Medžiaga apie literatūros klasiką mokykloje pateikiama stereotipiškai ir tai reikia koreguoti. Klasika turi tapti aktuali vaikui, susijusi su, jo manymu, neišsprendžiamomis problemomis, kurios atrodo daug svarbesnės nei suaugusiųjų, LRT RADIJUI sako Nacionalinio Taraso Ševčenkos muziejaus Kijeve direktorius Dmytro Stusas. Anot jo, kalbantis su vaikais, nereikia sakyti, kad pasaulyje laukia tik gėris: „Ne, problemų bus, jie turi būti pasirengę atsikelti po to, kai suklups, o greičiausiai suklups, nes klumpa visi.“
– Esate sakęs, kad muziejus privalo įkvėpti kurti. Kokį vaidmenį ukrainiečių literatūros klasiko muziejus vaidina Ukrainoje šiuo metu? Taip pat minėjote, kad jums dabar neįdomu vykti į Vakarų Ukrainą, jūs vykstate į Donbasą.
– Pradėkime nuo muziejaus. Žinote, klasika turbūt kiekvienoje kultūroje kelia problemų. Klasika dėstoma senais metodais, bet užauga nauja karta, kuri pasaulį suvokia jau kitaip. Kol visi gyvenome imperijoje, klasikai turėjo vieną uždavinį – palaikyti nacionalinę tradiciją, nacionalinę kultūrą. Kai ėmėme kurti savo nacionalinę valstybę ir kartu su jais tapti pasaulio dalele, tam, kad klasika išliktų įdomi, ji turi tapti aktuali vaikui. Turi būti susijusi su, jo manymu, neišsprendžiamomis jo amžiuje problemomis – daug svarbesnėmis, nei mes, suaugusieji, sprendžiame.
Jei klasiko kūryba to neatitinka, arba, tarkime, dabar vaikai nešiojasi naujausius prietaisus, o jiems siūlo senus piešinėlius, kurie jiems neįdomūs, – tuomet atsiranda milžiniškas atotrūkis. Ir taip yra ne tik pas mus. Lenkijoje problema – Adomas Mickevičius, Vokietijoje – Johannas Wolfgangas von Goethe, Anglijoje – Williamas Shakespeare`as. Tos pačios problemos visur. Jos susijusios su mokykla, pedagogais, ugdymo sistema, kai medžiaga pateikiama stereotipiškai. Mes muziejuje bandome tuos stereotipus keisti, koreguoti juos vaiko naudai.
– Kaip jūs tai darote? Juk vaikai mokykloje vis tiek mokosi klasikus.
– Mokosi. Mokosi biografijas, bet dažniausiai atsietai nuo viso to, kas vyko klasikų aplinkoje. Mes stengiamės, šiame kelyje yra ir sėkmių, ir pralaimėjimų, negaliu pasakyti, kad viskas sekasi. Norime kartu su Taraso Ševčenkos kūryba suteikti vaikams galimybę suprasti, kokioje aplinkoje jis gyveno, kokios buvo istorinės sąlygos, susieti tai su geografija, kartais su matematika. Taip pat su istorija, biologija.
Savaime suprantama, kad per T. Ševčenką vaikas suprastų ir pasaulį, į kurį jis atėjo, kokios jo šaknys, kokios buvo tradicijos. Na ir, jei pavyksta, visa tai perteikiame žaidybinėmis formomis. Jei lygintume su muziejumi Anykščiuose, mums trūksta naujų technologijų panaudojimo.
Tokia yra situacija šalyje, nes rūpi ne naujovės. Bet šiek tiek padeda rėmėjai, šiek tiek stengiamės užsidirbti patys. Naujos bendravimo formos, kitokios ekskursijos priverčia vaikus ateiti pas mus ir antrą, ir trečią kartą. Su savo jaunais bendradarbiais tai vertiname kaip mažą pergalę.
– Ar palaikote ryšius su mokyklomis? Ar lankosi klasės, ar tik pavieniai lankytojai?
– Ryšius su mokyklomis palaikome. Kai kurios turi tradiciją pas mus pakrikštyti kobzariukus. Man pavadinimas nelabai patinka, nes primena spaliukus. Kaip ten bebūtų, idėja nebloga, be to, tai yra tradicija. Jie mano, kad tokia tradicija turėtų išlikti. Bet mes daugiau dirbame su Mažąja mokslų akademija. Ukrainoje yra tokia mokslinė vaikų asociacija, kuri išliko dar iš tarybinių laikų ir kurios nariai iki šiol laimi Ukrainai 90–95 proc. apdovanojimų tarptautiniuose vaikų konkursuose ir festivaliuose. Jie sudaro neblogas sąlygas pasireikšti gabiems vaikams. Mes turime nemažai T. Ševčenkai skirtų ekskursijų, į kurias atvažiuoja vaikai ne tik iš sostinės, bet ir iš Kijevo srities ir kaimyninių sričių. Kartais važiuoja 200–300 kilometrų, kad patektų į muziejų. Dabar ekskursijas išplėtėme ir pradėjo lankytis pirmųjų kursų studentai. Jiems pradėjome Savanorių programą.
– Ką siūlote suaugusiesiems?
– Kalbant apie suaugusiuosius, daugiausia tai šeimyninės ekskursijos arba pavieniai lankytojai. Jiems siūlome ne tik apžvalgines ekskursijas po muziejų ir du jo filialus (memorialinius T. Ševčenkos namus). Po muziejaus rekonstrukcijos prieš trejus metus atsirado galimybė nuolat eksponuoti T. Ševčenkos grafikos kūrinių originalus. Taip suteikiame galimybę tarsi prisiliesti prie pačių švenčiausių dalykų Ukrainos kultūroje. Be to, rengiame daug apskritojo stalo diskusijų, tačiau mūsų auditorija vis dėlto yra iki 30–35 metų.
Su pensininkais dirbame atskirai. Turime kelias specialiai jiems pritaikytas ekskursijas. Jos yra absoliučiai tradicinės – tai, ką žmonės tiesiog nori girdėti. Keisti medžiagos pateikimo formų jiems nebūtina, be to, aš, kaip direktorius, neturiu tai padaryti pasirengusių bendradarbių. Šiuo metu pensininkų gyvenimas Ukrainoje, būkime atviri, sudėtingas. Pirmiausia ekonomiškai, dėl to kyla psichologinių problemų. Dėl to dažnai juos priimame nemokamai. Jei lankytojai organizuoti, už bilietus pinigų neimame. Už ekskursijas – taip, bet palyginus su Anykščiais, tai simbolinė kaina.
BNS/Scanpix nuotr.
– Vaikams rengiate knygų kūrimo konkursus...
– Taip, apie konkursus papasakosiu. Kai 2014 m. Ukrainoje buvo minimos 200-osios T. Ševčenkos gimimo metinės, vyko revoliucija, Maidanas, pinigų visiškai nebuvo, bet kažką daryti reikėjo. Su partneriais, Mažąja mokslų akademija, sugalvojome konkursą „Mano Ševčenka. Vaikai piešia, skaito, perrašinėja Ševčenką.“
Kadangi turėjau ryšių su leidėjais (esu dirbęs toje sferoje), taip pat su kinematografininkais, sukūrėme keletą animacinių filmų. Pagrindas buvo vaikų piešiniai, kurie suplaukė iš visų Ukrainos kampelių. Tarp nugalėtojų buvo netgi trys vaikai iš Krymo. Pas mus atvažiavo penki, bet tai dar buvo kovo mėnuo ir Krymas vis dar buvo Ukrainos sudėtyje.
Visus geriausius buvome pasikvietę ir surengėme jiems kūrybines dirbtuves – piešimo, skaitymo ir perrašymo. Vėliau išleidome vaikų sukurtas knygas. Po metų knygos tapo pagrindiniu konkurso akcentu, išplėtėme jų temų ratą. T. Ševčenkos dailininko karjeroje buvo toks momentas, kai jis buvo labai žinomas, mylimas Karlo Briulovo mokinys. Staiga jis pasirinko ne stipendiją vykti į Europą, o į Kijevą ir pradėjo keliauti po Ukrainą tapydamas peizažus. Kai esi atskirtas nuo centro, ima atrodyti, kad tave visi pamiršo. Bet visur yra T. Ševčenkos vardu pavadintų gatvių, kažkokių svarbių vietų.
Mes sugalvojome temą „Mano kraštas – tapybiškoji Ukraina“. Vaikai piešia jiems svarbiausias vietas, nebūtinai susijusias su T. Ševčenka, bet tokias, kurios jiems tokios svarbios, kokia T. Ševčenkai buvo Ukraina. Taigi mums pradėjo siųsti piešinių albumus, mes rengėme parodas, jau dalyvauja 3–4 šalys. Tai Azerbaidžanas, Baltarusija, Lenkija (ten mes buvome nuvažiavę), nedidelė paroda buvo Lietuvoje, padedant Leonido Kučmos prezidentiniam fondui.
