Jei žmogus deklaruoja priklausąs kuriai nors tautybei, tai jo teisė, kurios kvestionuoti nereikėtų, LRT RADIJUI sako rašytojas ir visuomenės veikėjas Sergejus Kanovičius. Anot jo, žmogų galima įvertinti tik pagal poelgius, o tai neturi nieko bendro su priklausymu vienai ar kitai tautai.
– Augote neeilinėje šeimoje. Jūsų tėvas – garsus rašytojas, mama – kultūros veikėja. Gimėte Vilniuje, kuris laikomas daugelio kultūrų susiliejimo vieta. Kaip vaikystėje pajutote tas kultūras?
– Man teko „paragauti“ Vilniaus, kuriame lenkiškai pirmiausia pramokau gatvėje, lankydamasis pas senelius, kurie gyveno dabartiniame Gedimino prospekte. Ten buvo lenkų šeimų, žaisdavau su jų vaikais ir pramokau lenkų kalbos gerokai iki tol, kol man ją dėstė universitete.
Nemanau, kad mano šeima neeilinė. Mano nuomone, visos šeimos yra unikalios. Ypač tos, kuriose dalijamasi meile, skiepijama pagarba vyresniems, kaimynams, kitokiems žmonėms. Unikalu buvo galbūt tai, kad namuose galėjau jaustis tarsi knygų spintoje. Kai būdavau kieme, jis atrodė didelis ir įvairus, jame susitikdavau su vaikystės draugais ir patirdavau visokių nuotykių.
Pasaulis buvo spalvingas. Mano pasaulyje jau tada gyveno žydai, lenkai, lietuviai. Jie visi puikiai tilpo tame pasaulyje, tai buvo tokia duotybė ir neatrodė, kad tai kažkas ypatinga.
– Baigėte Salomėjos Nėries gimnaziją. Tai lietuviška mokykla, bet, kiek žinau, žydai dažniau leisdavo savo vaikus į rusiškas, o ne lietuviškas mokyklas. Kodėl jums buvo kitaip?
– Ne visiškai buvo taip. Ši mokykla buvo gana populiari tarp žydų inteligentijos, daug žydų vaikų ten mokėsi. Mano atvejis buvo paprastas. Svarstyta, kad eisiu į rusišką mokyklą, tačiau mano brolis jau buvo bebaigiantis S. Nėries gimnaziją ir tikriausiai norėta, kad abu vaikai gautų panašų išsilavinimą.
– Kokie prisiminimai iš mokyklos laikų jums įstrigo?
– Įvairūs, jų yra visokiausių. Sunku išskirti vieną ar kitą ryškų dalyką. Buvo puikių, tiesiog nuostabių mokytojų. Bendra atmosfera buvo draugiška, tačiau visgi buvo ir tokių mokytojų, kurie labai paisė, kieno vaikas esi, kas tavo tėvai, kokias pareigas jie užima. Tai sukeldavo nereikalingą įtampą ir pasiskirstymą.
Tačiau buvo ir nuostabių mokytojų, kurie nepaisė luominių skirtumų. Žemai lenkiu prieš juos galvą už patirtį ir žinias, kuriomis dalijosi su mumis.
– Jūsų tėvas – garsus rašytojas Grigorijus Kanovičius. Kuo anais laikais jis galėjo užkliūti?
– Sūnus už tėvą neatsako, bet manau, kad kliūdavo ne jis. Galėjo kliūti rusiškas vardas, žydiška pavardė, odos spalva. Tu esi kitoks, atrodai kitaip, bet eini į lietuvišką mokyklą. Tai toks neįprastas, visuomenei ne visiškai priimtinas reiškinys. Buvo žmonių, mėgusių tai pabrėžti, išskirti vienus iš kitų.
– Kokie prisiminimai jus lydi galvojant apie tėvą? Kokią įtaką jis jums darė ir daro?
– Tėvo nepamenu pykstančio ar besipiktinančio. Prisimenu jį kaip vis daugiau dirbantį prie stalo, kaip tylų žmogų. Savo žodžiais jis dažniau dalijosi su rankraščiu, o ne su aplinkiniais. Gal todėl ir buvo toks produktyvus. Kai bendraujame šiandien, bendravimas šiltas. Man džiugu, kad ir šiandien galiu jam paskambinti, pakalbėti, susitikti. Tai, kad sulaukę tokio amžiaus dar galime bendrauti, yra Dievo dovana.
Kalbant apie įtaką, kai gyveni rašytojo namuose, neišvengi susidūrimo su knyga. Gyveni knygų, kūrybos, gėrio, kūrybiškumo ir meilės pasaulyje. Kai su kitais namo vaikais nebūdavome lauke, populiariausias užsiėmimas buvo keitimasis knygomis.
Vienas juk turi vienokią biblioteką, kitas kitokią. Vienas populiariausių klausimų tuo metu – ar skaitei šitą knygą? Nesakau, kad knygomis keisdavosi visuose 30 butų gyvenantys vaikai, bet jos ėjo iš rankų į rankas.
– Kodėl pasirinkote lietuvių kalbos ir literatūros studijas?
– Tai buvo labiau atsitiktinis pasirinkimas. Mano akys krypo ir į kitokius mokslus, bet apie tai kalbėti neverta, nes tie dalykai – neįvykę. Lietuvių kalbos ir literatūros studijos pasirinktos dedukcijos metodu.
Pasirinkau tai, kam mano asmenybė mažiausiai priešintųsi. Nesigailėjau, nes patekau į aktyvų, dinamišką pasaulį. Atmosfera buvo daug laisvesnė nei mokykloje. Sutikau įdomių asmenybių – bendramokslių, profesorių. Džiaugiausi pasirinkęs tokius mokslus. Nors gyvenimas lėmė, kad teko savo specialybę keisti.
– Kaip jumyse dera žydiška ir lietuviška sąmonė?
– Nežinau, požiūrių gali būti įvairių. Manau, kad neetiška ir nekultūringa kvestionuoti, kuo žmogus yra. Jei žmogus deklaruoja priklausąs kažkokiais tautybei, etnosui, tai jo pamatinė teisė ir jos kvestionuoti nederėtų.
Mišrios šeimos, asimiliacija, žydiškų institucijų dingimas iš gyvenimo – tarsi to laikotarpio ženklas, kurį patirdavo ne išvykę į Izraelį, o likę gyventi Lietuvoje, tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Su tuo procesu tekdavo tiesiog susigyventi, adaptuotis.
Manau, kad ir lietuviškumas, ir žydiškumas – savaiminiai dalykai. Gal banaliai skamba, bet manau, kad svarbu ne tai, kokiai tautybei žmogus priklauso, o tai, ką jis daro ir kaip elgiasi. Tai, kokie yra jo konkretūs poelgiai. Pagal poelgius galima žmogų ir įvertinti, o tai neturi nieko bendro su priklausymu vienai ar kitai tautai.
