Tavo LRT

2018.05.24 12:11

Žurnalistė D. Lapėnaitė: geriau valgysiu sausą duoną nei atsisakysiu kelionių

Kariams būtų lengva parašyti knygą, nes tam reikia griežtos disciplinos ir susikaupimo, portalui LRT.lt sako LRT RADIJO korespondentė Sardinijoje Daiva Lapėnaitė, išleidusi savo pirmąjį kūrinį. Pasak žurnalistės, į Italiją ji atvyko nešina viltimis ir svajonėmis, kurios galiausiai subliūško – norimo darbo nerado, o darbdaviai emigrantę laikė prastesnės klasės žmogumi.   

18 metų Sardinijoje gyvenanti D. Lapėnaitė pasakoja, kad bene visi jos gyvenimo pasirinkimai nebuvo iš anksto gerai apgalvoti – emigruoti niekada neplanavo, knyga italų kalba gimė netikėtai, o LRT RADIJO bendradarbe taip pat tapo netyčia.

„Kai susimąstau ir atsigręžiu atgal, suprantu, kad viskas vyko dėl tam tikrų priežasčių, o gyvenimas visada veda vienu keliu“, – tikina žurnalistė. 

 – Viename interviu minėjote, kad emigracija į Sardiniją nebuvo planuotas sprendimas, veikiau – atsitiktinumas. Ar nesigailite savo sprendimo? Juk išvykote, kaip pati sakėte, tik „pabandyti ten pagyventi“. 

 – Taip, tiesa. Iki šiol bandau pagyventi (juokiasi). Tikrai nesigailiu. Matyt, jeigu priėmiau tokį sprendimą, taip turėjo būti.

 – Su kokiais sunkumais teko susidurti atvykus į svečią šalį?

 – Pats didžiausias ir skaudžiausias – norėjau dirbti pagal išsilavinimą, tačiau tai buvo neįmanoma. Žinoma, veikė ir mano jaunatviškas naivumas. Norėjau dirbti kūrybinėje srityje, žurnalistikoje. Tikėjausi, kad Italijoje bus daug praktikos, darbo vietų, įvairiausių galimybių, bet taip nebuvo. Nemokėjau kalbos, o tuo metu Italijoje 21 metų žmogus neatrodė galintis dirbti rimtai, nebent laikiną darbą.

 – Ar žurnalistika ir yra jūsų pagrindinė veikla?

 – Esu rašytoja, nedirbu kažkokiai įmonei, dirbu sau. Visus šiuos metus mano profesinė veikla buvo žurnalistinis darbas – rašiau Lietuvos žiniasklaidai. Pernai leidėjas publikavo mano pirmąją knygą, prie kurios išleidimo ir platinimo šiuo metu dirbu.

 – Ką veikėte Sardinijoje, kai čia persikėlėte?

 – Darbų turėjau įvairiausių. Kai tik atvykau, tris dienas buvau padavėja. Neradau darbo, apie kurį svajojau, nemokėjau kalbos, neturėjau patirties. Maniau, kad dirbdama tarp žmonių išmoksiu kalbą. Padavėja buvau tris dienas, nes tos kavinės savininkė – netolerantiška. Tada Lietuva nebuvo Europos Sąjungoje, tad mane lygino su pabėgėliais, buvau laikoma prastesnės klasės žmogumi. 

Be to, dirbau šeimos versle, tad įgijau patirties prekybos srityje. Išbandžiau ir turizmą, bet mane labiausiai traukia rašymas bei pasakojimas – kūrybinė sritis, tad nusprendžiau, kad tai ir darysiu.

 – Kiek metų esate žurnalistė?

 – Apie 17 metų. Nuo 2005-ųjų dirbu su LRT RADIJU. Pabrėžiu, kad bendradarbiauju, nes kolektyvas nuostabus ir profesionalus. Turiu galimybę augti, kiekvienas pokalbis praturtina ir klausytojus, ir mane pačią.

 – Kokiomis temomis jums tenka kalbėti?

 – Absoliučiai visomis. Žinoma, kai kurios arčiau širdies, bet manęs niekada neklausia, kokiomis temomis noriu kalbėti. Kalbu apie tai, kas vyksta Italijoje, – politiką, ekonomiką, verslą. Labai dažna tema – Vatikanas, taip pat menas, kultūra, kriminalai, aktualijos, sportas. Tai, kas vyksta tarptautiniu lygiu arba aktualu Lietuvai. 

