Tavo LRT

2018.01.20 23:22

A. Siaurusevičius apie kurtą poeziją: to geriau neprisiminti

Gerūta Griniūtė, Darius Užkuraitis, LRT RADIJO laida „Radijo popietė“, LRT.lt2018.01.20 23:22

Nors poezija iki šiol patinka, mokyklos ir universiteto laikais kurtos poezijos geriau neprisminti, LRT RADIJUI sako LRT generalinis direktorius Audrius Siarusevičius. Anot jo, vis dėlto yra išlikęs vienas eilėraštis, parašytas studijuojant, kuris netgi tapo daina ir skambėjo eteryje.

– Ką tik mūsų radijo eteryje nuskambėjo Justės Arlauskaitės-Jazzu atliekama daina „Naktis sustojo“. Ši daina skambėjo šimtmečio projekto „Dainuoju Lietuvą“ finale. Sakoma, muzika gelia tiesiai į sielos patį centrą, tačiau daina visada turi ir žodį. Kas jums yra svarbiau – žodis ar muzika?

– Turbūt abu dalykai svarbūs, bet iš tiesų ši Jazzu daina yra turbūt viena gražiausių pastarojo meto dainų, sukurtų Lietuvoje. Turbūt galima pasakyti, kad žodžiai dainoje tikrai labai svarbu. Prisiminčiau „Hiperbolę“, kuri buvo tam tikra prasme išskirtinė Lietuvos grupė.

Kai ją išgirdau, man buvo turbūt 13 metų. Kuo išsiskyrė „Hiperbolė“ iš kitų lietuviškų grupių? Jie dainavo gerų poetų gerus tekstus. [...] Manau, kad tekstai buvo „Hiperbolės“ stiprybė.

– Girdėjau, kad apskritai esate neabejingas poezijai. Kada atsirado ta meilė? Ar mokyklos laikais, ar vėliau jūs pamatėte tą grožį?

– Tai buvo mokykloje. Iš tiesų taip turbūt susidėjo. Viskas gyvenime – atsitiktinumai. Į mano gimtuosius Prienus atvyko Klaipėdos konservatorijos fakulteto diplomantas statyti diplominį darbą – Justino Marcinkevičiaus poezijos spektaklį „Krentančios žvaigždės“. Atsidūriau toje dramos studijoje.

Tai buvo, sakyčiau, vienas iš impulsų, nes mes labai daug repetavome, po to – gastroliavome ir vaidinome. Turbūt poezija mane užbūrė. Kadangi ten buvo susirinkę daug poezijos mylėtojų, kartais ir po repeticijų deklamuodavome eiles.

– Paprastai paauglystėje visi ir patys kuria eiles. Ar nebandėte?

– Teko. To geriau neprisiminti, bet buvo. Tai buvo klaida.

BNS nuotr.

– Kodėl?

– Todėl, kad ta poezija prasta. Nors yra viena daina su mano tekstu. Gal net ir nežinojote, ačiū Dievui. Tą dainą atlieka Donalda [Meiželytė] – „Saulėtekis, saulės nėra“. Čia jau rašiau būdamas studentu. Po to tas tekstas kažkaip atsidūrė pas Donaldą ir ji prieš kokių 15 metų tiesiog tą dainą įrašė ir sudainavo man. Ji yra skambėjusi net ir eteryje.

– Ten jūsų vardas ir pavardė?

– Aš to teksto autorius, o mano bendrakursis, žurnalistas Saulius Ramoška – muzikos autorius.

– Mane pasiekė informacija, kad jūs pirmąjį savo straipsnį, išspausdintą laikraštyje, pamatėte, kai jums buvo 11. Ar jau tada traukė žurnalistika?

– Kad aš negaliu kitaip prisiminti savęs. Niekuo nenorėjau daugiau būti, tik žurnalistu. Kai mano draugai dar galvojo būti kosmonautais, jau buvau tvirtai apsisprendęs dirbti žurnalistu. Iš tiesų tada pradėjau rašinėti į Prienų laikraštį. Ten nelabai ką... visokie inkilėliai ir panašūs dalykai.

– Bet jus kažkas turėjo paskatinti. Gal tai buvo mama?

– Ne, ne mama. Aš kažkodėl parašiau. Neatsimenu kodėl. Po to tie pirmi pabandymai baigėsi, bet aš nuėjau į Prienų pionierių namų foto būrelį, kuriam vadovavo šviesios atminties žurnalistas Vincas Staniulis. Jis dirbo laikraščio redakcijoje ir mane labai skatino toliau rašyti.

Mano ir nuotraukos buvo spausdinamos laikraštyje. Taip susidėjo aplinkybės. Gal 11 ir ne, bet būdamas 13 metų jau žinojau kuo būsiu. Tik reikėjo sulaukti to laiko, t. y. baigti mokyklą.

BNS nuotr.

– Kiekvienas žurnalistas, besimokydamas šios profesijos, gauna tokį priesaką, kad objektyvumas yra vienas svarbiausių dalykų. Kiek įmanomas objektyvumas nušviečiant vieną ar kitą įvykį?

– Pasaulis yra subjektyvus. Net nuotrauka yra subjektyvi, nors atrodo, kad atkartoja vaizdą. Tu gali, kaip sakoma, tam tikru rakursu nufotografavęs parodyti kažką nelabai gražaus, nors tas žmogus atrodo gal visai kitaip.

