Nėra nė vieno, apsaugoto nuo asmeninės krizės, gyvenimo skonio trūkumas ir nuovargis gali atsirasti bet kada, bet net ir tai – puiki proga sustoti, susivokti. Taip LRT RADIJUI sako kunigas Algirdas Toliatas. Anot jo, kai per daug atsipalaiduojama, laiko klausimas, kada planetą užvaldys baobabai, kaip istorijoje apie Mažąjį Princą. O kad taip neatsitiktų, pasak A. Toliato, būtina išlaikyti sveiką protą, praktikuoti dosnumą, džiaugsmą ir žavėjimąsi.
– Ar teko patirti, kad viskas gerai, bet džiaugsmo nėra, nors ir priežasčių tam nėra?
– Teko tai patirti ne kartą, įvairiais gyvenimo etapais. Prie tokių potyrių prisideda susikaupęs nuovargis, įtampa. Nėra vienos knygos, kur surašyti visi receptai, kad taip ir taip nutinka. Yra toks gražus posakis – mes norime išgyti labai greitai, per dieną ar savaitę nuo ligų, į kurias ėjome 10, 15, 20 metų. Tam tikras gyvenimo būdas ir pasirinkimai lemia tai, kad prieiname liepto galą – išsekimą, pavargimą, nebūtinai fizinį, gal emocinį, kultūrinį, kūrybinį. Tarkim, jei žmogus visą gyvenimą dirba tokioje įstaigoje, kur kūrybiškumas yra apkarpytas (nėra galimybės pasirinkti, nes viskas sukramtyta, pasakyta), po kiek laiko tampa neįgalus priimti sprendimą ir net nesusimąsto apie tai.
Bet prie ko tai veda? Prie asmeninės krizės. Tai dalykai, kurių turi kiekvienas, ir kunigai. Nė viena specialybė, tarnystė ar gyvenimo būdas nuo to nėra apsaugotas. Ir nežinai, kada tas jausmas – gyvenimo skonio trūkumas, nuovargis, nenoras – gali pasibelsti. Visada taip gali atsitikti. Bet nemanau, kad net šie išgyvenimai blogai. Dabartinis žmogus net susirgęs dažniausiai prisigeria vaistų, numuša simptomus ir toliau daro, dirba. Bet liga yra kartu ir galimybė sustoti, susivokti, mąstyti. Taigi kartais tie simptomai, tarp kurių ir džiaugsmo neturėjimas, gali būti mums signalas.
– Ką gali liudyti tokie momentai?
– Man labai patiko fotomenininko Rimanto Dichavičiaus posakis, kad žmogaus širdis – kaip kokia plėvė aplinkui, kol neperduri jos, neprieini prie esminių klausimų, neprieini prie žmogaus. Gyvenimas teka sava vaga – kasdienybė, darbai... O kažkokie gyvenimiški įvykiai – svarbūs ir sukrečiantys, kai nebegali likti abejingas, toks pats, kai tau tikrai ima rūpėti, ir yra ta perdurta plėvė.
Dažnai nepasisekimai mums yra stimulas ieškoti – o kur priežastis, kodėl? Tai galima daryti ir kai sekasi – o kaip dar geriau padaryti? Bet tai daug sudėtingiau, nes, kai yra laurai, užsimiršti, pradeda atrodyti, kad viską sugebi ir nieko nereikia daryti, sėkmė visada nusileis iš dangaus, nes esi išrinktasis.
Tada truputį išsijungia vidinis motoriukas ir pastangos, jėgos. Vienas dalykas, kuris man rodos sunkiai suvokiamas, – tyrimas Švedijoje, parodęs, kad niekada Švedijoje nebuvo taip gerai gyventi, kaip dabar, ir niekada nebuvo suvartojama tiek antidepresantų, kiek dabar. Taigi, atrodytų, yra visko, bet kažko trūksta. Nėra vidinio varikliuko – kūrybos, misijos, polėkio. O kam? O ką? Nebelieka dėkingumo, žavėjimosi. Visi šie dalykai, be kurių žmogus negali nugyventi.
Pavyzdžiui, yra atvejų, kai žmogus gyvena labai nesaugiame rajone, bet jis gimęs jame, užaugęs ir jam saugu, jis net visus banditėlius pažįsta. Jis jaučiasi saugiai nesaugiame rajone. O kitas gali gyventi palyginti saugiame rajone, bet manyti, kad kažkas jį stebi, kažkas žiūri, kažkas leidžia dujas per elektros lizdą. Visokių istorijų būna. O svarbiausia – tas žmogus realiai tai išgyvena. Jei žmogus nesijaučia saugus, jokie apsisaugojimai neduos jo širdžiai ramybės, džiugesio ir polėkio.