Svarbiausia, kad mes paskatinome vaikus kurti kultūros produktą. Tai ne šiaip konkursas. Jo galutinis rezultatas yra dovana, suvenyras. Kodėl kalbėjau apie perrašinėjimą? Naujos technologijos yra geras dalykas, aš jų gerbėjas, bet pirštų motorika, gebėjimas kaligrafiškai, gražiai rašyti, yra labai svarbu. Suradome specialistų, kurie vedė vaikams ir kūrybinius kaligrafijos užsiėmimus. Kijeve yra nedidelė 30-ties jaunų žmonių entuziastų grupė, kurie užsiima menine kaligrafija. (200-ųjų metinių proga net sukūrėme specialų kompiuterinį šriftą „Ševčenka“) Visa tai patiko ir mokytojams, ir mokiniams.
Taip pat turime programą, kaip prieinamiau pateikti medžiagą vaikams. Surenkame vaikų grupę ir mokome juos vesti ekskursijas po muziejaus ekspoziciją. Ir kai į muziejų ateina vaikų grupė, ekskursiją veda jau ne mūsų darbuotojas, o jų bendraamžis.
– Ar ekskursantai jo klauso?
– Su daug didesniu susidomėjimu, nes nelieka kalbos barjero. Mes juk vis tiek kalbame vaikams kaip suaugusieji, o jie kalba kaip lygūs su lygiais. Ir nors esu kvietęs dirbti aktorius, kurie yra mokęsi sceninės kalbos, bet kartais net ne vaikų gebėjimas gražiai kalbėti, bet nuoširdumas, tas pats kultūrinis, emocinis lygmuo, psichologinis jų bendrumas suveikia puikiai.
Be to, nuvežėme keliaujančią nedidelę ekspoziciją į Družkovką ir Krematorską (mes daug dirbame su ukrainietiškos Donbaso dalies bibliotekomis ir muziejais) ir štai Družkovkoje pagal mūsų metodiką padarė tokį patį eksperimentą, dalyvaujant vietinės mokyklos mokiniams. Buvo taip pat labai įdomu. Iš surengtų penkiasdešimties ekskursijų, keturiasdešimt vedė patys vaikai.
Manau, kad tai moko juos kalbėti, padeda giliau suvokti medžiagą, leidžia įsijungti į Ukrainos kultūrinę erdvę, o pasijusti joje savu yra labai svarbu. Man atrodo, kad karinio konflikto sąlygomis tai yra mūsų mažytis indėlis į tą didelį darbą, kurį reikia dirbti. Nori nenori, kai vyksta mokymai, vaikai susitinka su žymiais žmonėmis, kuriuos mato per televiziją, kine, girdi per radiją. Tai padeda jiems jaustis šiame pasaulyje tvirčiau. Aš nesu šalininkas tos nuomonės, kad, kalbantis su vaikais, jiems reikia pasakoti, kad jų šiame pasaulyje laukia tik gėris, kad jokių problemų nebus.
Ne, problemų bus, jie turi būti pasirengę atsikelti po to, kai suklups, o greičiausiai suklups, nes klumpa visi. Manau, kad tai ir kažkoks postūmis realizuoti save ateityje, pamatyti pasaulį, kuris iš esmės yra geras, bet jame reikia sugebėti išreikšti save, surasti savo vietą, reikia dirbti. Man malonu, kad muziejaus kolektyvas palaiko tokią mano poziciją, ypač jaunoji karta, o jaunų žmonių yra 25–30. Labai padeda savanoriai.
Į ką dar galėčiau atkreipti dėmesį? Kokia dar gimė idėja minint T. Ševčenkos 200-tąjį jubiliejų? Tai knygos, kurias kuria arba mūsų jaunesnieji mokslo darbuotojai, arba vaikai, kai pasirenka pačius įdomiausius eksponatus ir rengia knygas, žaidimus.
Kai vaikas klausosi ekskursijos, jis turi knygoje surasti eksponatus ir juos pažymėti. Čia, konferencijoje, išgirdau apie labai įdomų eksperimentą muziejuje Vilniuje, kad galima sukurti loto (mes to dar nebandėme), kai atskirai yra paveikslas, autorius, tekstas. Visa tai tam, kad užduotis būtų sudėtingesnė. Štai įveiki vieną kartelę, įveiki aukštesnę. Man įdomu, kad tuos vaikų žaidimus dažnai žaidžia tėvai. Susidūriau su tuo, kad atėjo tėvas su dukra, paėmė dukrai knygelę ir pasiėmė sau. Sakau – čia juk vaikams. O jis tarė – ir man įdomu.
– Gal tai labai gerai, tėvai bendrauja su vaikais.
– Nežinau, gerai ar ne. Ukrainoje dabar gana populiari mokymo forma yra paskaita. Turime sutartį su kultūros projektu. Ateina įdomūs lektoriai, bet ne iš universiteto, ir skaito paskaitas aktualiomis literatūros vystymosi temomis arba apie probleminius istorijos taškus. Vyksta gana aštrios diskusijos. Vesti juos kviečiamės profesionalus, todėl kad aš manau, kad ne visada muziejininkai patys pajėgia tai padaryti reikiamu lygiu. Vis dėlto, jie turi savo specialybę. Buvo susitikimų su įdomiais žmonėmis, bet šiuo metu jų atsisakėme, nes tiesiog nepakeliame. Parodinė veikla, žinoma, yra privaloma.
– Klasikos skaitymas tampa problema, tik nežinia, ar visur. Sakoma, kad vaikams, jaunimui skaityti klasikus neįdomu. Ar muziejaus veikla padeda skatini susidomėti klasikų kūriniais, juos pažinti?
– Kai mes kažką darome, visada tariamės su kolektyvu muziejaus mokslo taryboje ir aptariame, kodėl tai darome. Tame „kodėl“ slypi keli svarbūs momentai. Pirmiausia, ar tai padės sužadinti vaiko susidomėjimą T. Ševčenka, savo šalimi. Jei atsakymas į šį klausimą mus tenkina, tuomet mąstome, kokiais būdais realizuosime šį projektą. Tai nusprendę, pereiname prie ekonominės dalies svarstymo – kur rasti finansų, partnerių, kaip aprūpinti visas grandis.
Taip, klasikos problema egzistuoja. Manau, tai ne pačios klasikos, o jos interpretacijos problema. Kaip benorėtume grįžti į XIX–XX a., narodnikų laikai jau praėjo. Vaikas, kuris žiūri šiuolaikinius animacinius filmus, žaidžia kompiuterinius žaidimus, nebesuvoks klasikos taip, kaip ji buvo suvokiama tada. Ir tai nei gerai, nei blogai.
Gal kas ir imsis vertinti, bet aš manau, kad tai beprasmiška. Bet, vienaip ar kitaip, vaikas vis tiek yra prisirišęs prie savo šeimos, tėvų, savo žemės. O žemė atsirado todėl, kad buvo tokie žmonės kaip T. Ševčenka ir kiti, be kurių negalime įsivaizduoti savo kultūros.
Ir savo šaknų nežinojimas tave paprasčiausiai skurdina. Todėl mes ir mokomės, nebijau šito žodžio, mokomės pristatyti savo vaikams – tiems, kurie tuo domisi. Tiems, kurie nesidomi, mes to neprimesime, nes neįmanoma primesti pasididžiavimo savo šalimi, savąja kultūra. Dabar mums, dirbantiems šioje srityje, laikai nėra paprasti, daug kam trūksta motyvacijos, daugeliui nusvyra rankos, viskas labai sudėtinga. Daug socialinės neteisybės.
Kai šalyje daugiau nei du milijonai vidaus migrantų, kurie buvo priversti palikti savo namus, tai didelė problema. Tai labai daug. Tai ne visi Lietuvos gyventojai, bet du trečdaliai. Tai sudėtinga. Ekonominės problemos, gyvenamasis būstas nežinia kur, ekonomikos nuosmukis. Vaikas turi suprasti, kad visiems būdavo tokių išbandymų laikų ir, nepaisant tokių aplinkybių, įmanoma realizuoti save šiame pasaulyje. Mes ieškome tokių svarbių momentų, kad per juos pateiktume klasiką, akcentuodami vienus ar kitus T. Ševčenkos kūrinius, gyvenimo momentus, tekstus. Todėl, kad pačios savaime plikos kalbos apie patriotizmą, aukštą tarnystę niekada nepasieks tikslo, tai visada bus pro šalį. Bent man šitaip tikrai buvo. Taip pat ir mano vyresniesiems vaikams, ir dabartiniams vaikams, anūkams taip pat. Jeigu nors kartais kam nors mes padedame ir kažkam tai yra svarbu, vadinasi, dirbame ne veltui.