Bet tai žurnalistikos teorija. Manau, kad objektyvumas yra siekiamybė. Aišku, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Viena iš jų – bent dvi nuomonės reportaže. Ji turbūt pagrindinė. Jeigu jų daugiau, tai dar geriau. Tada žmonės klausydami ar žiūrėdami laidas, manau, labai greitai atsirenka ir labai greitai nurašo tuos, kurie nėra objektyvūs.

– Kalbantis su kūrėjais, pavyzdžiui, kompozitoriais, jie sako, kad užduočių galutiniai terminai, su kuriais susiduria ir žurnalistai, vienus erzina, kitiems padeda susiimti ir eiti pirmyn. Kaip būdavo jums, kai rašėte pačius pirmus savo straipsnius ar rengėte pačius pirmus reportažus?

– Rašyti visada tam tikra prasme lengviau, nes gali rašyti anksčiau, vėliau, gali atidėti. Turbūt svarbiausias drausmintojas yra eteris, ypač tiesioginis eteris. Dirbdamas Laisvosios Europos radijuje žinojau, kad privalau turėti parengęs reportažą. Po to, žinoma, buvo „Spaudos klubas“. Kaip bebūtų, 21 val. privalėjau būti eteryje. Tas adrenalinas padėdavo susikaupti. Dėl to ir sakau, kad esu už tiesioginį eterį. Man tiesioginis eteris labiau patinka nei kitas.

– „Spaudos klubas“ – būtent ta laida, po kurios jūs tapo ne tai, kad žinomas, bet populiarus. Gal prisimintumėte, kaip atsirado tas „Spaudos klubas“, kaip kilo idėja?

– Mane pakvietė gelbėti, nes nerado vedėjo. Tai aš išgelbėjau, bet šiek tiek ten užtrukau.

– Ar prieš tai buvote televizijoje?

– Ne, prieš tai buvau radijuje. Buvau televizijoje tik lankęsis, bet kartais dalyvaudavau diskusijų laidose. Tada labai sudomino tas pasiūlymas, nes buvo šiek tiek įkyrėjęs darbas radijuje, nors viskas ten man buvo gerai ir patiko, bet aš nusprendžiau pabandyti naują žanrą. Tai užtruko praktiškai 10 metų.

Taip nutiko, kad iki šiol (kas man malonu) labai daug žmonių mane dar tapatina su „Spaudos klubu“. Tiek Lietuvoje, tiek išvažiavus į užsienį, kur yra daugiau lietuvių – Čikagoje, Londone. Būna, kad dar prisimena „Spaudos klubą“.

Tikrai esu daug ką gyvenime veikęs ir iki tol: dirbau „Atgimime“, Sąjūdžio laikraštyje, paskui – Laisvosios Europos radijuje, rašiau į kitus leidinius, bet „Spaudos klubas“ prisiklijavo prie manęs. Daugeliui turbūt atrodo, kad nieko daugiau neveikiau, tik vedžiau „Spaudos klubą“. Žinoma, man patiko ir pavyko tai daryti, buvo ir gerų atsiliepimų, ir dabar jų yra.

– Ar kažkuo sekėte? Gal kažkokia vakarietiška analogija?

– Nesakyčiau, kad sekiau. Tai buvo man visiškai naujas žanras. Iki tol buvau viskuo: laikraščio, radijo, foto korespondentu. Tai buvo visiškai man naujas žanras. Aš įkritau, iš tiesų, kaip ta musė į barščius. Tai buvo iššūkis. Kad jau įkritau, reikėjo plaukti. Taip ir įvyko. Kai laida tapo populiaresnė, buvo ir tokių, kurie norėjo ten patekti, bet buvo ir labai daug tokių, kurie tos laidos privengdavo.

– Bijojo?

– Nežinau, ar bijojo. Ten nieko baisaus gal ir nebuvo – kad diskusijų laida būtų įdomi, reikia užduoti klausimus.

– O ar pats nebijojote? Vis tiek buvote jaunas žurnalistas, kvietėte valdžios vyrus.

– To tikrai nebuvo. Kaip čia jums pasakius... Sąjūdžio jaunimas, ta mūsų karta (kurių, ačiū Dievui, dar žurnalistikoje ir šiandien vienas kitas yra), kažkaip kartu ir žygiavo su tais politikais. Turiu galvoje, Sąjūdžio politikus, nes beveik visi vienaip ar kitaip lankydavosi kad ir „Atgimime“. Teko daryti visokių interviu įvairiausiose situacijose ir vienaip ar kitaip tuos žmones pažinoti.

Žinoma, tada šiek tiek skyrėsi žurnalistika. Buvo tam tikri etapai. Skyrėsi visų pirma tuo, kad visų tikslas buvo bendras. Iš pradžių – Lietuvos nepriklausomybė, kuri vienijo. Visi jautėme, kad darome kažką svarbaus. Po to tie tikslai pasikeitė. Bet vis tiek jie visus vienijo – ir narystė Europos Sąjungoje, kaip banaliai beskambėtų, ir narystė NATO.

Mes supratome, kad tuo šansu reikia pasinaudoti. Ačiū Dievui, kad tas įvyko. Aš net nenoriu ir negaliu įsivaizduoti, kas būtų, jeigu būtume likę už Europos Sąjungos ar NATO ribų, ypač atsižvelgiant į tai, kas dabar dedasi pasaulyje. Žodžiu, tuo metu buvo tokios gražios vienybės. Būtent ta vienybė ir buvo šių tikslų siekimas.

Viso interviu su A. Siarusevičiumi klausykitės įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt