1917 m. lapkričio 15 d. išleistame pirmajame laikraščio „Darbo balsas“ numeryje buvo išspausdinta Šiaulių moterų peticija Lietuvių konferencijai, nes Vilniaus organizacinio komiteto sprendimu joje nedalyvavo moterys, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Lietuvos moterys nėra tad koki atlikuomenė ar visuomenės atžagareivė. Ją gyvai paliečia visi tautos klausimai ir jų svarstymas ir sprendimas lygiai yra jos prievolė, nes ji lygiai jei ne daugiau kenčia visus tautos vargus ir nelaimes“, – buvo rašoma peticijoje.
Darbas nepriklausomybei įvairiomis kryptimis
Berno konferencijos metu, galima sakyti, buvo išskirti kelio į nepriklausomybę strateginiai ir taktiniai prioritetai. Konferencija taip pat numatė veiklos funkcijų pasidalijimą: užsienio reprezentacija turėjo rūpintis Šveicarijos lietuvių taryba, o Lietuvos Tarybai buvo pavestas visas darbas Lietuvoje.
Apie lietuviams svarbius konferencijos darbus informuoja ir okupacinės valdžios „oficiozas“ „Dabartis“. Lapkričio 13 d. straipsnyje „Lietuvių konferencija Šveicarijoje“ rašoma:
„Šveicarijoje šiomis dienomis suvažiavo lietuvių konferencija, kurioje dalyvauja atstovų Lietuvos Tarybos iš Vilniaus, lietuvių organizacijų Šveicarijoje, lietuvių organizacijų iš Rusijos ir Amerikos...
Kaip girdėti, visų dalyvaujančių konferencijoje partijų viena nuomonė. Konferencija pripažino Lietuvos tarybą vyriausia lietuvių tautos ir visų jos organizacijų atstovybe. Konferencija išreiškė nuomonę, kad Lietuvos Taryba visų pirma turi pradėti energingai ir praktingai veikti tėvynėje, pagerinti gyventojų būvimui ir padėti jam plėtotiesi: taipo Lietuvos Taryba pačioje Lietuvoje ir užsienyje įgysianti daugiau svarbos...“
Tai oficialus pranešimas apie konferencijos eigą. Tolesnė straipsnio dalis – ją galima pavadinti „pastatykime vežimą prieš arklį“ – dėsto vokiečių okupacinės valdžios požiūrį į Lietuvos nepriklausomybės reikalus. Joje tvirtinama, kad tik kartu su Vokietija Lietuva galės išsivaduoti iš Rusijos jungo:
„Neseniai esame pranešę, jog lietuviai Petrapilėje išreiškė tokią jau nuomonę, kokią dabar yra paskelbusi lietuvių konferencija... Lietuvos Taryba iš tikrųjų yra tapusi visų lietuvių atstovė ir taipo yra įgijusi didžios svarbos. Bet taipo yra labai padidėjusi ir jos atsakomybė, dabar jos nutarimai ir darbai turės didžiausios reikšmės lietuvių tautos ateičiai... Iš jos nuomonės bus sprendžiama, ko vidurio valdijos gali tikėtiesi iš lietuvių tautos, kurią jos išvadavusios iš Rusijos jungo ir suteikusios jai galimybės gyvuoti, kaipo tautai. Lietuviai neprivalo užmiršti, jog vidurio valdijos dabar visų pirma turi rūpintis ateičiai apsidrausti nuo maskolių pavojaus, ir jog tai tiktai tada tebus įvykinta, kada atvaduotosios tautos visados joms bus pasitikėtinos darbabendrės. Mažųjų tautų išvadavimas tai antraeilis šito karo įvykis, kuris savaime išaugo iš vidurio valdijų pergalių...
