Vienkartinius skutimosi peiliukus išradęs Kingas Campas Gillette’as buvo utopinio socializmo šalininkas, nepritariantis švaistymui. Vis dėlto po šio vyro mirties buvo sakoma, jog jis smarkiai prisidėjo prie to, kad žmonijos veidas būtų pakeistas tiesiogine šių žodžių prasme.
1895 m. K. C. Gillette’ui viršininkas liepė išrasti ką nors, ką vieną kartą panaudojęs klientas turėtų išmesti, tad ir vėl sugrįžti į parduotuvę. Būsimam išradėjui pačiam skutantis ir dingtelėjo milijono verta mintis – sukurti saugius vienkartinius skutimosi peiliukus.
O juk vyrai skutosi visada: iš pradžių kriauklėmis ir kaulais, vėliau peiliais, paskui ir lenktais pavojingais skustuvais, bet visas šios priemonės buvo nepatogios, nes jas reikėjo nuolatos galąsti.
Taigi 1901 m. K. C. Gillette’as patentavo savo išradimą – vienkartinį skutimosi peiliuką. Po daugiau nei 70 metų tokius peiliukus patobulino kompanija „Bic“ – ji pagamino pirmąjį vienkartinį skustuvą su plastikiniu koteliu, išmetamu kartu su peiliuku.
Tiesa, čia svarbu paminėti ir elektrinės skutimosi mašinėlės išradėją amerikietį pulkininką Jacobą Schicką. Gyvendamas Aliaskoje, jis suprato, kaip nemalonu skustis lediniu vandeniu, todėl stengėsi sugalvoti sauso skutimosi priemonę.
Kas išdrįso mesti iššūkį L. van Beethovenui
Vokiečių pianistas ir kompozitorius Danielis Steibeltas išdrįso mesti iššūkį garsiajam Vienos klasikui Ludwigui van Beethovenui. Tai nutiko 1800-ųjų gegužę muzikos mylėtojo ir mecenato grafo von Frieso rezidencijoje. Pasiklausyti abiejų muzikų susirinko bemaž 100 kviestinių svečių.
Pirmajam susirėmimui ir virtuoziškumo demonstravimui atlikėjai patys pasirinko kūrinius. Antroji kova pareikalavo abiejų muzikų improvizacinių sugebėjimų. O trečiasis varžybų turas buvo svarbiausias – abu turėjo iš natų skambinti varžovo parinktą nežinomą kūrinį.
D. Steibeltui atitekusi L. van Beethoveno sonata nesukėlė rūpesčių – jis pasirodė neblogai. O genialusis L. van Beethovenas, paėmęs naujosios D. Steibelto sonatos violončelei natas, apvertė jas aukštyn kojomis ir paskambino kompoziciją „atbulai“, dar ir improvizuodamas.
D. Steibeltas buvo sutriuškintas. Supratęs, kad patyrė visišką fiasko, jis nelaukė, kol L. van Beethovenas baigs skambinti, – skubiai pasišalino ir niekada su L. van Beethovenu nebesusitiko.
A. Baranauskas buvo ne vien poetas ir kunigas
Antaną Baranauską visų pirma žinome kaip lietuvių literatūros klasiką ir vyskupą. Tačiau literatūra buvo tik vienas iš daugelio „Anykščių šilelio“ autoriaus interesų. Taip pat aistringai A. Baranauskas studijavo lietuvių kalbą (ir buvo tapęs bene autoritetingiausiu jos žinovu) bei matematiką.
Net ir būdamas vyskupu, skaičiavimui jis galėdavo skirti po 13 valandų per dieną ir tuo pat metu neapleisti savo tiesioginių pareigų. Tiesa, toks intensyvus darbas alino A. Baranausko sveikatą ir jis nenorom turėdavo bent trumpam sustoti. Matematikos studijas pradėjęs nuo elementarių dalykų, vėliau taip įsitraukė į skaičių teoriją, kad savarankiškai atrado jau žinomą Niutono binomo formulės įrodymą, matematinėmis formulėmis įrodinėjo Dievo buvimą, taip pat pasiūlė formulę, kaip galima būtų apskaičiuoti Būtį.
Mokydamas lietuvių kalbos gramatikos, A. Baranauskas susidūrė su tarmių įvairove ir reikėjo apsispręsti, kuria tarme dėstyti, nes bendrinės kalbos tuo metu dar nebuvo. A. Baranauskas pirmasis sudarė tikslią lietuvių tarmių klasifikaciją, tapusią pagrindu dabartiniam skirstymui. Taip pat A. Baranauskas bandė sukurti bendrinę rašybą, pagal kurią vienodai užrašytą žodį skirtingų tarmių atstovai būtų galėję perskaityti savaip.
Tiesa, A. Baranausko pasiūlyta rašyba, jos sudarymo principai buvo sudėtingi ir ne visuomet aiškūs, tad šis sumanymas taip ir neprigijo. Beje, kai kuriuos A. Baranausko sukurtus terminus vartojame iki šiol: „balsis“, „būdvardis“, „žodynas“, „raidė“, „sakinys“, „rašyba“, „tarmė“ ir kt.