 – Kokios temos jums arčiau širdies?

 – Visų pirma, susijusios su kultūra. Tačiau netgi tose, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo atgrasios, kaip ekonomika ar politika, besiruošdama randu naudos – praturtina mano suvokimą, pasaulėžiūrą. Nebėra tokių temų, kurios man nepatiktų ar jomis nenorėčiau kalbėti. Už tai esu dėkinga LRT RADIJUI.

Vis dėlto įkvepiančiomis temomis rašyti maloniausia – tai sėkmės ir stiprių moterų istorijos. Jos man svarbios bei artimos. Daugybę kartų susidūriau su atvejais, kai nedariau kažko vien dėl to, kad esu moteris. Pavyzdžiui, rytais nebėgioju prie namų, nes mane gali užpulti, jei būčiau vyras – tokių problemų nekiltų.

 – Su LRT RADIJU bendradarbiaujate 13 metų. Kodėl nusprendėte tapti Lietuvos radijo dalimi?

 – Tai įvyko netyčia, kaip ir išvyka į Italiją – to neplanavau. Susipažinau su tuometiniu Lietuvos ambasadoriaus Italijoje patarėju. LRT kreipėsi į ambasadą, ieškodami korespondento, o jie pasiūlė mane, žinojo, kad norėjau naujų iššūkių.

Kalbėjimas viešoje erdvėje man buvo didžiulis išbandymas. Niekada nesvajojau apie kalbėjimą eteryje ar publikoje – iš tiesų kuklinausi ir bijojau. Radijas padėjo persilaužti. Kai pradėjau dirbti, prasidėjo naujojo popiežiaus rinkimai, buvau įmesta į sūkurį – reikėdavo kalbėti kelis kartus per dieną net nesiruošus. Tai nuostabi patirtis.

 – Žurnalistinę veiklą pradėjote nuo rašymo, vėliau pradėjote kalbėti per radiją. Kuri raiška teikia didesnį malonumą? 

 – Abi įdomios ir labai skirtingos. Kiekviena turi savo specifiką. Rašydamas laikraščiui turi naudoti kuo mažiau būdvardžių, o kalbėdamas – privalai nupiešti vaizdą klausytojui. Skirtingi darbo būdai. Radijas leidžia pasiekti auditoriją kone tiesiogiai. Mane labai žavi, kad tiesioginėse laidose nėra laiko apgalvoti – tuo pačiu metu turi pasakoti apie įvykį, prisiminti faktus, galvoti apie kiekvieną žodį, kirčiavimą. Man asmeniškai, tai labiausiai adrenaliną teikianti sritis. 

– Kaip sugalvojote pasukti žurnalistiniu keliu?

 – Vėlgi – atsitiktinai. Man visą laiką patiko rašyti, nuo mažų dienų skaičiau. Literatūra ir rašiniai buvo mėgstamiausias mano dalykas, norėjau studijuoti žurnalistiką, įsivaizdavau, kad šioje specialybėje daugiausia rašymo ir pasakojimo. Visą laiką mėgau pasakoti žmonių istorijas kitiems žmonėms. 

Nuo mažų dienų žavėjausi žurnalistais, nes jie turi galimybę pasakoti istorijas milijoninėms auditorijoms. Tai buvo žavioji pusė, mane pastūmėjusi žurnalistikos link.

 – Ar tas noras rašyti paveldėtas?

 – Taip, manau. Mano mama nuostabi kalbėtoja, rašė eilėraščius, nors niekada nedirbo toje srityje. Ji – ekonomistė, sako, kad skaičiai ir poezija turi nemažai bendro. Mano senelė išleidusi tris pasakų knygas, o LRT RADIJUJE skaitė sekmadienio pasakas vaikams.

 Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokias studijas ir kur esate baigusi?

 – Vilniaus universitete norėjau studijuoti žurnalistiką, tad padaviau prašymą. Stojamasis vyko dviem dalimis: rašytinė ir žodinė. Į rašytinę nuėjau, o žodinės labai išsigandau, todėl nenuvykau. Taip pat buvau padavusi prašymą į informologiją (komunikacijos studijos). Bestudijuodama šią specialybę susižavėjau rinkodara ir ryšiais su visuomene. Vėliau ryšių su visuomene mokiausi savarankiškai, nuotoliniu būdu. Atvažiavusi į Italiją galvojau, jei nerasiu darbo, galėsiu įgyti magistro laipsnį kažkurioje kūrybinėje srityje, bet Sardinijoje tokių dalykų nebuvo. 