Mes tikime, jog lietuviai dabar, kuomet imasi tvertiesi jų ateitis, turės pakankamai realios politikos supratimo, ir šitoje istoriškoje valandoje permanys artimiausius savo reikalus.“
Kitaip tariant, nepamirškite, kam esate dėkingi, ir viską atiduokit Vokietijos pergalei kare, o mes jus liūliuosime saldžiais pažadais. Maždaug tas pačias mintis apie konferenciją ir jos svarbą dėto Kaune okupantų leistas laikraštis „Kownaer Zeitung“:
„Svarbu, kad Šveicarijos konferencija šiuo metu nurodžiusi Tarybos darbo kryptį žmonių gerovei užtikrinti. Tik vidaus sutvarkymas, kuris įmanomas tik kartu su vokiečių valdžia, galės lietuvius išmokyti savarankiškumo.“
Lietuvos Tarybos nariai vykdė realią politiką
Savaime suprantama, Lietuvos Tarybos nariai puikiai orientavosi įvykiuose ir vykdė tikrai realią politiką. Todėl po Berno konferencijos Lietuvos Tarybos nariai atvyko į Berlyną. Tai buvo pirmas Lietuvos Tarybos narių apsilankymas okupavusios Lietuvą valstybės sostinėje. Jo metu 1917 m. lapkričio 13 d. lietuviai surengė vakarą, kuriame, deja, nedalyvavo oficialūs Vokietijos pareigūnai, tik kai kurie Vokietijos žemių landtagų bei reichstago nariai. Apie šį vakarą pranešė visi Lietuvoje leisti laikraščiai. „Lietuvos aidas“ rašė:
„Lietuvių vakaras Berlyne
Antradienį Adlono viešbutyje buvęs lietuvių vakaras. Lietuvos Tarybos narys A. Smetona kalbėjęs apie Lietuvos praeitį ir ypačiai pavaizdinęs Rusijos persekiojimus, taip pat lietuvių atgimimą, kurio tikslas buvęs – gelbėti lietuvių tautą nuo suslavėjimo...“
Toliau A. Smetona atsargiai užsiminė apie būsimos Lietuvos teritoriją ir užtvirtino: „Nuo Vilniaus Lietuva niekuomet neatsisakysianti...
Pagaliau kalbėtojas pranešęs apie Lietuvos Tarybą, kurią daugelis užsienio konferencijų pripažinę per vyriausią visos lietuvių tautos instanciją. Lietuviai laukią paspirties iš Vokietijos, kuri tegali skaudžiamąją tautą paliuosuoti.“
Reikia atkreipti dėmesį į A. Smetonos diplomatines pastangas kalbėti atsargiai ir labiau pabrėžti Rusijos okupacinę žalą Lietuvai. Taip pat neapsieita be reveranso Vokietijai pabrėžiant, kad Lietuva laukia Vokietijos pagalbos atkuriant suverenios valstybės teises.
„Dabartis“ taip pat plačiai aprašė lietuvių vakarą straipsnelyje „Pasitarimas apie Lietuvą Berlyne“:
„Toliau sekė diskusija. Slaptas patarėjas Sering lietuvius širdingiausiai pasveikino. Tikrai žinąs, kad visa vokiečių tauta pasitinka lietuvius, kaipo savo bičiulius ir vokiečių užduotis esanti, lošti išvaduotojų rolę rytuose. Slaptajam patarėjui Delbriukui paklausus apie lietuvių įtaką Vilniuje, Smetona gyvai išdėstė priežastis, kodėl lietuviai taip griežtai reikalauja sau to miesto.“
Vakare taip pat kalbėjo Austrijos-Vengrijos tarybos narys ukrainietis Trylovskij, Prūsijos landtago narys dr. Vilius Gaigalaitis, reichstago narys socialdemokratas dr. Eduardas Davidas. „Dabartis“ tęsia:
„Šitas pirmasis viešas lietuvių pasirodymas Berlyne paliko tą įspūdį, jog lietuviai nori, kad Lietuva glaustųsi prie Vokietijos: turime viltį, kad iš gero apsipažinimo su naujuoju kaimynu, abiem tautom bus gera ir patogu.“
