Vokietijos okupuotų kraštų kariuomenės administracija buvo ištobulinusi propagandinį mechanizmą ir neįtikėtinas rekvizicijas pateisindavo tariamu rūpesčiu, bet iš tikrųjų įvairiausiais būdais stengėsi sumažinti maisto normas ir įvesti kitus apribojimus, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. Pavyzdžiui, 1917 m. spaudoje skelbiama, kad uždrausta parduoti derlių, vaisių vartoti daugiau, nei leidžia vyriausybė, išleistas įsakas dėl malūnų ir malimo tvarkos, o maisto produktų norma Vilniuje net kelis kartus mažesnė nei Berlyne ar Miunchene.
Pirmasis lietuviško laikraščio „Lietuvos aidas“ numeris
1917 m. antrojoje pusėje Lietuvos krašto inteligentija bei Rusijoje ir Šveicarijoje įsikūrusių lietuvių organizacijos stengėsi atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į Lietuvą ir internacionalizuoti Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Bet ne mažiau svarbūs įvykiai dėjosi ir pačioje Lietuvoje – nors ir varžomas cenzūros, bet leidžiamas ne vokiečių, o pačių lietuvių, rugsėjo 6 d. pasirodė pirmasis lietuviško laikraščio „Lietuvos aidas“ numeris. Jo redaktorius ir leidėjas – Antanas Smetona. Laikraštis spausdintas Martyno Kuktos spaustuvėje, įsikūrusioje Totorių gatvėje. Jo redakciniame straipsnyje „Pirmutinis žodis“ rašoma:
„Dvejus metus varžė karo aplinkybės viešąjį lietuvių spaudos žodį. Pagaliau mūsų krašto gyvenimo sąlygos tiek atsimainė, kad tapo galima leisti „Lietuvos aidas“. Gerai numanydami šios valandos vairumą ir svarbumą, susitelkėme apie jį pasauliniai inteligentai ir kunigai, visi, kurie tik pavaldome plunksną, nepaisiodami nei srovių, nei pažiūrų skirtumo. Visus mus čia suspietė rimtas mūsų tautos ir mūsų gimtosios šalies padėjimas. Jei kitos šalys ir kitos tautos, daug stipresnės ir laimingesnės už mus, iškėlė vienybės obalsį šio baisiojo karo metu, tad kas bekalbėti apie lietuvius, kurių bent ketvirta dalis yra dėl įvairių priežasčių noromis ir nenoromis apleidusi savo tėvynę, kurių šviesuomenės yra palikę namie tik mažas būrelis.
Tos minties tad vedami, atmetėme kuriam laikui visa, kas mus skiria nuo kits kito, ir sustojome ant bendrųjų darbo pamatų, kurie mus šlieja krūvon...
Nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisės ir tautų liuosybės vardu. Mes turime vilties, jog tas mūsų geismas pagaliau bus patenkintas, nes doros dėsniai bei teisės turėtų gauti viršų ant valstybių pajėgos...
Tačiau Lietuvos atstatymas visų daugiausiai pareina nuo mūsų pačių susipratimo: tiek gausime liuosybės, tiek pasirodysime jos verti esą, kiek mes, numanydami šių dienų sąlygas, mokėsime į ją eiti...
Bet įsidėmėkite! Tik glaudžiai laikydamiesi vienybės tegalima likti liuosi ir neskriaudžiami.
Kaip mes, susitelkę apie „Aidą“, einame ranka į ranką, taip geistume, kad ir jo skaitytojai, mus supratę, vyktų išvien į pastatytą liuosiosios Lietuvos tikslą. Kariaujančios ir nekariaujančios šalys, visos ištroškusios laukia karo pabaigos, ir gal ji nebetoli yra. Tad reikia skubėti, dirbti, ruoštis ją sutikti, kad nepražiopsotume svarbios valandos prieš santaiką.
Tepadeda mums Dievas!“
Antrajame „Lietuvos aido“ puslapyje spausdinama J. Bekampio (tai Jurgio Šaulio slapyvardis) apžvalginis straipsnis „Karo audros sūkuryje“, kuriame trumpai apžvelgiamos Didžiojo karo priežastys, eiga ir taikos pastangos. Straipsnis užbaigiamas pesimistine gaida:
„Per daug dar yra įnirtimo ir neapykantos tarp kariaujančiųjų, per daug didelis įvairių valstybių reikalų priešingumas yra išėjęs aikštėn, kuomet tuo tarpu nė viena pusė nesijaučia dar apgalėta ir kiekviena taikosi dar nuveikti savo priešininką ir priversti jį ginklu prie savo siekiamųjų taikos sąlygų.
