Tavo LRT

2018.03.15 16:18

LRT „balsas“ T. Jačiauskas: nesuprantu, kaip man leisdavo garsinti

„Kai esi televizijos balsas, o ne veidas, gatvėje tavęs niekas nepažįsta. Ir tai yra žavu“, – sako LRT televizijos programų planavimų skyriaus vadovas Tadas Jačiauskas, įskaitantis ir nacionalinio transliuotojo anonsus. Su „Auksinę bitę“ gavusiu LRT profesionalu kalbamės apie televizijos programų planavimą, kodėl anonsuose irgi reikia ieškoti prasmės, ką jam reiškia būti patriotu ir kokios yra laimės paieškos.

– Tadai, kiek metų jau dirbate LRT?

– Jau nemažai. Atėjau prieš septynerius metus. Prisimenu, kad tai buvo vasario 1-oji. Vėliau to paties vasario 15-ąją gimė sūnus, o kitą dieną mirė poetas Justinas Marcinkevičius. Tada ir supratau, ką reiškia tikrasis planavimas.

Prieš tai atlikau praktiką įmonėje kurdamas laidą „Keliai. Mašinos. Žmonės“. Tada dar buvo laida „Tarp žemės ir dangaus“. Vėliau mūsų komanda išsiskirstė ir atsidūriau laidoje „Durys atsidaro“. Taip ir užsilikau LRT, tapau televizijos programų planavimo skyriaus vadovu. Aš sakau vadovėliu, nes nesu didelis vadovas. Tik vadovėlis.

– Televizijos programų planavimo skyriaus vadovas – skamba kaip itin daug atsakomybės ir šalto proto reikalaujančios pareigos. Ar jaučiate spaudimą darbe?

– Tai yra atsakingos pareigos, bet svarbiausia čia – derinimas. Be manęs juk yra programų direktorius, generalinis direktorius, Seimas, prezidentūra... Aš viską derinu su kitais. O dėl spaudimo – taip, kartais reikia daryti skubius pakeitimus. Štai, pavyzdžiui, neseniai anapilin iškeliavo maestro Virgilijus Noreika. Tokiais momentais turi mintyse matyti visą programų tinklelį ir žinoti, ką keisti.

Kartais parašau elektroninį laišką sau į darbą ir atėjęs randu, nes tiesiog pamirščiau. Yra daug techninio darbo, skubaus. Todėl vaikštau su bloknotu, nes kiti dažnai klausinėja, tariasi su manimi. Juokauju, kad mano antras vardas yra „Tadai, aš turiu klausimą“.

– Kaip televizija atsirenka, kokius serialus, filmus, laidas rodyti žiūrovams?

– Sunku apibūdinti procesą, kaip vienos laidos atsiranda eteryje, o kitos ne. Tik tiek, kad tai nėra vieno žmogaus nuomonė. Pats nesu atrankos komisijoje, bet manau, kad iš karto matosi, ką bus galima rodyti, ko ne. Apskritai tinklelio programavimas yra skaičiai, statistika, spėliojimai, ką darys konkurentai. Tai kartais gali būti ir ganėtinai nuobodus darbas.

– O pats ką nors dar žiūrite be nacionalinės televizijos?

– Žinoma, pažiūriu, kaip atrodo konkurentai. Ypač jei kai kurių laidų laikas sutampa su mūsų programa. Turiu stebėti, kaip jiems sekasi. Visa tai atsiliepia į žiūrimumą. Bet kad sėdėčiau prie televizoriaus dėl malonumo... Taip būna nedažnai. Aš esu natūralistas, ir jeigu reikėtų rinktis, mieliau eičiau į gamtą žvejoti ar bendrauti su kitais.

– Jūsų nuomone, televizijos žiūrimumas su laiku vis didės ar regresuos?

– Manau, kad televizijos žiūrimumas mažėja, nes jis persikelia į kitas medijas. Televizija neišnyks, ji turės prisitaikyti prie žmogaus, ką dabar ir daro. Labai daug kas žiūri televiziją internetu. Tie laikai, kai televizija reguliavo žmogaus dienotvarkę, pamažu baigiasi. Manau, kad pamažu keisis ir laidos, jos bus labiau specializuotos skirtingoms auditorijoms. Gaudysime auditorijas su programa, kurios jiems reikia. Turbūt „Duokim garo!” kažkada irgi keisis, nes ateis kita karta, o ji irgi pasens.

– Pakalbėkime apie anonsų garsinimą. Ar prisimenate pirmąjį anonsą, kuriam panaudojote savo balsą?

– Oi, buvo siaubas. Tie pirmieji anonsai... Aš nežinau, kaip man leisdavo garsinti. Tik prisimenu, kad tai buvo filmas, kurio pavadinime buvo žodis „deimantas“.

– Visada pavyksta iš pirmo karto?

– Skaitant tekstą anonsui reikia įdėti daug pastangų – intonacija turi būti kita, nes žiūrovas privalo ne tik išgirsti, bet ir „pagauti“. Kartais reikia skaityti po vieną sakinį kelis kartus. Labai retai nutinka, kad pavyktų iš pirmo karto, daug klystu skaitydamas. Tada ant manęs pyksta, nes praleidžiu daug laiko prie įgarsinimo, bet noriu padaryti kuo geriau. Labai sunku skaityti tekstą, kuris pačiam būna ne artimas, tapatinuosi su tais, kurie turi kažkokią prasmę. Pavyzdžiui, maestro V. Noreikai atminti. Svarbu pačiam tikėti tuo, ką skaitai, nes žiūrovas gali jausti. O sunkiausia man su moteriškais serialais.