Tuo baigiasi oficialus pranešimas, o toliau „Dabartis“ pateikia savo įvykių versiją, mėgindavo viešąją nuomonę pasukti Vokietijos politikos vaga:
„Tokie vadovaujančių lietuvių susiėjimai su vokiečių politikais ir pasitarimai su jais, išties turi atnešti daug naudos abejiems... Tikrieji arba realieji pagrindai dabar tokie: atstatyti Lietuvai, būtinai reikalinga Vokietijos parama; gi Vokietijai pravartu kaimynu rytuose turėti žydinčią ir stiprią Lietuvą. Šitu du faktu reikia visuomet atsiminti...“
Lietuvių partijų ir susivienijimų Rusijoje pasitarimas
Kitas ne mažiau svarbus Lietuvos reikalui įvykis buvo pradėto Berlyne leisti laikraščio „Das Neue Litauen“ – „Naujoji Lietuva“ pirmasis numeris. Jis išleistas 1917 m. lapkričio 15 d. Reikia pridurti, kad tai vokiečių okupacinės valdžios „nepatyrusiais diplomatais“ pavadintos Lietuvos Tarybos projektas. Dėl jo Taryba tikėjosi informuoti Vokietijos plačiąją visuomenę ir civilinę valdžią apie padėtį Lietuvoje ir jos nepriklausomybės bylą.
Kaip jau minėjome, okupacinė karinė valdžia nebuvo suinteresuota, kad Lietuvos Taryba turėtų tiesioginių santykių su Vokietijos civiline valdžia. Laikraščio redaktoriumi „Lietuvos aidas“ nurodo esant Hansą fon Ekhardtą, o leidėju baroną Fridrichą fon Ropą.
„Lietuvos aidas“ rašo:
„Šiomis dienomis gavome pirmąjį numerį naujo lietuvių reikalams skiriamo laikraščio „Das Neue Litauen“. Tas laikraštis bus leidžiamas Berlyne, vokiečių kalba, tris kartus per mėnesį. Programiniame straipsnyje jo tikslas apibrėžiamas taip:
„Mūsų laikraštis stengsis aiškinti Lietuvos praeitį ir dabartį, lietuvių dvasią ir apsakinėti visa, kuo interesuojasi lietuviai. Mes tikimės, kad po pirmojo žingsnio – Lietuvos tautos Tarybos sudarymo, seks kiti, kurie gražins lietuviams jų visą savitumą ir padės jiems toliau plėtotis“.
Iš to matome, kad vienas svarbiausiųjų naujojo laikraščio uždavinių yra supažindinimas vokiečių visuomenės su lietuvių reikalais. Žinoma, toks laikraštis mums buvo visuomet reikalingas, ir kiek jis yra pasiryžęs davineti teisingų žinių ir ginti Lietuvos interesus Vokietijoje, jo pasirodymą galime tikrai sveikinti ir velyti jam geriausio pasisekimo.“
Kaip prisimename, 1917 m. rudens pradžioje Lietuvos karininkų sąjungos Rusijoje ir Peterburgo garnizono karinio komiteto iniciatyva Kazys Grinius, Jonas Jablonskis ir Pranas Mašiotas pradėjo organizuoti Lietuvių partijų ir susivienijimų Rusijoje pasitarimą. Į pasitarimą Voroneže buvo pakviestos septynios pagrindinės partijos. Pasitarimas buvo atidėtas dėl kito svarbaus Lietuvai įvykio – Stokholmo konferencijos. Todėl Voronežo suvažiavimas įvyko 1917 m. lapkričio 15–18 d. Į suvažiavimą iš kviestųjų partijų neatvyko Lietuvos bolševikai ir socialistų liaudininkų partijos atstovai. Susirinkę Voroneže partijų delegatai pritarė Vilniaus konferencijos dalyvių priimtai rezoliucijai dėl Lietuvos ateities, bei pasisakė už visišką Lietuvos nepriklausomybę.
