Ukrainoje labai prasti keliai, kadangi keliaujame ir kemperiais, kurie nėra pritaikyti važiuoti per duobes, labai dažnai grįžtame ir pirmą ar antrą valandą nakties, LRT RADIJUI sako „Nacionalinės ekspedicijos“ senbuvis, gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Vis dėlto, pasak S. Paltanavičiaus, savo įspūdžius komanda nori parodyti ir LRT TELEVIZIJOS žiūrovams, todėl sunkumai negąsdina.
– Kur esate šiuo metu?
– Esame Ukrainoje, prie Dniepro. Stoviu stepėje – tai atviras banguotas kraštovaizdis, kuris galbūt šiek tiek primena Kuršių nerijos vaizdus. Čia daug augalų, dalies jų ir aš nepažįstu. Tokį kraštovaizdį Lietuvos žmonėms net sunku įsivaizduoti.
Stovime ant kalvos, apačioje – išsiliejusios Dniepro senvagės, ežerai. Kitoje pusėje daugybė rūkstančių kaminų, fabrikai. Kamiankos mieste išlikusi stipri metalurgijos pramonė, net jaučiamas slogus kvapas.
– Kokie jūsų, kaip gamtininko, įspūdžiai? Kokia ši vasara Ukrainoje?
– Ukrainoje vasara nebloga, gali būti, kad ji geresnė nei Lietuvoje. Tikėjomės pamatyti daug saulės išdegintų plotų, tačiau jų beveik nėra. Regime, kad buvo ir lietaus, ir drėgmės – soduose nuo vaisių lūžta šakos, auga abrikosai, trešnės...
Vasara atrodo vešli ir gera, labai gražūs javų laukai. Žydi saulėgrąžos, sojos, kukurūzai. Nors yra nemažai pievų, nepastebėjome daug naminių gyvulių. Kai kurie žmonės juos gano prie savo namų, tačiau daugiausiai pievose auga grūdinės kultūros augalai.
– Dalis ekspedicijos komandos plaukia upe, o jūs su kitais tyrinėjate gamtą.
– Mes skilome į dvi ar tris dalis. Profesorius Alfredas Bumblauskas šiandien atplauks su kitais istorikais. Labai dažnai važiuojame į daugybę objektų, kurie yra siejami su mūsų, su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija.
Žinoma, situacija Ukrainoje sudėtinga, labai prasti keliai – kartais, kai reikia nuvažiuoti 100 kilometrų, mes tam planuojame skirti net dvi su puse valandos. Keliaujame kemperiais, o tokios mašinos tikrai nepritaikytos važiuoti per duobes, dėl šios priežasties labai dažnai grįžtame ir pirmą, ir antrą valandą nakties.
Kitą dieną pradedame anksti – iškeliaujame šeštą arba septintą valandą. Vis dėlto tokie sunkumai praeis, svarbiausia, kad patys norime kuo daugiau pamatyti, o tada tai pristatyti ir visiems mūsų žiūrovams.
– Kaip minėjote, Lietuvos ir Ukrainos kelių palyginti negalima. Taip tikriausiai negalima palyginti ir Dniepro bei Nemuno.
– Taip. Beje, galvodami apie Dnieprą visi tikėjomės įprastos upės, o jos beveik nebeliko. Už vienos užtvankos paplaukus apie dešimt kilometrų pajutome, kad upės nėra – ji primena tarsi pulsuojančias marias. Senąjį Dnieprą pamatyti pavyksta tik retkarčiais, marios yra milžiniškos. Viskas Ukrainoje yra kur kas didingiau: jei upė, tai plati, jei saulėgrąžų laukas – tai iki horizonto.
Parengė Domantė Platūkytė.
