Pagal Franco Kafkos kūrybą
Režisierius, adaptacijos autorius: Oliver Frljić
Lietuvos nacionalinis dramos teatras
Rugsėjo 22 d. | 19:30 | Lietuvos nacionalinis dramos teatras
Daugiau apie spektaklį: Metamorfozė
Galima nužudyti žmogų, bet negalima jo priversti būti kažkuo kitu. (Robert Antelme)
Kaip, kada ir kodėl nustojame į Kitą žvelgti kaip į žmogų? Pačioje Franzo Kafkos kūrybos šerdyje visuomet galima užčiuopti nagrinėjamas skirtingas nužmoginimo formas. Istorija apie vabzdžiu pavirtusį Gregorą Zamzą kelia klausimą apie tai, kokios yra mūsų atjautos kitam ribos: kaip vyksta tapatinimosi procesas, kaip yra konstruojamas Kitas, ar sugebame priimti Kitą kaip žmonijos dalį. Šiame spektaklyje bus siekiama nagrinėti sudėtingą dialektinį ryšį tarp dviejų skirtingų politinių (plačiąja prasme) mechanizmų: empatiško susitapatinimo iš vienos pusės, ir nužmoginimo iš kitos.
1914 m. liepos 28-ąją prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, o vos po kelių dienų F. Kafka ėmėsi bene garsiausio savo romano „Procesas“ (kuris liko nebaigtas ir publikuotas be autoriaus leidimo tik po jo mirties). Nors minėtieji du įvykiai nėra susiję abipusio priežastingumo ryšiais, karo patirtis akivaizdi tiek šiame, tiek kituose rašytojo tekstuose. Kafkos kūrybos tyrinėtojai teigia, kad „Procese“ jis numatė totalitarines ideologijas, netrukus apraizgiusias Europą, taip pat išpranašavo to karo prigimtį. 2022 m. vasario 24 d. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, prabilta apie tai, kad šis karas pradės kitą Europos istorijos etapą, įves naują pasaulio tvarką. Taigi, gali būti, jog ir mes, XXI a. 3-iojo
dešimtmečio europiečiai, kaip ir Kafka, tapęs Pirmojo pasaulinio karo amžininku, išgyvensime lūžio epochą, po kurios įsivyraus nauja tvarka.
„Sirenų“ klausimai Oliveriui Frljićiui:
- Žodžiu ar vienu sakiniu apibūdinkite šiuolaikinį Lietuvos teatrą.
Sukeliantis judėjimą. - Koks kūrinys papildytų, atlieptų jūsų spektaklį?
Jorge’ės Luiso Borgeso „Visuotinė nešlovės istorija“, Kurto Vonneguto „Hocus-Pocus“, Zenono paradoksas apie Achilą ir vėžlį, Marko Z. Danielewskio „House of Leaves“, Jeano-Marie Straubo ir Danièle’ės Huillet filmai pagal F. Kafkos kūrybą: „Class Relations“ bei „Jackals and Arabs“. - Kas svarbiau, žodis ar tyla? Kodėl?
Tyla, nes esame linkę pamiršti, kad žodžiai turi prasmę dėl pauzių tarp jų. Tyla yra svarbiau ir remiantis Becketto trilogija („Molojus“, „Malonas miršta“ bei „Neįvardijamasis“), kurioje ji pasako daugiau nei žodžiai. Paulas Goodmanas knygoje „Speaking and Language: Defence of Poetry“ taip pat rašo apie poetinę tylos galią. Jis teigia, jog būtų puiku, jei visas pasaulis užsidarytų 20-čiai metų. Panašų pasiūlymą savojoje teatro vizijoje pateikė ir Artaud, sakęs, kad žodis teatre turėtų būti uždraustas 20-čiai metų ir tik tada vėl įgytų prasmę. Žinoma, svarstant apie mūsų pasaulį, kuris taip greitai byra, mintis, kad po 20-ies metų atsiras žmogus, galintis kalbėti, skamba labai optimistiškai.