Visais amžiais susikrovęs kultūros turtas nyksta, eina niekais. Žmonės pamiršę visus artimo meilės įsakymus, žudosi ne blogiau kaip žvėrys.
Karo audra nenustoja vis siautusi – ir jos galo, gal ir netolimo, o visų taip laukiamo, vis dar nematyti...“
Laikraštyje taip pat spausdinamas Mykolo Biržiškos pranešimas „Svetimosios kalbos lietuvių rašto istorijoje“, skaitytas Vilniuje 1917 m. Lietuvių mokslo draugijos šeštajame visuotiniame susirinkime. Pirmajame laikraščio numeryje pradedamas spausdinti kunigo Povilo Dogelio straipsnių ciklas apie lietuvių draugijas: „Mūsų draugijos“. Pirmoji straipsnio dalis skirta „Lietuvių Draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti“.
Žinia apie Rygos užėmimą
Svarbiausia šios savaitės žinia iš fronto – Rygos užėmimas. Kitų frontų vokiečių kariuomenės nesėkmių fone šis įvykis sukėlė didelę euforiją. Rygos puolimas prasidėjo dar rugpjūčio 25 dieną, tačiau, atrodė, kad eilinį kartą jis užspringo. „Dabarties“ antraštė skelbė:
„Vokiečiai užėmė Rygos miestą
Vokiečių grudžiamos, tirštos rusų kariuomenės minios iš Rygos veržėsi lauk, žiemos rytų linkui... Bet Rygos laikyti jau nebegalėjo. Rugsėjo mėn. 3 d. 11 valandą priešpiet, vokiečiai iš vakarų ir iš žiemos rytų įsiveržė miestan.“
Taip jau sutapo, kad ir pirmasis „Lietuvos Aido“ numeris pirmajame puslapyje taip pat išspausdino pranešimą apie Rygos užėmimą:
„Vokiečių kaizeris, sužinojęs apie Rygos paėmimą, nusiuntė pasveikinimo telegramą kaizerienei ir Bavarijos princui generolui feldmaršalui Leopoldui.
Rygos paėmimui paminėti įsakė kaizeris iškabinti vėliavas Prūsuose ir Elzas-Lotaringijoje.“
Miesto užėmimo svarbą Vokietijai patvirtina ir tai, kad rugsėjo 7 d. pats kaizeris Vilhelmas II atvyko į Rygą. Jo vizitas plačiai aprašytas telegrafo agentūros W.T.B. pranešime, kuri perspausdino „Wilnaer Zeitung“:
„Šiandien ryte prieš 10 valandą kaizeris automobiliu iš Mitavos atvyko į Rygą ir čia buvo sutiktas kariuomenės ir gyventojų ilgai trunkančiu džiūgavimu. Aikštėje Kaizeris apėjo čia išrikiuotus pergalę pasiekusius pulkus ir Tėvynės vardu padėkojo jiems už drąsą. Vėliau jis apvažiavo miestą ir aplankė katedrą...“
Vis dėlto vokiečių pergalės džiaugsmas ir pagyros narsa yra perdėti. Rusai, supratę, kad nesugebės apginti miesto, o ir kilus nesutarimams kariuomenėje su nenorinčiais jau kariauti eiliniais kareiviais ir raginant kareivių taryboms, tiesiog pasitraukė iš miesto. Štai kaip žinią apie Rygos užėmimą rugsėjo 5 d. numeryje pateikė JAV lietuvių Bostone leidžiamas laikraštis „Keleivis“:
„Rygą rusai jau atidavė vokiečiams
Ryga jau vokiečių rankose. Persikėlus vokiečiams per Dauguvą ir pradėjus gulti ant miesto iš trijų pusių, rusai pasitraukė be mūšio... Bėga nuo vokiečių armijos ne tik rusų kariuomenė, bet ir liuosi žmonės.“
Rygos užėmimas ir vokiečių kariuomenės persikėlimas į dešinįjį Dauguvos krantą, sukėlė nemažą sąmyšį Peterburge. „Dziennik Wilenski“ praneša, kad „Laikinoji Rusijos vyriausybė nusprendė nieko nelaukiant pradėti miesto evakuaciją. Nepaisant įvairių kitų pasiūlymų, sostinė yra perkeliama į Maskvą.“
Visi Lietuvoje ir už jos ribų ėję laikraščiai ir telegramų agentūros atidžiai stebėjo įvykius Rusijoje. „Dziennik Wilenski“ praneša apie vadinamojo konstituantos suvažiavimo atidėjimą. Šis suvažiavimas turėjo numatyti Rusijos ateitį, valdymo būdą, galima sakyti, valstybės pamatų kūrimą: „Buvo sumanyta – suvažiavimas prasidės rugsėjo 30 dieną, bet vyriausybė praneša, kad suvažiavimo delegatų rinkimai įvyks lapkričio mėnesį, o pats konstituantos susirinkimas gruodžio 11.“
Žmonės buvo priversti kovoti dėl pačių paprasčiausių dalykų
Nors aplinkui virė karo ir revoliucijų aistros, paprasti žmonės buvo priversti kovoti dėl pačių paprasčiausių dalykų – pirmiausia dėl duonos kasdienės.