Pavyzdžiui, neturtinguose Azijos kraštuose džiaugsmo koeficientas didesnis nei Vakarų Europos šalyse, kur gyvenimo ir pragyvenimo lygis labai aukštas.
– Ką pastebite bendraudamas su žmonėmis?
– Suprantu, kad gyvenu Europoje, išsivysčiusiame krašte, nes žmonės labai nelaimingi, viskuo nepatenkinti. Negalima absoliutinti, bet, kad ir kaip būtų, visi kaimynai čia blogi, išskyrus mane, visi blogi, valdžia bloga, policija bloga, televizija bloga... Yra tik nusistatymas neieškoti savo galimybių ir ieškoti, kas kalti ir ko nepadarė. To labai daug, su tuo dažnai susiduriu.
Atsibudau ir matau, kad matau – turiu galimybę matyti pasaulį, akys sveikos. Užuodžiu, jaučiu prisilietimą... Kai pagalvoji, koks sudėtingas šis mechanizmas... Pradėti reikia nuo padėkojimo už dar vieną galimybę, o ne nuo to, kad vėl blogai, koks blogas oras. O jei išmokčiau dėkoti net už lietų? Daugybėje kraštų vanduo yra aukso vertės, nes jo nėra.
– Ar negatyvumas mūsų išmoktas taip gerai, kad taip paplitęs?
– Tai ir išmokimas, ir iš prigimties ateinantys impulsai. Žmoguje kažkodėl jie yra, gal net mokslininkai negali paaiškinti. Bažnyčia sako – yra gimtoji nuodėmė. Bet kas tai? Bažnyčia yra tartum Biblija – knyga, kuri kalba simboliais, duoda nuorodą.
O kai per daug atsipalaiduoji, neįvertini duotybės, atsitinka kaip „Mažajame Prince“ – laiko klausimas, kada baobabai užvaldys planetą. Tai yra nuolatinė askezė. O kas yra askezė? Tai – išlaikyti blaivų protą. Kai supranti, kad rankos tavo linkusios į tave, kasdien darai reabilitaciją – ištiesini rankytes. Ką tai reiškia? Praktikuoti dosnumą, dėkingumą, žavėjimąsi, nes šie dalykai nebūtinai natūralūs. Dalis yra įgimta, dalį įsisaviname, išmokstame. Bet yra visuma – nėra taip, kad tik taip ar anaip.
Nekalbu apie kažkokį nenatūralumą. Kartais mes suvaidiname džiaugsmą, žavesį. Tai toks suvaidintas žavesys – kaip figmedžio lapas rojuje, tai nulis.
– Kas yra suvaidintas džiaugsmas?
– Kai, tarkim, paklausia, ar viskas gerai, atsakai, kad gerai, o širdy – tuštuma. Tai sugebėjimas imti ir bent artimiausiems žmonėms, draugams, bendruomenei pasakyti – man reikia tavo pagalbos, palaikymo, man be galo liūdna. Žinoma, negalima tuo dalyku piktnaudžiauti, susirinkti taip dėmesio.
Grįžkime prie sveiko proto. Vienas žmogus niekaip nedrįstų piktnaudžiauti, o kitas tik ir naudojasi, kad kiti jį guostų, mylėtų ir pan. Kaip atskirti tikrus dalykus nuo netikrų? Gyvenimas padeda, jei esame pakankamai nuolankūs ir atviri tiesai. Reikia ir teisingų klausimų. Yra sakoma – neduok žmogui žuvies, duok meškerę, kad pasigautų. Užuot suteikus žmogui atsakymą, reikia jam užduoti klausimą.
– Kokį klausimą užduotumėte žmogui, kuris sako nematantis gyvenimo prasmės ir nejaučiantis džiaugsmo?
– Nėra vieno universalaus klausimo, su kuriuo atsirastų atsakymas. Svarbiausia, kad žmoguje prasidėtų virsmas. Gerai ir tuomet, jei į klausimą iš karto neatsakoma. Reikia pabūti su klausimu, kuris nepatogus ar skaudus. Reikia paklausti savęs – kodėl niekas nedžiugina, kodėl trūksta prasmės, kur dingo energija, džiugesys, kas yra laimė, kaip jos siekti.
Žmogui reikia pabūti su šiais klausimais, pasirgti, pagyventi, pakentėti. Tam tikrus klausimus tenka prisijaukinti. Greiti atsakymai dažnai paviršutiniški, be pagrindo, nesuvirpinantys gelmių. Jei norisi, kad kažkas keistųsi, reikia suvirpėjimo.
