Valdžia negali remti meno – jos finansuojami menininkai sėdėtų kaip kalakutai, nes pranyktų inspiracija. Taip 1987 m. „Amerikos balso“ žurnalistei Virginijai Vengrienei sakė kino režisierius Jonas Mekas. „Esu visiškai nusistatęs prieš valdžios remiamą meną. Manau, kad tai pagrindinė klaida. Menas negalimas tokiomis sąlygomis. Menas, kūryba, kūrybiniai pareiškimai visados asmeniški – negalima sukurti meno dirbtinėmis priemonėmis“, – kalbėjo J. Mekas.
– Filmų srityje jūs reiškiatės kaip kritikas ir kūrėjas. Priklausote nepriklausomų filmų kūrėjų grupei, kurių pažiūros į filmus ir filmų pasaulį labai skiriasi nuo komercinių Holivudo tikslų. Kas tie nepriklausomi filmininkai? Kokios jų ir jūsų pažiūros?
– Situacija tokia, kad komercinis kinas, kapitalistiniuose ir socialistiniuose kraštuose remiamas visų kompanijų ir valdžios, yra labai šabloniškas – jiems svarbiausia pritraukti kuo daugiau žmonių ir surinkti kuo daugiau pinigų. Nepriklausomi kino darbuotojai nesidomi pinigais – viską daro patys, operatoriai filmuoja gyvenimą aplink save, savo draugus ir pan. Išlaidos yra labai mažos, taigi pelno motyvas neegzistuoja.
Stipriausias judėjimas nepriklausomame kine prasidėjo ir augo Amerikoje apie 1945 m. Žmones domino naujas ėjimas prie realybės, norėta filmuoti, registruoti, dokumentuoti tuos gyvenimo aspektus, kurie komerciniuose Holivudo filmuose neliečiami, domino žanrai, kurie dar buvo visai neišvystyti. Vienintelis gana gerai išvystytas žanras buvo fabulinis filmas: scenarijus, tema, aktoriai vaidina įvairias situacijas, pabaigoje yra nuotykinis, kartais rimtesnis, kartais labai nerimtas moralas. Tokią situaciją būtų galima palyginti su literatūra. Jei literatūroje egzistuotų tik romanas, šiuos meninius filmus ir būtų galima prilyginti romano formai.
Kitos formos, sakysime, poetinės, kine neegzistavo. Maždaug per 20 metų buvo išvystyta daug naujų poetinių formų, gali būti ir novelės, laiško, atviruko forma – kodėl ne? Atviruko forma labai įdomi, labai trumpa ir asmeniška – toks filmas irgi egzistuoja.
– Jūs buvote vienas tokio kino pradininkų. Gal galite konkrečiau papasakoti apie savo filmus?
– Pradžioje, kai atvažiavau į Niujorką, nebuvau užtenkamai susipažinęs su visa kino meno situacija. Maniau, kad vienintelė vieta yra Holivudas. Bet, kuo daugiau susipažinau, kuo daugiau mačiau, tuo daugiau susidomėjau kitomis galimybėmis – trumpesnėmis ir dar neišvystytomis formomis. Mane tuojau pat patraukė dienoraščio forma, kuri kine visai neegzistavo maždaug iki 1960 m. Mano dienoraščiai, prasidėję 1949 m. atvykus į Niujorką, paprastai yra medžiaga iš mano gyvenimo, draugų, žmonių, oro ir aplinkos. Tokio filmo turinys yra gyvenimas – kaip eina diena po dienos.
Kai seki filmą po filmo, žmonės, charakteriai pasirodo ir išeina, keičiasi ir auga, gimsta ir miršta. Išsivysto tam tikra gyvenimo drama, kurią galima sekti. Maždaug tokia epinė dienoraščio forma. Trumpai drūtai pasakysiu, kad pagrindas yra vadinamasis kadrelis. Įvedama realybės kondensacija ir kartais atrodo, kad viskas bėga per greitai, kad vaizdas galbūt per trumpai stovi ekrane. Galimas tik apytikslis bendras įspūdis – taip, kaip klausydamasis muzikos gauni vieną bendrą toną. Tie tonai, ritmai išgaunami pagal tai, kaip ilgai tas kadrelis būna ekrane, kaip dažnai jie keičiasi, kokia yra kombinacija – dabar du kadreliai, penki, vienas. Kokios spalvos – galima normaliai apšviesti, peršviesti ar nepakankamai apšviesti. Įeina daug įvairių elementų.