Vokietijos okupuotų kraštų kariuomenės administracija, reikia pripažinti, neblogai buvo ištobulinusi propagandinį mechanizmą, net neįtikėtinoms rekvizicijoms sugalvodama tariamą rūpesčio gyventojų gerove pamatą: „Kaip Vokietijoje, taip ir užimtajame krašte ant viso derliaus uždėta uždraudimas parduoti. Tuo norima užtikrinti gyventojų išmaitinimą.“
Po antrašte slepiasi tik dar vienas maisto normų Kauno apskrities gyventojams sumažinimas ir kitokių apribojimų įvedimas. „Dabarties“ rugsėjo 5 d. numeryje skelbiamas Kauno karinio komendanto Morenhofeno įsakas:
„Pradedant rugsėjo 1 d. 1917 metų, užimtojo krašto gyventojams maistui paskirta kiekvienam asmeniui į dieną: 225 gramus javų duonai ir 50 gramų (miestiečiams 75 gramus) mišinio, o nuo spalio 1 d. 1917 metų dar 300 gramų bulvių, arba atatinkamas saikas gručkų (sietinių, griežtinių).
Užimtojo krašto gyventojai, kurie patys auginasi aukščiau minėtų vaisių, gali pasilaikyti iki kitų metų derliaus vaisių tiek, kiek savo šeimai užlaikyti ir savo ūkiui vesti jie sulyg viršiau paskelbtų saikų privalo turėti. Visą kitą derlių gyvais pinigais užperka apskričių valdybų įstaigos...
Uždrausta vaisių parduoti ar užpirkti kitokiu keliu; taipgi užginta vaisių vartoti daugiau, negu vyriausybės paskirta.
Tam tikru įsakymu bus nustatyta, kiek visas kaimas arba dvaras privalys pristatyti javų, bulvių, šieno ir šiaudų...“
Okupacinė administracija suprato, kad tai vargu ar apsaugos nuo derliaus slėpimo, todėl su vokišku pedantizmu ėmėsi ir kitų prevencinių priemonių. Tame pat laikraščio numeryje skelbiamas dar vienas Morenhofo įsakas dėl malūnų ir malimo tvarkos. Čia nurodomi malūnai, kuriuose galima susimalti grūdus. Be to, norint grūdus susimalti, reikia gauti iš savo vaito malamąjį ženklą, be kurio priskirtame malūne nebus įmanoma susimalti grūdų, o svarbiausia:
„Kituose bile kokios rūšies malūnuose malti uždrausta. Ypačiai uždraudžiama malti namėje. Vėliausiai iki rugsėjo 1 d. 1917 metų, visos girnos reikia atiduoti vietos vaitui, arba miesto viršininkui. Vėliausiai iki rugsėjo 10 d. [...] visi kaimų ir dvarų seniūnai privalo priduoti, kas iš jų vietos gyventojų neatidavė savo girnų.“
Abu drakoniški įsakai baigiami lakoniška fraze „Kas šito įsakymo nepildys, sunkiai bus baudžiamas“.