Suvažiavimas įsteigė Lietuvių Vyriausiąją Tarybą Rusijoje. Tarybą sudarė 15 žmonių. Suvažiavimas iškėlė tokius svarbiausius uždavinius Lietuvių Tarybai Rusijoje uždavinius:
1. Rūpintis lietuvių tautos reikalų atstovavimu Rusijoje ir kitose valstybėse ir būsimajame taikos kongrese.
2. Registruoti lietuvius inteligentus ir rinkti žinias apie evakuotas Lietuvos įstaigas, rūpintis jų sugrąžinimu, o taip pat rūpintis tremtinių grąžinimu.
3. Svarstyti ir rengti Lietuvos administravimo įstatymų projektus.
Išleistas pirmasis laikraščio „Darbo balsas“ numeris
Dabar iš užsienių persikelkime į Lietuvą. 1917 m. spalio 15 d. okupacinė valdžia panaikino reikalavimą gauti leidimą laikraščiams leisti iš Rytų fronto kariuomenės vado. Tai paskatino imtis laikraščių leidybos Lietuvos socialdemokratų partiją. Lapkričio 15 d. išleistas pirmasis laikraščio „Darbo balsas“ numeris: „Savaitinis ūkio, visuomenės ir politikos laikraštis, skiriamas darbo žmonių reikalams, eina Vilniuje ketvirtadieniais.“
Laikraščio atsakinguoju redaktoriumi buvo Lietuvos Tarybos narys Steponas Kairys, jo bendradarbiais – Mykolas Biržiška, Peliksas Bugailiškis, Vytautas Didžiulis, Andrius Domaševičius, Pranas Eidukevičius, Jonas Vileišis ir kiti. Pirmajame laikraščio straipsnyje „Žodis į skaitytoją“, rašoma:
„Ne iš savo kaltės tylėję kelerius metus, gauname pagalios progos atsiliepti spausdintu žodžiu į Jus, mūsų skaitytojai. Godžiai ir su džiaugsmu skubinamės jąja pasinaudoti ir visų pirma dėl to, kad tenka mums į Jus prašnekti tiek nepaprastai svarbioje mūsų kraštui valandoje...
„Darbo balsas“ yra pasiryžęs kelti ir aiškinti laisvos Lietuvos obalsį, kaipo svarbiausiąjį mūsų dienų uždavinį. „Darbo balsas“ aiškins, svarstys ir stengsis rišti visus klausimus vidujinio būsimos Lietuvos gyvenimo taip, kaip tai atatinka jo skaitytojų reikalams. Laikraštis rūpinsis ne tik padėti jo skaitytojams susiprasti, bet ir susirišti vienumon, kad bendrai ir vienybėje gynus savo reikalus... Kieno gi reiškėju ir gynėju pasižada būti mūsų laikraštis? „Darbo balsas“ visu savo veidu kreipiasi į darbo žmones, kaimo ir miesto darbininkus, bežemius ir mažažemius ūkininkus. Jų reikalus ginti, jiems padėti susiprasti ir susirišti visuomenės grupėn su aiškiai nustatytais siekimais – tai pamatinis ir svarbiausias laikraščio uždavinys.“
Pirmajame laikraščio numeryje taip pat išspausdinta Šiaulių moterų peticija Lietuvių Konferencijai:
„Lietuvių Konferencijoje, kaip žinoma, nėra dalyvavusios atstovės moterys. Dėl to jų aplenkimo tokiame svarbiame visuomenės gyvenimo apsireiškime įteiktas buvo Konferencijai sekančio turinio Šiaulių apylinkės moterų atsiliepimas:
„Vilniaus Organizacinio Komiteto sprendimu Lietuvos moterims neduota progos dalyvauti Lietuvių Tautos Konferencijoje.
Vienoje svarbiųjų tautos gyvenimo valandų žymi visuomenės dalis negavo teisės lygiai priklausomą pilietiškąją pareigą atlikti.
