Galima džiaugtis vyraujančia skaitymo mada ir parduodamų knygų skaičiais. Kai kurie lietuvių autoriai pasiekia tiražus, didesnius nei verstinės knygos, dėl jų aršiai kovoja leidyklos, LRT RADIJUI sako knygų leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė. Interviu ji teigia, kad skaitymas itin svarbus žmonėms, kurių profesija susijusi su bendravimu – neskaičius knygų vargu ar įmanoma ką nors pasiekti, nes tik tokiu būdu išmokstama formuluoti mintis.
– Kodėl neturite paskyros socialiniame tinkle „Facebook“?
– Imu manyti, kad jei to neturi, tai tarsi tavo asmenybės problema ir trauma. Man tiesiog gaila laiko, neturiu potraukio. Gal todėl, kad niekada nebandžiau. Esu aistringas žmogus, galbūt pakliuvusi į „Facebooką“ nebeiškiščiau nosies.
Mane ir vaikai, ir anūkai traukia per dantį ir sako, kad močiutė visai atsilikusi. O aš jiems atsakau – mielieji, man smagiau su jumis susitikti akis į akį, pačiupinėti ar iš bėdos pasikalbėti telefonu. Žinau, kad tokių kaip aš lieka vis mažiau.
– Kaip kilo idėja įkurti leidyklą?
– Leidykla „Tyto alba“ įregistruota 1993 m., kai gimė mano trečias vaikas, dukra Jurga. Ją paauginusi supratau, kad nebenoriu grįžti į žiniasklaidą. Norėjau kažko naujo, tik nežinojau, ko. Tačiau gyvenime vis patenku į tam tikras aplinkybes ir, ryte neturėjusi žalio supratimo, vakare jau kažką darau.
Kartą į Vilnių buvo atvykęs vienas garsus fizikas su žmona. Buvau paprašyta pavedžioti juos po Vilnių. Fiziko žmona, ponia Nadia, dirbo Kanados kultūros centre, buvo susijusi su leidyba. Ji paprašė nuvesti ją į knygyną. Pažiūrėjusi į lentynas Nadia pasakė – siaubas, jūsų knygos yra 20-ies metų senumo, pasaulis nuėjęs daug toliau, o jūs atsiliekate.
Tuomet aš įsižeidžiau ir pagalvojau – na jau ne, mes čia viską darome teisingai. Tačiau paaiškėjo, kad situacija iš tiesų nebuvo tokia gera. Keli kolegos ėmė kalbėti apie leidybą, nes valstybinės leidyklos užsidarinėjo, rinkoje atsirado patyrusių redaktorių ir techninių darbuotojų, kurie norėjo tai tęsti.
Pradėjome kalbėti apie naują leidyklą ir greitai su Jadvyga Barciene supratome, kad norime viską daryti kitaip. Tai reiškia, norime versti iš originalo kalbų. Sovietmečiu viskas buvo verčiama iš rusų kalbos ir tai nelabai atitiko originalą.
– Kodėl pasirinkote pavadinimą „Tyto alba“?
– Buvo įdomu, nes mes norėjome, kad nebūtų raidžių š, ž, ū. Žinojome, kad bus vystomas tarptautinis bendradarbiavimas. Norėjome lietuviško žodžio, bet visi gražūs žodžiai jau buvo užregistruoti. Iš nevilties pradėjome vartyti specialias knygas. Jadvyga paėmė Tado Ivanausko knygą „Lietuvos paukščiai“ ir rado paukščio pavadinimą – tyto alba. Mums tai pasirodė gražu. Be to, šis paukštis nėra kvailas, jo charakteris įdomus. Kai pamačiau paukštį Maltoje, supratau, kad tai buvo teisingas pasirinkimas.
– Ar jūs, kaip šis paukštis, knygų leidyboje esate plėšrūs?
– Galbūt, nes leidyba – šiek tiek verslas. Bet man labiau patiktų sakyti, kad esame energingi. Mano formulė yra tokia – jei kažkas tau kliūna ar kažkas ką nors nugvelbė, nė minutės neaimanuok, o galvok naują projektą.
– Sakote, kad leidyba – šiek tiek verslas. O kas leidyba yra dar, be verslo aspekto?
– Geras klausimas. Mane, kaip leidybos profesionalę, skaudina tai, kad žmonės sako, jog leidėjai lupikauja, kraunasi kišenes, knygos tokios brangios ir pan. Taip, nesiginčiju, kad knygos brangios. Bet, pavyzdžiui, Estijoje jos brangesnės. Visame pasaulyje knygos brangios.
Tačiau leidėjas už nupirktą knygą šiandien uždirba mažiau nei knygynas. Vienintelė pridėtinė knygyno vertė prie knygos gyvenimo yra ta, kad knygynas turi šildomas patalpas ir gražiai sutvarkytas lentynas.
Tuomet, matydami galutinę kainą, sakome, kad čia leidėjai yra vagys. Tačiau uždirbti pinigai investuojami į naujas knygas, pasirodysiančias kad ir po dvejų metų. Pinigų reikia projektams, tokiems kaip Knygų mugė ir pan.
– Ar būna taip, kad į leidyklą ateina nežinomas žmogus ir atneša knygą, kuri vėliau tampa bestseleriu?
– Tokio atvejo neatsimenu. Dažniau vyksta autorių medžioklė. Ir šiuo metu tarp leidyklų vyrauja karštinė, kai ieškomi autoriai.
– Ar labai konkuruojate su kitomis leidyklomis?
– Konkurencija Lietuvoje dabar nepaprastai aštri, gal net didžiausia, kiek atsimenu. Čia įdomu kalbėti apie Lietuvos autorius. Kas įvyko per pastaruosius 10–12 metų? Į madą atėjo lietuviai autoriai. Pažiūrėkime, kiek naujų lietuviškų knygų pasirodo.
Nesakau, kad jos visos turėjo gimti, abejočiau kai kurių pasirodymo reikalingumu, bet tai jau kita diskusija. Lietuvių autorių knygų tikrai daugėja ir didėja susidomėjimas jomis. Kristina Sabaliauskaitė, Sigitas Parulskis dažnai pasiekia tiražus, didesnius nei verstinės knygos.
Laikai, kai lietuvių rašytoją įsivaizdavome nelaimingą ir be dantų – sena praeitis. Šiandien vyksta kova dėl lietuvių autorių ir manau, kad tai labai gerai. Autorius gali pasirinkti leidėją pagal savo „kraujo grupę“. Leidyklos skirtingos ir žmogus, bent kiek pasidomėjęs vienos ar kitos leidyklos knygomis, tą „kraujo grupę“ pajaučia.
– Kokios mados vyrauja leidyboje?
– Visada yra viena pagrindinė mada – skaityti ar neskaityti. Mane labai džiugina dabar vyraujanti mada – mes gyvename skaitymo pakilimo laikais. Nepaisant to, kad žmonių mažėja, jie išvažiuoja, mažėja ir vaikų, kurie skaitys lietuviškai, vis tiek sugebame parduoti daug knygų. Žmonės skaito, o kalbėti apie knygas – geras tonas.
Skaitymo naudą žmonės suvokia pragmatiškai. Neskaičius negalima vaizdžiai formuluoti minčių, o tai juk reikalinga darbui. Žinoma, jei nusprendžiama būti IT specialistu, gyvai bendrauti gal ir nereikės. Tačiau teks rašyti laiškus, o ten taip pat reikia formuoti mintis. Tiems, kurių profesija susijusi su verbaline kalba, neskaičius knygų vargu ar galima ko nors pasiekti.