Šiuo metu mokausi scenografijos, bet tai nėra universitetinės studijos. Norėčiau rašyti scenarijus kino filmams. Manau, kad ši sritis taip pat leidžia pasiekti plačią auditoriją – ją padrąsinti ar emociškai sujaudinti. 

 – Kaip suprantu, jums nepabosta mokytis?

 – Ne, nepabosta. Manau, kai nustoji mokytis, nustoji augti, tobulėti ir gyventi.

 – Ar žurnalistas turi būti baigęs žurnalistikos studijas?

 – Aš iš patirties galiu atsakyti, kad nebūtinai. Tam reikia charakterio bruožų, įgūdžių, kuriuos šlifuojame visą gyvenimą. Baigęs žurnalistikos studijas tu negali būti geras žurnalistas, kaip ir baigęs teisės studijas, nereiškia, kad esi geras advokatas. Iš kolegų ir savo patirties matau, kad yra daug gerų žurnalistų, nebaigusių šių studijų, bet turi visą bagažą reikalingų įgūdžių. Kai kurie sakė, kad žurnalistui naudinga įgyti dar vieną profesiją. Daug žurnalistų renkasi šią specialybę dėl noro ir iš pašaukimo. 

 – Mokykloje pliekėte nepakartojamus rašinius, o universitete vieną po kito – rašto darbus? Ar visą laiką rašyti jums puikiai sekėsi?

 – Ne, ne visą laiką. Manau, kad tai procesas – kuo daugiau rašai, tuo geriau tai darai. Skaičiau, kad mokslininkai įrodė, kad beveik bet kas gali atsisėsti prie pianino ir išmokti puikiai groti. Talentas – tai juodas darbas, įgūdžių gludinimas ir disciplina. Man ne visada gerai sekėsi. Pamenu, buvo atvejis, kai gavau riebų dvejetą už rašinį, kuris man labai patiko, o mokytojai – ne. Turėjau ir skaudžių, ir juokingų patirčių. 

 – Būtent iš rašymo jūs užsidirbate duonai. Ar ši veikla iš malonumo pamažu netampa rutina?

 – Turbūt dėl to ir einu iš vienos srities į kitą. Tai tampa rutina, nes darai tą patį. Tačiau malonumą teikia skirtingos temos, nes toks pats tik procesas. Kaip ir kalbėjimas radijuje – man tai nėra monotonija. Galbūt tas noras augti, keliauti, tobulėti iš to ir kyla – ieškau naujos veiklos, išbandau save, peržengiu komforto ribas. 

– Pernai išleidote knygą italų kalba apie laimę, o ją pradėjote kurti liūdna vaikščiodama pajūriu. Ar seniai svajojote parašyti knygą? O galbūt tai tebuvo impulsas?

 – Niekada nesvajojau. Visą laiką maniau, kad rašyti knygas – labai sunkus darbas. Buvau rašiusi daug ilgų tekstų, jau tada žinojau, kad tai nelengva. Viskas prasidėjo nuo liūdnos dienos, tačiau jau ilgą laiką jaučiausi prastai. Man buvo keista, kaip tu gali būti toks liūdnas tokia gražioje vietoje. 

Visiškai netyčia toptelėjo mintis parašyti knygą apie laimę. Tas kūrinys užduoda klausimą kitiems, kas, jų nuomone, yra laimė, negalvojant apie visuomenės įpirštas nuostatas. Stebėdama pasaulį ir bendraudama su daug skirtingų žmonių, pajaučiau, kad jie nelaimingi, nes niekada savęs neklausia, kas jiems teikia laimę. 

– Kiek laiko rašėte knygą?

 – Septynerius metus. Tačiau nesėdėjau prie jos kasdien, nes turėjau darbų, be to, auginau vaiką. Dažniausia rašydavau vakarais, o kai pagaliau nusprendžiau, kad ją baigsiu, pusmetį kėliausi 5 valandą ryto. Kariams būtų lengva parašyti knygą, nes tam reikia griežtos disciplinos ir susikaupimo. 

Be to, tik paskutiniais metais pati pradėjau tikėti šiuo projektu ir suvokiau, kad tai knyga, kurią noriu išleisti. Tai ne tik romanas apie laimę. Šiuo metu vykdome būtent iš mano parašyto veikalo kilusį socialinį projektą. 

