Per atkuriamąjį senatą kiekvieno nario buvo prašoma sutikti bent metus dėstyti Lietuvoje ir įsipareigoti bent vieną studentą iš Lietuvos nors metams pasikviesti į savo universitetą, 1990 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Linui Rimkui sakė naujasis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Algirdas Avižienis. „Ypač svarbu, kad dėstytojai iš Lietuvos turėtų progą nuvykti į JAV, Kanadą ar kitur ir tiesiogiai susipažinti, kaip universitetai čia veikia“, – kalbėjo profesorius.
– Praėjusio mėnesio 26–27 d. Čikagoje įvyko Vytauto Didžiojo universiteto dalies senato susirinkimas. Kodėl susirinkimas sušauktas būtent Čikagoje?
– Mes buvome suplanavę viso senato posėdį Kaune, kai tik buvo išrinktos datos – gegužės 24–26 d. Iš JAV ir Kanados ruošėsi važiuoti per 20 atkuriamojo senato narių. Deja, tik vienas iš jų visų gavo vizą, nes buvo jos paprašęs labai anksti, dar prieš nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą. Visi kiti vizų negavo, todėl teko senato posėdį daryti dviem dalimis: viena – Čikagoje, kita – Kaune.
– Kas gavo vizą?
– Ją gavo profesorius Kazys Almenas iš Merilando universiteto. Jis ir nuvežė į Kauną mūsų sveikinimus ir pranešimą.
– Kokie buvo pagrindiniai darbotvarkės klausimai ir pasisakymai Čikagoje?
– Mūsų tikslas – paruošti rekomendacijų planuojant Vytauto Didžiojo universiteto ateitį. Įdomiausias iš tų klausimų buvo bendros pirmo ir antro kurso programos rekomendacijos, kaip reikėtų suteikti bendrą pasiruošimą visiems universiteto studentams.
Taip pat svarstėme ir pokoleginių arba aukštųjų studijų klausimą – kokie turi būti aukštesniojo mokslo laipsniai. Šiuo metu Lietuvoje suteikiamas mokslo kandidato laipsnis. Mūsų rekomendacija buvo įvesti beveik visame pasaulyje priimtą magistro ir filosofijos daktaro laipsnį.
– Ar nuomonės dėl bendro pasiruošimo čionykščių ir tenykščių senato narių skiriasi?
– Ir Kaune, ir Čikagoje buvo didelis susidomėjimas, kaip modernizuoti bendrą studentų išsilavinimo klausimą. Bet dar nežinome, kokie nutarimai buvo pasiekti Kaune. Labai laukiame grįžtančių Kaune dalyvavusių senato narių. Be profesoriaus K. Almeno, dalyvavo ir Rimas Vaišnys iš Jeilio universiteto, ir profesorė Dalia Katiliūtė-Boydstun iš Šv. Ksavero kolegijos Čikagoje. Jie buvo nuvykę į Lietuvą anksčiau ir tuo metu abudu dėstė Kaune.
Kai buvau Čikagoje, gavome pranešimą iš Kauno, kad aš išrinktas rektoriumi. Taip pat balsavo ir senato nariai, gyvenantys ne Lietuvoje.
– Kaip įsivaizduojate pagrindinius rektoriaus uždavinius?
– Svarbiausias uždavinys – paruošti universiteto augimo ir vystymosi planą. Universitetas buvo atkurtas pernai įvykusiame suvažiavime Kaune. Suvažiavimo dalyviai išreiškė labai didelį pageidavimą, kad tai būtų nedidelis eksperimentinio pobūdžio universitetas, kuriame būtų išbandomos Vakaruose sėkmingos įvairios idėjos ir metodai, žiūrima, kaip jie gali būti derinami Lietuvos sąlygoms.
Taigi mano pagrindinis uždavinys kitais metais, jei pavyks gauti vizą, – planuoti tokio eksperimentinio universiteto vystymą. Svarbu susitarti ir su Lietuvos vyriausybe dėl universiteto finansavimo.
– Kurti universitetą iš pagrindų – nelengvas dalykas. Ar yra vilčių, perspektyvų, kad VDU atsistos ant savo kojų?
– Taip, pagrindinė priežastis, kodėl aš optimistiškai nusiteikęs, ta, kad Lietuvos mokslų akademija stipriai linkusi paremti universiteto atkūrimą. Kaip žinote, Mokslų akademijoje dirba daug kvalifikuotų mokslininkų, kurie šiuo metu niekur nedėsto. Nemažai jų mielai dėstytų, todėl turime grupę kvalifikuotų žmonių, kurie galės dėstyti. Turėdami tuos žmones, mes labai optimistiški ir manome, kad universitetą – naują, nedidelį ir įdomų – sukurti tikrai bus galima.
– Koks galėtų būti išeivijos įnašas atkuriant universitetą?
– Kai kūrėme šį atkuriamąjį senatą, prašėme kiekvieno, sutinkančio būti nariu, sutikti bent vienus metus iš septynerių praleisti Lietuvoje dėstant ir padedant planuoti universiteto ateitį. Taip pat įsipareigojant bent vieną studentą iš Lietuvos nors metams pasikviesti į savo universitetą.
Ypač svarbu, kad dėstytojai iš Lietuvos turėtų progą nuvykti į JAV, Kanadą ar kitur ir tiesiogiai susipažinti, kaip universitetai čia veikia. Taigi yra du pagrindiniai įsipareigojimai – nuvykti į Lietuvą ir pasikviesti būsimą profesorių iš Lietuvos atvykti į savo universitetą.