Turime reikalą ne tik su realybės kondensacija, bet ir su jos interpretacija. Vienintelis būdas į tą vaizdą įdėti tinkamą nuotaiką ir momentą yra netiesiogiai pakeisti ritmą, apšvietimą ar judesį, tačiau automatiškai turi būti gana iracionalu – taip, kaip džiazo improvizacija, kur viskas turi būti spontaniška, nėra laiko sprendimams.
– Papasakokite apie muziejų.
– Muziejus vadinasi „Anthology Film Archives“ – kiekvienas muziejus yra archyvas. Jis buvo sukurtas norint surinkti geriausius nepriklausomų filmų darbininkus. Yra šimtai muziejų, kurie rūpinasi komerciniais filmais, o šitas muziejus vienintelis, kuris rūpinsis nepriklausomais avangardiniais, poetiniais, dokumentiniais ir kitokiais filmais ir tam, kad juos apsaugotų, ir kad pasidalintų su publika. Tikimės, kad šių metų gale mūsų teatras bus atidarytas, kad žmonės pastebės muziejų. Žmonės gali žiūrėti Holivudo ir visų kitų holivudų filmus, o šiame muziejuje jie galės pamatyti nepriklausomus filmus.
– Neseniai žurnale skaičiau straipsnį, kuriame jūs vadinamas „nepriklausomųjų vidaus reikalų ministru“.
– Deja, šiuo metu aš ne tik vidaus reikalų, bet ir propagandos, ir finansų ministeris. Trupučiuką apsikrovęs darbais, bet, tikėkimės, laikinai.
– Ar visos tos pareigos netrukdo jūsų, kaip kūrėjo, darbui?
– Trukdo, bet jeigu menininkai, poetai, filmininkai būtų remiami valdžios, jie irgi sėdėtų kaip kalakutai. Galų gale pranyktų ir inspiracija. Esu visiškai nusistatęs prieš valdžios remiamą meną. Manau, kad tai pagrindinė klaida. Menas negalimas tokiomis sąlygomis. Menas, kūryba, kūrybiniai pareiškimai visados asmeniški – negalima sukurti meno dirbtinėmis priemonėmis.
– Užsiminėte apie valdžios išlaikomą meną. Ar esate susipažinęs su Lietuvos kino menu?
– Labai mažai. Paskutinį kartą Lietuvoje buvau 1977 m., kiek suprantu, nuo to laiko buvo daug pasiekta, bet nieko nebuvau matęs. O tai, ką mačiau lankydamasis, galėjo būti ir specialiai man atrinkta. Techniškai 1977 m. Lietuvos kinas jau buvo meninis, gana aukšto lygio, bet kentėjo nuo cenzūros. Holivude taip pat egzistuoja cenzūra, kurią lemia biudžetas ir noras, kad pasisektų, kad kuo daugiau teatrų tą filmą rodytų. Visi komerciniai, valdžios ar bankų remiami filmai nėra laisvi.
– Po apsilankymo Lietuvoje susukote filmą „Reminiscencijos“. Ar tai dienoraščio forma?
– „Reminiscencijos“ yra autobiografinė forma, susidedanti iš kelių apsilankymų namuose maždaug po 30 metų. Tuo pačiu metu keliauju į Austriją, kur lankausi pas draugus, kuriuos matau gana dažnai. Kita dalis yra mano pirmieji metai Amerikoje. Visos dalys turi įtakos viena kitai.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Dabar montuoju naują filmą, turiu labai daug medžiagos iš paskutinių 15 metų – tai dienoraščio medžiaga. Vadinsis, manau, „Mano gyvenimas čia, žemėje“. Daug dirbu prie popierių, leidyklose yra dvi mano knygos, kurios bus išleistos šių metų gale arba kitų metų pradžioje. Anglų kalba čia bus išleisti karo metų ir pokariniai dienoraščiai. Kita knyga, taip pat anglų kalba, vadinasi „Trys draugai“. Tie trys draugai – John Lennon, Yoko Ono ir Jurgis Mačiūnas. Abi knygos išverstos į japonų kalbą, greičiausiai bus išverstos į vokiečių ir prancūzų kalbas. Taip pat ruošiu lietuvišką dienoraščių knygos versiją.
– O kaip jūsų poezija?
– Ruošiu naują rinkinį. Visi mano eilėraščiai parašyti vaikščiojant. Aš gyvenu 15 minučių kelio nuo čia, nuo muziejaus, vadinasi, tiek laiko turiu eidamas į vieną ir tiek pat į kitą pusę – taip parašyta visa mano poezija.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.