 Asmeninio archyvo nuotr. 

– Pradėjote nuo vienos dienos ir tada supratote, kad tai bus knyga?

 – Tada dar negalvojau, tiesiog pradėjau rašyti. Tai buvo pirmas kartas, kai rašiau ne darbo, o asmeniniais reikalais. Kartais vis parašydavau, tęsdavau mintis, tad po truputėlį viskas išsirutuliojo. 

Tiesa, parašiusi knygą, pirmąsias mintis ištryniau. Kai baigiau darbus, daug teksto išmečiau ir galutinis variantas išėjo toks, kokio net nesitikėjau. 

 – Ar galite pristatyti knygos siužetą?

 – Pagrindinis veikėjas – labai turtingas ir išlepęs amerikietis vaikinas, kurio gyvenimo moto – negali nusipirkti laimės, bet gali nusipirkti ferarį. Tačiau tėvai jam norimo automobilio neperka, todėl šis veikėjas susilažina su ferarį turinčiu draugu mainais į herojaus gyvenimo mėnesį. Pagrindinis veikėjas lažybas pralaimi ir tai virsta laimės paieškomis, o automobilis tampa metafora, kuri man šovė į galvą šių transporto priemonių muziejuje Italijoje.

Pamenu, žurnalistas kalbino Enzo Ferrari, kuriam tuo metu buvo per 80 metų. Klausė, kuris jo automobilis pats geriausias, o E. Ferrari atsakė, kad geriausias „Ferrari“ yra tik būsima. Knyga ir yra apie tai, kad mes visi turime potencialą, galimybes, kartais ir dalykus, kuriuos apleidžiame, dėl to pamirštame laimės svarbą. 

 – Kaip sekėsi rasti leidėjus?

 – Sunkiai. Ieškojau intensyviai – nuo pirmojo pasiūlymo iki kūrinio publikacijos tikrai prabėgo devyni mėnesiai. Prašymus išsiunčiau 37 leidėjams (nuo didžiausių iki mažiausių ir nepriklausomų). Vienas tų mažesnių, dėl kurio dvejojau, atsakė.

 – Ar buvote pasiruošusi, kad knygos gali taip ir nepublikuoti?

 – Aš apie tai visai negalvojau. Man nebuvo svarbu, kiek reikės laukti. Tai buvo tarsi lažybos su savimi. 

 Asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl nerašėte lietuviškai, o pasukote sunkesniu keliu – sukūrėte knygą italų kalba?

 – Vėlgi – visiškai netyčia. Nuo pat pradžių pradėjau rašyti itališkai, nors niekada nebuvau publikavusi straipsnio italų kalba. Lietuviškai tikrai būtų paprasčiau ir patogiau, bet jau buvau pradėjusi, todėl nusprendžiau pabaigti ir išleisti itališką variantą. Galima sakyti, vos ne specialiai pasirinkau tą sunkesnį kelią.

Iki šiol vykdome knygos pristatymus, tačiau mūsų siekis – surengti šventes ten, kur laimė ore nekunkuliuoja. 

 – Kokia kita knyga laukia skaitytojų? 

 – Antrosios knygos idėją esu sumąsčiusi, nes ir pirmoji baigėsi taip, kad turėtų būti tęsinys. Tačiau dabar turiu kitos veiklos: parašiau šią knygą anglų kalbą, šiuo metu pradedu ir lietuvių kalba.  

 – Jūsų dienos atrodo įtemptos. Kur randate poilsį?

 – Geriausias poilsis – kelionės. Žinoma, kartais norisi savaitės tik sau, bet taip neišeina, nes turiu sūnų. Pavyksta pakeliauti tik kelias dienas, tačiau per tą laiką darau tai, kas man patinka, atsigaunu. Be to, sportuoju. 35 metus nesportavau, bet prieš ketverius metus pradėjau bėgioti, žaidžiu tenisą, atlieku jogos pratimus, medituoju. Tai padeda kasdieniame gyvenime. Rudenį man sukanka 40 metų, sau pasidovanosiu Niujorko maratoną – anksčiau tuo būčiau nepatikėjusi.

 – Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

 – Gana dažnai. Mėgstu keliauti, todėl mieliau valgysiu sausą duoną, bet neatsisakysiu kelionių. Lietuva – traukos taškas vien dėl artimųjų. Pasaulyje yra tokių vietų, į kurias tu grįžti ir gali atsipalaiduoti. Lietuva man būtent tokia.