– 2016-taisiais LRT „Auksinių bičių“ apdovanojimuose buvote išrinktas metų profesionalu. Tokie įvertinimai jums ką nors reiškia?

– Visada galvodavau, kaip į tai reiktų atsakyti. Bet koks įvertinimas žmogui yra svarbus, kai ateina ir pasako: geras, tu gerai darai! Smagu, kai pastebi ir džiaugiasi darbais. Bet kai reikia lipti ant scenos ir padėkoti, tada labai jaudinuosi... Šiaip laikau save ekstravertu. Man patinka bendrauti, skambinti kitiems, sulaukti skambučių. Turbūt intravertui net ir nepavyktų dirbti tokio darbo, kurį dirbu aš. Bet man labai baisu prieš renginius. Kai pasiūlo, kartais ir vedu, bet jaudintis pradedu jau prieš mėnesį.

– Ar pats laikote save Lietuvos patriotu?

– O kas yra patriotas? Taip, aš gyvenu Lietuvoje, auginu du sūnus. Iškeliu vėliavą per šventes. Bet širdyje pirmiausia reikia kelti vėliavą. Darbais mylime Lietuvą, reikia rinktis būti čia, daryti tai, kas naudinga pačiam, šeimai, visuomenei.

Dirbu nacionalinėje televizijoje ir manau, kad tai vienija. Su manimi LRT koridoriais vaikšto žmonės, kurie čia praleido 1991-ųjų sausio 13-ąją. Jie pasakoja tokias neįtikėtinas istorijas. Ir kai girdi jas, supranti, kad dirbi ne vien dėl atlyginimo. Čia juk yra ta vieta, į kurią važiuotų tankai. Ir ką dabar darytume, jeigu taip būtų? Tikiu, kad likčiau, bet kas būtų, jei šaudytų tikromis kulkomis? Mes dabar kalbame Lietuvai, apie Lietuvą ir su Lietuva, ir tai, mano nuomone, yra labai prasminga.

– Sakėte, kad auginate du sūnus. Kurios pareigos sunkesnės – LRT ar namuose?

– Namuose, žinoma. Vienam sūnui septyneri, kitam – aštuoneri. Todėl grįžus namo ir prasideda tikrasis šurmulys.

– Ar tarp visų darbų ir pareigų atrandate laiko sau?

– Randu. Labai mėgstu slidinėti. Viskas priklauso nuo planavimo – tada ir laiko atsiranda. Bet kažkada, kai kalbinau fotografą Romualdą Rakauską, jis pasakojo, kad „sustato“ kadrą. Pavyzdžiui, stovi močiutė ir arklys. Ir tada laukia momento, kai tas surežisavimas sugriūna. Taip gaunamos geriausios nuotraukos. Taip ir aš kartais planuoju žinodamas, kad nebūtinai pavyks.

– Pats laikote save meno vartotoju?

– Gal labiau naudotoju, nes menas man teikia naudą. Lankausi parodose, teatre, nes to reikalauja ir darbas. Ir dar, menas man yra ir bendravimo katalizatorius. Kai du žmonės susitinka ir yra matę tą patį filmą ar spektaklį, jie kalbėdami apie gyvenimą ir idėjas gali kalbėti ir apie tuos konkrečius dalykus. Tampa lengviau vystyti pokalbį.

– Norėčiau pakalbėti ir apie jūsų ligą, kuri daugeliui yra nežinoma. Tai – išsėtinė sklerozė. Jūs esate šios ligos sąjungos pirmininkas Lietuvoje. Jei paprastam skaitytojui reiktų paaiškinti, kokia tai liga, ką atsakytumėte?

– Įsivaizduokite, kad centrinė nervų sistema yra tarsi sudaryta iš daugybės laidų, kurie yra izoliuoti, kad vienas su kitu nesusiglaustų. Tas apsauginis dangalas vadinamas mielinu. Ir kažkaip atsitinka, kad žmogaus imunitetas pradeda naikinti tą apsauginį dangalą. Tada neuronas su neuronu susiliečia, jie nutrūksta, susidaro tam tikri randai. Ir tada, žiūrint kur tas randas atsiranda, galima netekti klausos, sugebėjimo judinti rankas ir pan. Kiekvienam skirtingai.

Lietuvoje išsėtine skleroze serga apie 4000 žmonių. Pats sergu penkiolika metų ir kas mėnesį turiu leistis vaistus. Tą ligą galima kontroliuoti, vaistus kompensuoja valstybė. Mažai kas žino, kad aš sergantis. Žinoma, to neslepiu. Tai nėra akivaizdi liga, bet ji arba progresuoja arba procesai sustoja. Visko būna, kažkada negalėjau pakelti telefono ragelio kaire ranka.

Mūsų sąjunga užsiima renginiais, vienija tuos žmones. Sąjungos pirmininku tapau seniai. Esu labiau reprezentacinis žmogus, bet smagu, kad galiu padėti.

– O jaučiate gyvenimo pilnatvę, laimę?

– Nežinau. Tikrai nuoširdžiai nežinau. Kai su komanda darėme laidų ciklą „Tarp žemės ir dangaus“, pašnekovams užduodavau klausimą: kas jums yra laimė? Nebuvo nė vieno sutampančio atsakymo. Vieniems laimė yra pats gyvenimas. Kitiems – jei gyvas, tai ir laimingas. Dar kitam laimė yra kurti kažką. Aš pats dirbu ties tuo klausimu, dažnai užduodu jį sau. Bet esu laimingas, kai esu užsiėmęs ir bendrauju su kitais.