1917 m. – jau ketvirti Pirmojo pasaulinio karo metai, milijonai žuvusių ir suluošintų žmonių, bado grėsmė, o Lietuva kenčia sunkią kaizerinės Vokietijos okupacijos naštą, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Pastaruoju laiku vokiečiai, varžydami žmonių teises, įvedė Lietuvon paprasčiausią vergiją – deportuodami Vokietijon Lietuvos sūnus – duonos pelnytojus ir aštriausia bausme versdami juos dirbti vokiečių naudai“, – rašė Bostone leidžiamas lietuviškas laikraštis „Tautos rytas“.
1917-ieji – ketvirti Didžiojo karo metai
1917 m. – jau ketvirti Didžiojo karo metai. Pasaulis dar niekad nematė tokio masto ir žiaurumo karo veiksmų. Milijonai žuvusių ir suluošintų žmonių, reali iškilusi bado grėsmė. Lietuva kentė sunkią kaizerinės Vokietijos okupacijos naštą. Padėtį okupuotame krašte tiksliai apibūdino Šveicarijoje paskelbtas ir į visų kariaujančių šalių vyriausybes išsiuntinėtas Tautos tarybos atsišaukimas.
Jis buvo atspausdintas Bostono mėnesiniame Lietuvių blaivininkų susivienijimo laikraščio „Tautos rytas“ rugsėjo numeryje.
„Pastaruoju laiku vokiečiai, varžydami žmonių teises, įvedė Lietuvon paprasčiausią vergiją – deportuodami Vokietijon Lietuvos sūnus – duonos pelnytojus ir aštriausia bausme versdami juos dirbti vokiečių naudai.
Lietuviams uždrausta liuosai keliauti po savo tėvynę. Tarp miestų ir kaimų nėra jokios komunikacijos. Uždrausta laikyti susirinkimia. Uždrausta spauda, uždrausta kalba. Socijalės ir apšvietos organizacijos panaikintos. Trumpai sakant, visas apsireiškimas tautiško gyvavimo užslopintas taip, kad, tarsi, būtų jo nebuvę.“
Vilniuje įvesti diferencijuoti mokesčiai už valdžios „paslaugas“
Paprastų žmonių gyvenimas krašte buvo tikrai sunkus. Jį puikiai iliustruoja keli okupacinės valdžios parėdymai, atspausdinti vokiečių Lietuvai skirtame oficioze „Dabartis“:
„Lyg rugsėjo 3 d. 1917 m...
Turi būti atiduota visos namuose esamos mesinginės durų rankinės bei langų apkaustai, taipgi visos kitokios mesinginės rankinės bei rodomųjų langų esamos mesinginės kartys.
Už atidavimą atsako namų savininkai bei užveizdėtojai.
Kurie namų savininkai arba valdytojai nepaklausys laiku šio įsakymo arba neatiduos visus aukščiau minėtus jų namuose esamus mesinginius daiktus, tie užsitrauks bausmę. Neatidavus tikru laiku arba nuslėpus mesinginių daiktų, jie bus atimami be užmokesnio.
Vilniaus karinės apskrities viršininkas Paulis.
Užmokesnių sutvarkymas
Remdamiesi vyriausiojo rytų vado įsakymo paragrafu 1 ir sutikus kareiviškosios Lietuvos valdžios vadui, Vilniaus miesto apskričiui išleidžiama štai toks mokesnių sutvarkymas.
Paragrafas 1
Už vyresnybės veikimus, priminimo ir teismo nutarimo vykdymo reikaluose, įtraukiant neužmokėtų mokesnių, ima šitokių užmokesniu...
Vilniaus miesto karo komendantas Pilcas.“
O tai reiškia, kad Vilniaus mieste įvedami diferencijuoti mokesčiai už valdžios „paslaugas“: įvairių dokumentų, priminimų, teismo sprendimų, įvairių protokolų nuorašų, turto konfiskavimo ir turto aukcionų organizavimo mokesčiai. Jie pririšami prie reikalavimų ir mokesčių sumos: kuo didesnė suma – tuo didesnis mokestis.
