžų aliejuje ir taip impregnuoju. O tada jau visiems dovanoju.

LRT klube vykusio dokumentinio filmo „Dainos galia. Lionginas Abarius“ pristatymo akimirkas rasite nuotraukų galerijoje:   

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt