Darbas televizijoje – kaip važiavimas geru, keturiais ratais varomu džipu. Jis važiuoja puikiai tol, kol nepaslysta, o kai paslysta, jį suvaldyti gali tik labai patyręs vairuotojas. Taip sako režisierė Raimonda Katiliūtė, sukūrusi dokumentinį televizinį filmą „25 kadras. Terra incognita“. Jos teigimu, LRT džipas dar neslydo tiek, kad būtų nesuvaldomas, ir už tai reikėtų dėkoti šio filmo herojams.
– Kodėl televizinį dokumentinį filmą pavadinote „25 kadras. Terra incognita“?
– Pradėkime nuo 25 kadro. Pasakysiu su ironija, bet 1957 metais socialinės psichologijos specialistas Jamesas Vicary atliko garsų eksperimentą Naujojo Džersio kino teatre. Jis pastatė projektorių, kuriame tarp besikeičiančių kadrų buvo įterpiamas reklaminis kadras.
J. Vicary bandė išsiaiškinti, kaip veikia tas nematomas akiai 25 kadras. Eksperimentas pavyko taip, kad žmonės priėmė tą informaciją. Tais metais, ne paslaptis, atsirado ir mūsų Meka.
Mes žinome, ką valgome, iš ko pagamintas mūsų maistas, dabar labai madinga domėtis iki šaknų – kas, kur, kuo, kaip ir kodėl. Lygiai taip, kaip valgome, žiūrime televiziją. Nesakau – televizorių, šiais laikais televizoriaus jau nereikėtų sudievinti, bet televizija yra visur, ir mes galime apsimetinėti, kad jos nežiūrime, tačiau tai yra neišvengiama, ji – visada šalia mūsų.
Kodėl nepasidomėjus, iš ko ji yra padaryta? Iš ko ir kaip gaminamos laidos, kuo gyvena tie žmonės, su kokiais iššūkiais susiduria? O susiduria kiekvieną dieną. Generalinis direktorius kalbėjo apie įvairius egzaminus, kuriuos teko išgyventi televizijos žmonėms per visą istoriją. Noriu pasakyti, kad tie žmonės kiekvieną dieną išgyvena egzaminą, vos tik žiūrovas įsijungia televizorių.
Todėl – „Terra incognita“, nes niekada iki galo nepažinsi tos žemės, juolab – per 52 minutes, kol truks šis televizinis filmas. Bet kažkiek po jos labirintus pasivaikščioti bus smagu.
– O kaip jums kilo mintis pasivaikščioti po tuos labirintus?
– Likimas sudėliojo, kad man tenka kurti daug produkcijos apie užkulisinį televizijos gyvenimą: ir „Auksinės bitės“, ir „Eurovizija“, štai pagaliau ir šitas televizinis filmas. Tiesą sakant, kai atėjau dirbti į televiziją (tai buvo ne taip seniai – kiek mažiau nei prieš dvejus metus) iš kur kas mažesnės organizacijos, buvo įspūdis, kiek čia visko daug: kaip tie patys žmonės sugeba ryte statyti konstrukcijas ir naktį jas perstatyti kitoje studijoje, kaip tie patys montuotojai ryte montuoja vieną laidą, o vakare kuria filmus ar montuoja koncertus. Tuo metu man kilo klausimas: iš kur jūs, žmonės, gaunate tos energijos? Pradėjau čia dirbti ir supratau, kad ta energija yra tiesiog užkrečiama, čia žmonės vieni kitus įkvepia, ir štai taip kilo ta mintis – jei galime matyti televiziją, gal į ją galime pasižiūrėti ir iš vidaus? Kuo labiau pažinojau žmones, tuo labiau norėjosi apie juos ką nors sukurti.
– Kalbant apie žmones – kas yra jūsų filmo herojai ir kaip juos pasirinkote?
– Pradėkim nuo to, kad mano herojai yra visi tie, kurie čia dirba, ir norėčiau atsiprašyti, avansu pažadėti, kad kažką sukursiu ir apie juos. Tačiau visų per tokį trumpą laiką parodyti negaliu, jų yra daugybė. Todėl pasirinkau ryškiausius herojus, tuos, kuriuos tikrai sutinki kiekvieną dieną, kurie labiausiai prisiliečia prie televizijos produkcijos.
Niekada neapsieičiau be režisierės Astos Einikytės todėl, kad žmogus dirba tiek skirtingų darbų, kad tai gali būti kiekvieno režisieriaus įkvėpimo šaltinis: ir žaidimai, ir koncertai, ir filmai, ir transliacijos, štai – ir sezono atidarymas. Teko stebėti jos darbą pulte, matyti, kaip ji bendrauja su operatoriais, ne kartą nusijuokti, nes supranti, kad nėra taip, kaip gali įsivaizduoti: ji moka ir juokauti, sugeba ir įkvėpti.
Nuėjęs į žinių tarnybą, kur yra 100 herojų ir kiekvienas už kitą ypatingesnis, pamatai kitokią situaciją. Ten jauti tiesiog ore sklandančią įtampą dėl to, kad žmogus turi atlaikyti 7 val. tiesioginio eterio. Režisierius ten turi bendrauti ir su Lietuva, ir pasauliu, ir televizija, ir vedėjais. Man pačiai reikėjo filmuoti sceną žinių tarnyboje. Tiesą pasakius, buvau pasislėpusi už sienos, kad tik neįslysčiau į kadrą, nes galvoju – kad tik ko nors nesutrukdyčiau.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
Kitokia emocija yra televizijos archyve. Ten pamatai tokių dalykų, apie kuriuos net negalvojai, kad dar egzistuoja: tonos 16 milimetrų juostų, kurias mes matome, žiūrėdami filmus ar vartydami žurnalus, kaip relikviją. Tos juostos yra televizijoje ir iš jų vis dar yra skaitmeninama medžiaga ir daromi archyvai, kuriuos žmonės visada gali pasižiūrėti tiek per televiziją, tiek mediatekoje.
Scenos statytojai, kaipgi be jų? Savo rankutėms žmonės per dieną, statydami koncerto dekoracijas, ir 5 tonas gali pakelti. Pabrėžiu – rankomis, ne kažkokiais kranais. Viskas vyksta 7 dienas per savaitę, nes studijų yra daug, galų gale – išskirtiniai renginiai, kurie vyksta ne televizijos ribose.
Daug yra tų herojų: prodiuseriai Audrius Giržadas, Nemira Poškienė, kurie turi begales istorijų, ir jos viena už kitą yra geresnės. Labai gaila, kad ne visas pavyks parodyti. Žinoma, galvą reikėtų nulenkti prieš tuos žmones, kurie laiko šitą televiziją, tai – mūsų vadovai.
Jeigu galėčiau darbą televizijoje palyginti su kažkuo, galėčiau pasakyti, kad man tai – kaip važiavimas geru, keturiais ratais varomu, dideliu, saugiu džipu. Jis važiuoja puikiai tol, kol nepaslysta, o kai paslysta, jį suvaldyti gali tik labai patyręs vairuotojas. Šitas džipas kol kas neslydo tiek, kad būtų nesuvaldomas. Už tai norėčiau padėkoti tiems vadovams, kurie yra šito dokumentinio televizinio filmo ir apskritai mūsų visų dalis.
– Nuo ko prasideda šis televizinis filmas ir kokią istoriją jis pasakoja?
– Filmas prasideda taip, kaip prasideda ir diena. Čia ji prasideda labai anksti ryte, kai dar būna tamsu. LRT visada dirba išleidimo skyrius – 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, o vienas pirmųjų žmonių, ateinančių į televiziją, yra grimo meistrė. Vėliau – vedėjai. Nuo to prasideda diena, nieko suvaidinto čia nėra. Chronologiškai jos papasakoti nėra galimybės, nes tam reikėtų neriboto eterio.
Filmas pasakoja apie tai, kaip dirba žmonės už kadro, kuo jie gyvena, kokie iššūkiai, kokios nuotaikos, kaip jos keičiasi priklausomai nuo vienos ar kitos situacijos ir t. t. Tai – visiškai ne apie televizijos istoriją, žinoma, jos neišvengiant: rodoma, kokia televizija yra šiandien ir galbūt – kokią norėtume ją matyti ateityje.
– Kiek laiko ir kokių jūsų pastangų prireikė šito filmo kūrimui?
– Sunku paskaičiuoti laiką. Pradėjau filmuoti ganėtinai seniai ir filmavau po truputį jau kokius gerus 8 mėnesius. Tačiau tai nebuvo nuoseklus darbas, nes, kaip ir mes visi, turėjau ir kitų darbų. Filmavau ir pati, ir su operatoriumi. Man nėra sudėtinga tai fiksuoti, nes pati visuomet būnu įvykių sūkuryje, viską matau ir dalyvauju. Kalbant apie pastangas, pagrindinė pastanga – emocinė, nes kuri ne apie kažką svetima, o apie tuos, kurie tau yra labai artimi. Negali sudėti visko, ką tie žmonės pasakė, galbūt net nepavyko paklausti to, ką jie norėjo pasakyti.
Visos kitos pastangos nesiskiria niekuo nuo bet kurios kitos laidos kūrimo: ar filmuoji, montuoji „Laumės juostą“, ar prezidento gimimo dieną. Pastangos turi būti vienodos. Iš dalies gal net ir apie tai yra šitas filmas – kaip žmonės stengiasi, nepriklausomai nuo pareigų.
Vienas scenos statytojas pasakojo apie tai, kaip pradėjo dirbti. Sako: „aš laikraščius pardavinėjau, buvo labai lengva, per dieną 100 litų užsidirbdavau”. Neabejoju, kad dabar 100 litų per dieną jis neužsidirba, bet žmogus savo darbo nekeistų į nieką.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
– Esate labai gerai pažįstama su LRT kasdienybe ir istorija, bet gal, kurdama šį televizinį filmą, sužinojote kažką naujo?
– Kiekvienas filme kalbėjęs žmogus ir net jo emocijos mane iš dalies nustebino. Labai jautriai klausiau ir bandžiau įsivaizduoti garsios mūsų režisierės Laimos Lingytės pasakojimą apie Sausio 13-osios įvykius, kai ji buvo viso to epicentre ir, išgyvenusi tai, toliau kuria, gali apie tai kalbėti.
Štai montažo režisierė Janina Sabeckienė 20 metų montuoja serialą „Giminės“, ir kai jos paklausia, ar neatsibodo, ji sako: „ne, baikit, aš kiekvieną kartą gaunu naują medžiagą, esu visiška darboholikė ir einu į darbą kaip į šventę“.
Nesiliauju žavėtis naujienų tarnybos darbu, nes, kurdama laidas, retai prie jos prisiliečiu. Kuriu pramogines, kultūrines laidas, bet tikrai ne informacines, kurios turi būti „čia ir dabar“. Mane nustebino žmonių gebėjimas susikoncentruoti, valdyti situaciją ir viską daryti nepriekaištingai. Atrodo, kad ten viskas vyksta spragtelėjus pirštu, o kas dedasi viduje... Tai reikia pamatyti. Žemai lenkiuosi naujienų tarnybai už tas 13 naujienų laidų per dieną, už tas 7 valandas eterio. LRT – vienintelė televizija, kuri gali tai pasiūlyti.
Visiems uždaviau klausimą – kas jiems yra televizija. Supranti, kad ne veltui čia dirbi, nes vieni žmonės čia praleido du trečdalius viso savo gyvenimo, užaugino vaikus, kurie čia irgi dirba, patyrė įvairiausių įvykių ir gali pasakyti, kad televizija – tai šeima. Kiti žmonės sako, kad tai yra namai. Kažkas palygino su moterimi, kuriai 60 metų – tarsi brandaus amžiaus ir visą laiką jaunėja, nes televizija iš tikrųjų jaunėja.
Viena režisierė, čia praleidusi daugybę metų, atsakydama į klausimą, kas jai yra LRT televizija, apsiverkė. Šito filme nėra, nes gerbiu žmogaus norą, kad to nebūtų. Beje, pagarba yra svarbiausias dalykas šioje komandoje, šiame keturiais ratais varomame džipe. Be pagarbos nebūtų nieko, ir visiškai nesvarbu, ar tai – generalinis direktorius, radijo, portalo ar naujienų tarnybos darbuotojai. Visi vienas kitam privalo jausti vienodą pagarbą. Labai tikiuosi, kad taip ir yra, ir labai tikiu, kad, jei taip nėra, taip bus, nes, stebint šių žmonių darbą, nė vienas nėra vertas mažiau pagarbos nei kitas.
– Daug kalbame apie televizija. Ką jums asmeniškai reiškia televizija?
– Televizija apskritai man reiškia judančių 24 kadrų per sekundę rinkinį. Jei klaustumėte, kas man yra LRT televizija, tai ji man ir yra 25 kadras. Galiu jausti labai didelę aistrą savo darbui, bet aistra be meilės yra nieko verta, tik trumpalaikės kibirkštėlės. Norint ugnies, reikia meilės. LRT televizija pirmiausia man reiškia meilę žmonėms, kurie čia yra. Tai – priežastis, kodėl šis dokumentinis televizinis filmas atsirado: labai myliu žmones, ir jie padeda mano aistrai augti. Man LRT yra visi čia dirbantys žmonės.
Filmą „25 kadras. Terra incognita“ LRT TELEVIZIJOS žiūrovai galės pamatyti rugpjūčio 29 d. 19.30 val.