Vis sunkėjanti padėtis vertė žmones imtis įvairiausių gudrybių, norint išmaitinti šeimas ir užsidirbti pinigų. „Dabartis“ rugsėjo 1 d. straipsnelyje „Pieno praskiedimas“ rašė:
„Už pagavimą buvo patraukta Vilniaus taikos teisman pieno pardavėja Feigė Zernowskienė ir ūkininkas Antanas Horakas. Juodu abu buvo savo pieno pardavyklose pardavusiu vandeniu praskiesto pieno. Horakas savo krautuvėje turėjo dvi rūši pieno, vieną brangesnę, vieną pigesnę; chemišku mėginimu prirodyta, kad pigesnioji pieno rūšis buvo žymiai praskiesta vandeniu.“
Abu „prekeiviai apgavikai“ buvo nubausti piniginėmis baudomis – Horakui skirta 125 rublių, o Zernowskienei – 75 rublių bauda.
Okupantai privalėjo būti lankstesni
Okupuotos Lietuvos padėtis buvo sunki, bet ir okupacinė valdžia suprato, kad represijomis ir bausmėmis bus sunku išlaikyti kraštą savo rankose. Rusijos revoliucijai kilus, viltys dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo labai sustiprėjo. Visuose kraštuose gyvenusių lietuvių nuostatos šiuo klausimu tuo metu buvo vieningos.
Rusijos revoliucija, Rusijos ir Šveicarijos lietuvių deklaracijos dėl Lietuvos nepriklausomybės vertė okupantus būti lankstesnius ir ieškoti kelių išsaugoti Lietuvą savo įtakoje. Vokietijos reichstago komisija paskutinėmis rugpjūčio dienomis svarstė Lietuvos ir Kuršo likimą. Svarstymų santrauka išspausdinta „Dziennik Wilenski“.
„Liaudies liberalų, Pažangos, socialdemokratų ir centro partijų deputatai pateikė pasiūlymą, įpareigojantį valstybės Kanclerį, kad okupuotuose Lietuvos ir Kuršo kraštuose kuo skubiau būtų suformuota krašto atstovybė, turinti visų gyventojų pasitikėjimą ir, kiek leidžia karo meto sąlygos – sudaryta civilinė administracija. Pasiūlymas priimtas vienbalsiai.“
Po kelių nesėkmingų Vokietijos valdžios manevrų, siekiant Lietuvą jungti su Lenkija ir atsisakius planų jungti Kuršą ir Lietuvą į vieną administracinį vienetą, buvo nuspręsta pamėginti Lietuvą susieti su Vokietija karinėmis ir ekonominėmis sąjungomis. Tam reikėjo bent formalaus lietuvių pritarimo, todėl buvo nuspręsta leisti kurti krašto atstovybę, nes politinis lietuvių biuras atsisakė padaryti oficialų pareiškimą dėl Lietuvos ateities, aiškindamas, kad jis nesąs įgaliotas tokius pareiškimus daryti ir niekas jo neįgaliojo kalbėti Lietuvos vardu, ir tokiems pareiškimams reikalinga išrinkti tautos atstovybę.
Taip atsirado prielaidos sušaukti Vilniuje Lietuvių konferenciją. Todėl dar 1917 m. rugpjūtį sutarta, kad bus leidžiamas pačių lietuvių tvarkomas laikraštis „Lietuvos aidas“. Rugpjūčio mėnesį buvo atspausdintas ir platinamas pranešimas apie laikraščio leidimą.
„Lietuvos Aidas
Šių metų rugsėjo mėnesį, vokiečių vyriausybei leidus, tuo vardu pradės eiti Vilniuje lietuvių laikraštis.
Visų pirma jam rūpės, nežiūrint srovių skirtumo, telkti krūvon mūsų visuomenės darbininkai ir, kiek galint, rodyti ir aiškinti tie mūsų tautos reikalai, kurie šiandien ir paskui yra ar bent turi būti mums visiems bendri: politikos, ūkio, švietimo, visuomenės, dailės ir kt. srityse.
Laikraščiui rūpės duoti kuo daugiausia žinių apie lietuvių ir kaimynių tautų gyvenimą.
Be to, iš laikraščio skaitytojai patirs visa, kas tik yra žinotina apie karo bei santaikos dalykus, apie svarbiausius politikos apsireiškimus kariaujančiose ir šiaipjau apie įvairius pasaulio žymiuosius atsitikimus... Laikraštis tuo tarpu eis 3 kartus savaitėje: antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais, ir pasirodys pirmomis rugsėjo dienomis. Vyriausiasis laikraščio atsakomasis redaktorius yra Antanas Smetona.“
Būta daug taikos vilčių
Šiauriau ir ryčiau nuo Lietuvos frontuose ypatingų karo veiksmų rugsėjo pradžioje lyg ir nevyko. Vokiečių pradėtas Rygos puolimas užspringo. „Dabartis“ padėtį fronte nušvietė labai skurdžiai: „Rytuose:
Ties Dynaburgu, Baranovičiais... buvo didesnių šaudymosi ir nedidžių sargybų susirėmimų.“
Pasaulis svarstė popiežiaus Benedikto XV taikos pasiūlymą kariaujančioms šalims. Ši tema visuose kraštuose leidžiamų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. „Dabartis“ cituoja Vokietijos kanclerio Georgo von Hertlingo pasisakymą:
„Jau dabar galiu pasakyti, kad... raštas atsako mūsų dažnai jau išreikštai nuomonei, mūsų norams ir politikai... ir prielankiai sutinkame kiekvieną rimtą tautų norą, įnešti taikos mintį į karo vargus, mes širdingai pasitinkame Popiežiaus žingsnį, kuris sulyg mano nuomone, stengiasi būti rimtu, teisingu ir bešaliu“.
Vokietijos vyskupai, susirinkę maldai prie šv. Bonifacijaus kapo Fuldoje, nusiuntė Vokietijos kaizeriui telegramą:
„Mes meldžiame ir tikime, kad Dievas veikiai atsiųs žmonijai taiką, kurią Jūsų Didenybė nuoširdžiai stengiatės įvykinti, o vyriausioji mūsų bažnyčios galva taip mielai ruošia kelius.“
Kaizerio Vilhelmo II atsakymas taip pat pilnas taikos vilčių:
„Susirinkusiems šventoje vietoje vyskupams prašau pranešti širdingą Mano pasveikinimą ir Mano karštą padėką. Aš jungiu savo maldą su jūsų malda, kad Viešpats Dievas veikiai vėl teiktųsi dovanoti taiką karo prislėgtai žmonijai...“
Viena pirmųjų atsiskirti nuo Rusijos pamėgino Suomija
Viena pirmųjų po Vasario revoliucijos atsiskirti nuo Rusijos pamėgino Suomija, tačiau, nors Laikinoji vyriausybė ir deklaravo tautų apsisprendimo teisę, faktiškai jų vykdyti nė nesirengė. 1917 m. rugpjūčio 25 d. Maskvoje prasidėjo Laikinosios vyriausybės sušauktas visų Rusijos politinių partijų ir visuomeninių organizacijų atstovų suvažiavimas. Jame tuometinis Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kerenskis piktai pasisakė prieš Suomiją, pasiskelbusią nepriklausoma valstybe, grasindamas jai represijomis.
Reaguodami į tokį Rusijos vyriausybės vadovo elgesį, lietuviai Dūmos atstovai parengė deklaraciją apie visišką Lietuvos atsiskyrimą nuo Rusijos. Deklaraciją lietuvių vardu paskelbė Dūmos atstovas Mykolas Januškevičius. Vėliau Petrograde ta deklaracija buvo oficialiai įteikta Rusijos vyriausybei. Tokio Rusijos valdžios elgesio negalėjo nepastebėti vokiečių spauda Lietuvoje. Rugsėjo 1 d. „Dabartis“ išspausdino straipsnį „Suomija priešinasi Rusijai“.
„Jau pranešėme, kad rusų valdžia uždarė Suomijos seimą. Pasak gautų žinių iš Suomijos, Suomijoje esąs tokis neramus ūpas, kad suomiai noroms-nenoroms aštriai susirems su rusais... Laikinoji valdžia grūmojanti, ginklais išvaikysianti Suomijos seimą, kuris neklauso rusų paliepimų ir nenori išsiskirstyti.“
Aktyviai dirbo lietuvių išeivių spauda
Lietuvių išeivių spauda dar vis aktyviai aptarinėjo nesenus vasaros įvykius Rusijoje, o būtent Petrograde įvykusį visų Rusijoje gyvenančių lietuvių seimo darbą ir nutarimus. Daug vietos rugsėjo 1 d. numeryje pačiam Seimo darbui ir jo išdavoms skyrė ir Glazge leidžiamas „Išeivių laikraštis“. Jis paskelbė ir Rusijos lietuvių Seimo rezoliuciją dėl Lietuvos ateities.
