Kad galėtume džiaugtis genialiais matematikos ir fizikos pasaulio išradimais, pirmiausia reikėjo išrasti nulį. Nulis skaičių pasaulyje gali būti suprantamas dvejopai. Pirmuoju atveju nulis žymi tuščią vietą ir visišką nebuvimą. Antruoju – nulis naudojamas nurodant skaičių dešimtis ir yra svarbus simbolis daugiaženkliuose skaičiuose. Juk skaičiuje 102 nulis reiškia kur kas daugiau nei tuščią vietą.
Nulio, kaip tuščios vietos indikatoriaus, pirmieji skaičių sekoje pasigedo astronomai, norėję žymėti kaupiamus duomenis apie dangaus kūnus. O nulis, kaip skaičius pats savaime, pradėtas naudoti Indijoje VII a.
Pamažu ši skaičių sistema ėmė plisti arabų šalyse, o Europoje prie mums šiandien įprastos skaičių sistemos populiarinimo prisidėjo italų matematikas Fibonacci, kuriam, beje, turime būti dėkingi ir už aukso pjūvį, arba dieviškąją proporciją.
Šiandien naudojami skaičiai Europoje plito neįtikėtinai lėtai ir arabiškų skaičių sistema bei nulis joje vieningai pradėtas naudoti tik XVII a.
Nemažai vaikiškų knygų iliustruoja patys rašytojai
Vaikų literatūros knygose iliustracijos ypač svarbios, o kai kurios tampa neatskiriama ir atpažįstama kūrinio dalis. Todėl dar įdomiau, kai jas nupiešia patys tekstų autoriai. Visi puikiai atpažįsta berniuką aukso spalvos plaukais, stovintį ant mažo savo planetos gaublio. „Mažojo princo” iliustracijas sukūrė pats Antoine`as de Saint-Exuperi.
Kitas vaikų literatūros klasikas Lewisas Carrollis taip pat pats iliustravo pirmąjį „Alisos stebuklų šalyje“ leidimą. Tik vėliau paklausė patarimo ir susitarė su profesionaliu knygų iliustratoriumi Johnu Tennieliu. L. Carrollis mėgo loginius žaidimus, kuriuos pats ir piešė.
Visus piešinius savo knygose nupiešė ir Tove Jansson, taip pat ir trolius mumius. Greitai jos knygas pradėjo inscenizuoti teatrų scenose ir leisti suvenyrus su personažų atvaizdais bei gaminti žaisliukus. Tai T. Jansson atnešė tiek pajamų, kad ji tapo turtingiausia Suomijos rašytoja ir net nusipirko nuosavą salą.
J. R. R. Tolkieno, sukūrusio „Hobitą“ ir „Žiedų valdovą“, kūrybos pasaulis buvo ne tik apgalvotas iki mažiausių smulkmenų, bet pats autorius jam sukūrė ir žemėlapius, ir kraštovaizdžio bei personažų eskizus.
Beatrix Potter visų pirma buvo iliustratorė, tačiau sykiu ir puiki pasakų rašytoja, subtiliai jaučianti knygų adresatą – vaiką. Šios menininkės autoriaus teisės nepaprastai saugomos ir iliustracijų panaudojimas labai brangus.
Tarp kitko, vienas populiariausių lietuvių vaikų autorių Kęstutis Kasparavičius taip pat save visų pirma pristato kaip dailininką. „Dažnai iliustracijos galvoje gimsta pirmiau nei tekstas. Teksto neatiduodu redaguoti, kol nebaigiu piešinių“, – sako K. Kasparavičius.
Koks muzikos kūrinys buvo atliktas danguje
1995 m. iš karinio oro uosto šalia Amsterdamo į dangų pakilo keturi sraigtasparniai. Juose sėdėjo ir partijas griežė po vieną muzikantą iš styginių kvarteto. Panašias partijas turėjo ir pilotai. Skrisdami virš miesto gatvių, bažnyčių ir kanalų, kildami ar leisdamiesi, greitėdami ar sustingdami vietoje, pilotai tiksliai atliko partitūros nuorodas, kaip ir muzikantai.
Radijo ir televizijos ryšys jungė dangų ir žemę, pilotų kabinas ir fabriko salę, kurioje buvo susirinkusi publika. Didžiuliuose ekranuose buvo rodoma, kas vyksta danguje, o styginių instrumentų muzika ir variklių riaumojimas susiliejo į bendrą kompoziciją.
Kompozitorius sėdėjo prie garso pulto salės viduryje, filtruodamas ir miksuodamas garsus, sklindančius iš padangių. Prieš atlikėjams pakylant į orą, jis pasakė: „Skriskite, tik būtinai grįžkite.“
Sraigtasparniai laimingai nusileido. Muzikantai ir pilotai, juokaudami dalijosi skrydžio įspūdžiais. Tai buvo kompozitoriaus Karlheinzo Stockhauseno „Sraigtasparnių kvarteto“ premjera.
Popiežius leido karūnuoti Mindaugo sūnų, bet taip ir nenurodė jo vardo
1253 m. liepos mėnesį popiežiaus Inocento IV leidimu buvo vainikuotas pirmas ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. Po dvejų metų iš Šventojo Sosto kanceliarijos išėjo kitas dokumentas, kuris turėjo užtikrinti Lietuvos karališkojo sosto paveldėjimą. Jį paskelbė jau naujasis popiežius Aleksandras IV, nes Inocentas IV 1254 m. pabaigoje mirė.
1255 m. kovo 6 d. dokumentu Aleksandras IV Mindaugui pranešė: „Leidžiame tau pasikviesti norimą lotynų apeigų vyskupą, idant jis mūsų valdžios galia mylimą sūnų, kilmingą vyrą [...], tavo sūnų, karūnuotų Lietuvos karaliumi.“
Dokumente prieš žodžius „tavo sūnų“ palikta tuščia vieta, kur turėjo būti įrašytas Mindaugo sūnaus vardas. Akivaizdu, kad popiežiaus kurijoje nežinota Lietuvos karalaičio vardo. Popiežius deramai įvertino naujos karalystės atsiradimą krikščioniškojo pasaulio pakraštyje, bet konkrečių žinių apie tą kraštą akivaizdžiai stokota.
Pats sprendimas buvo itin svarbus Mindaugo giminei, nes leido išsaugoti karališkąją karūną šeimos rankose. Tai turėjo būti išankstinis karūnavimas vivente rege (esant gyvam karaliui). Deja, netrukus įvykiai pakrypo kita linkme.
1263 m. per sąmokslą buvo nužudytas Mindaugas, o kartu su juo – ir sūnūs, tarp kurių buvo ir sosto įpėdinis. Karališka Lietuvos valdovų linija nutrūko vos tik užsimezgusi, o mes taip ir nesužinome popiežiaus dokumente nutylėto Mindaugo sūnaus ir numatyto karūnos paveldėtojo vardo.