Dėlei to, mes Šiaulių apylinkės lietuvės moterys sau prideramoms teisėms apginti keliame šį balsą.
Lietuvos moterys jau ne nuo šių dienų mūsų sunkaus visuomenės gyvenimo vargą kelia...
Lietuvos moterys nėra tad koki atlikuomenė ar visuomenės atžagareivė. Ją gyvai paliečia visi tautos klausimai ir jų svarstymas ir sprendimas lygiai yra jos prievolė, nes ji lygiai jei ne daugiau kenčia visus tautos vargus ir nelaimes. Ir tuo platesnė dirva rasis moterų viešajam veikimui, juo labiau sustiprės jų visuomenės jėga, juo daugiau laimės mūsų kraštas.“
Šią peticiją pasirašė 14 Šiaulių moterų. Reikia paminėti, kad panašią peticiją Konferencijai įteikė ir Lietuvos katalikių moterų draugija. Ją pasirašė 128 draugijos narės.
„Darbo balsas“ tęsia:
„Konferencijos Komisija išsiaiškinti nesusipratimams dėl jos sušaukimo išreiškė pasigailėjimą, kad moterys jon nepakviestos. Organizacinio komiteto vardu J. Šaulio paaiškinta, kad principinio nutarimo nekviesti moterų, nebuvo. Reikia tad tikėtis, kad demokratiška lietuvių tauta ateityje duos progos visiems savo nariams, nežiūrint lyties, luomų ir turto skirtumų, naudotis visomis žmogaus ir piliečio teisėmis.“
Dėmesio centre – bolševikų įvykdytas perversmas
Žinoma, visos spaudos dėmesio centre išliko Rusijos reikalai ir bolševikų įvykdytas perversmas. Savaitę po perversmo pasaulis pradėjo tikėti įvykusiu faktu, nors daugelis žinių iš Rusijos dar neapibrėžtos, matyt, ilgą laiką iš tiesų buvo sunku susigaudyti, kas vyksta. Štai tik keletas tų dienų laikraščių antraščių:
„Dabartis“ – „Piliečių karas Rusijoje“, „Perversmas platinasi“, „Rusijoje padėtis dar nepaaiškėjo“.
„Lietuvos aidas“ – „Rusų taikos pasiūlymai“.
„Darbo balsas“ – „Rusijos netvarka“.
„Keleivis“ – „Didžioji revoliucija prasidėjo“, „Rusijos proletariatas įsteigė savo valdžią“, „Kerenskio armija einanti ant Petrogrado“.
Tiksliausiai padėtį Rusijoje ir pasaulio reakciją nusako „Wilnaer Zeitung“ lapkričio 17 d. vedamojo pavadinimas „Rusijos mįslė“.
Dabar tik pasakysime, kad tuo pačiu metu bolševikų valdžia, tiksliau Sovietų Rusijos Liaudies komisarų taryba, priėmė nutarimą, kuris turėjo didelės svarbos tolesnei Lietuvos nepriklausomybės bylai. 1917 m. lapkričio 15 d. bolševikų vyriausybė paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ją pasirašė Tautybių reikalų komisaras Stalinas ir Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Leninas. Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Iš esmės bolševikai nesirengė praktiškai taikyti šio principo, bet į jį negalėjo nereaguoti kitos kariaujančios valstybės. Apie šios deklaracijos pasekmės Lietuvai plačiau kalbėsime kitose mūsų laidose.
Artėjo prie pabaigos 1917 metai. Jų pabaigos dramatiški įvykiai nubrėš visos mūsų planetos ateities pokyčius. Lietuvai artėjo lemiamų kovų už nepriklausomos valstybės sukūrimą laikas. Beveik visos ankstesnės mūsų laidos buvo skirtos politiniams įvykiams. Tačiau Lietuvoje ir lietuvių diasporoje virė ir visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas.