„Rusijos lietuvių seimas, sukviestas Petrapilyje... Svarstė Lietuvos politikos padėjimą ir, žengdamas prie nepriklausomos demokratinės Lietuvos respublikos, kurioje turi būti pripažinta visiems be tautos ir lyties skirtumo lygios pamatinės piliečio teisės ir visiška tikėjimo laisvė... nutarė:
1. Visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybe, nuolatiniai neutrali.
2. Jos neutralumas privalo būti garantuotas Taikos Kongreso.
3. Taikos Kongrese turi būti Lietuvos atstovai.
4. Lietuvos valdymo būdą ir vidaus tvarką turi nustatyti sukviestas visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu Steigiamasis Lietuvos Susirinkimas.“
Amerikos lietuvių darbininkų tarybos savaitraštis „Keleivis“ 1917 rugpjūčio 29 d. numerio straipsnyje „Rytojaus belaukiant“ svarsto tokį klausimą:
„Ar mūsų sugrįžimas pageidaujamas
Ten esame ir būsime reikalingi. Užsimezga savarankaus gyvenimo formos... Ten žmonės ir darbo rankos bus reikalingi – labai reikalingi. Visuose darbo laukuose, visuose visuomeninio gyvenimo srityse darbininkai bus reikalingi.... Prieš mus stovi tokie svarbūs klausimai, kad anaiptol ne laikas „čiučiuosim, liuliuosim“ idilijas dainuosim. Reikalas veikti ir veikti neatidėliojant... Reikės pasirūpinti, kad grįžtų pirma tie, kurie ten reikalingesni, kurie sugrįžę gali prisidėti prie pagaminamo darbo vietos kitiems, paskui juos iškeliaujantiems.“
Dar viena įdomi žinia paskelbta JAV katalikiškame mėnesiniame laikraštyje „Šviesa“. Ji, beje, susišaukia su šiandienos Lietuvos aktualijomis.
„Wasshington C. D.
Maisto kontrolieriaus Hoover parėdimu visose Suv. Valstijose uždrausta gaminti degtinė, pradėjus ateinančio rugsėjo 8 d. visi javai, ligšiol panaudojami degtinės gaminimui, but sunaudoti maistui.“
Vilniuje kultūrinis gyvenimas neužgeso
Žinoma, nepaisant visų karo ir okupacijos sunkumų, Vilniuje neužgeso ir kultūrinis gyvenimas. Štai keletas naujienų apie 1917 m. rugsėjo mėnesio pirmosios savaitės teatrų ir kino repertuarus. Oras dar buvo gana šiltas – „Wilnaer Zeitung“ skelbiamos pirmosios rudens savaitės orų prognozės 17– 22 laipsnių šilumos, todėl vilniečius kasdien prie Katedros aikštės sodelyje linksmindavo orkestras, grojantis daugiausia linksmą operečių muzika.
Štai rugsėjo 1 d. koncerto repertuaras:
„Dirigentas vyriausiasis kapelmeisteris Fėlingas:
Atliekami kūriniai:
1. „Senasis Berneris“, maršas (senas šveicariškas maršas)
2. Operos „Mignon“ uvertiūra... Ambroise Thomas
3. Didžioji fantazija iš operos „Rigoletas“... Džiuzepe Verdis
4. Melodijų popuri iš operetės „Kino stebuklas“... Valteris Kolo
5. Valsas „Vasaros vakaras“... Emilis Valdtoifelis
6. „Vienos skalbėja“, daina iš operetės „Kaizerio pati“... Leo Falis“
Dabartiniame Bernardinų sode veikusiame Vasaros teatre buvo rodoma austrų kompozitoriaus Heinricho Reinhardto operetė „Saldžioji mergelė“.
O štai Vokiečių kino teatre, įsikūrusios dabartinio Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus patalpose, buvo rodomas filmas apie visai neseną, liepos mėnesio pabaigoje įvykusią kaizerio Vilhelmo II viešnagę Vilniuje.