Cinizmo viršūne galima pavadinti „Dabartyje“ spausdinamą informaciją „Suvalkuose važiuoja karvėmis“. Rekvizavus visus arklius fronto reikmėms, žmonėms neliko kito kelio, bet ir tai norima pateikti kaip tikrą gėrį ir išsigelbėjimą:
„Kadangi labai trūksta arklių, traukimui pradėjo vartoti kitų gyvulių. Laikraštis „Suwalkier Nachrichten“ praneša, jog Suvalkų apskričio dvarai jau dažnai važiuoja karvėmis ir jaučiais. Patartina, kad tatai darytų visur. Ir mažieji ūkininkai, kurie juk kiekvienas turi karvę, turėtų ją vartoti traukimui. Suvalkų apskričio įstaiga žada padėti įsitiekti tinkamų pakinktų. Važiuojamosios karvės tiktai paskutinėje eilėje tebus imamos pjovimui.“
Labai trūkstant maisto produktų miestuose, Vilniuje dar labiau buvo reglamentuojami maisto įsigijimo būdai. Miesto komendanto Paulio įsakas, pagal kurį visi dar neprisirašę prie valgyklų privalo registruotis vienoje iš šešių miesto maisto parduotuvių:
„Įsirašant reikia parodyti nuolatinis duonženklis ir Oberost pasas. Tose pardavyklose įsirašiusiems parduos kruopų, kriuštienės, ankščiavaisių, miltų ir t.t... Kas jau prisidėjęs prie virtuvės, nebegali įsirašydinti ir pardavykloje. Įsirašydinti reikia šeimynomis, sulyg nuolatinių duonženklių...
Kas, turėdamas nuolatinį duonženklį, nėra prisidėjęs nei prie jokios virtuvės, nei įsirašęs miesto pardavykloje, tas nuo spalio 10 d. 1917 m. nustoja teisės gauti iš virtuvių valgio arba pirkties derliaus gaminių iš miesto pardavyklų.“
Reikia būtinai paminėti – nors įsakymuose pabrėžiama, kad Vokietijoje taip pat galioja maisto produktų normavimas, tos normos skyrėsi net kelis kartus. Vilniaus miesto gyventojui buvo skiriamas vos 460 kalorijų dienos maisto davinys, nors Berlyno gyventojas gaudavo 1312, o Miuncheno – 1709 kalorijų davinį.
Rengtasi žiemos teatrų sezonui
Nors antrosios rugsėjo pusės orai gerokai atvėso, dienomis siekė 15–16 laipsnių šilumos, o naktimis krito iki 2 laipsnių šilumos, orkestras prie Katedros aikštės vidurdieniais dar vis pamalonindavo vilniečius kamerinės, operinės ir operečių muzikos koncertais. Vokiečių vasaros teatras dabartiniame Bernardinų sode vaidino Franco fon Suppe operetę „Boccaccio“.
Žiemos sezono atidarymas „Liutnioje“ – taip „Dziennik Wilenski“ pradeda straipsnelį apie rugsėjo 8 d. Liutnios salėje, dabar šioje vietoje yra LNDT pastatas, suvaidintą Gabrielos Zapolskos pjesę „Sibiras“:
„Vakar perpildytoje salėje buvo pradėtas „Liutnios“ žiemos sezonas... Ši giliai patriotinė pjesė, kartu labai efektinga sceniniu požiūriu, padarė žiūrovams stiprų įspūdį, juolab, kad visi aktoriai, vadovaujami p. Z. Šmialovskio, dėjo visas pastangas kuo geriau pasirodyti.“
Reikia pabrėžti, kad Vilniaus lenkai rimtai ruošėsi šiai premjerai. „Dziennik Wilenski“ ne tik visą laiką sekė ir informavo apie pjesės repeticijas, bet išspausdino A. Jodzevičiaus straipsnį „Lenkų sukilimai Sibire“. G. Zapolskos pjesė „Sibiras“ pasakoja apie vieną lenkų pasipriešinimo rusams epizodą – lenkų tremtinių 1866 m. sukilimą Užbaikalėje:
„Per sukilimą 29 lenkai žuvo, arba mirė nuo žaizdų; į Irkutsko kalėjimą buvo pasodinta 688 asmenys. Tų pačių metų lapkrity karinis teismas nuteisė 26 žmones sušaudyti, kelis šimtus nubaudė mažesnėmis bausmėmis, 200 buvo išteisinti.“
Lietuviai taip pat rengėsi žiemos teatrų sezonui. „Lietuvos Aido“ pirmajame numeryje pranešama, kad rugsėjo 17 d. tame pačiame „Liutnios“ teatre buvo numatyta suvaidinti „J. Strazdo keturių veiksmų ir vieno paveikslo veikalas „Sugrįžo“. Tame veikale rodomas tas lietuvių gyvenimo laikas, kada mes neturėjome spaudos ir gabenomės knygas iš prūsų. Veikale yra ir 15 muzikos dalykėlių, kuriuos atliks Saduikos choras ir Salnickio orkestras“.
