Dalyvauti pasaulinėje parodoje Jungtinėse Amerikos Valstijose 1938 metais lietuviai išdrįso, nes jautė turintys stiprų užnugarį, padėsiantį bėdos atveju, – lietuvių išeivius Amerikoje. Taip „Amerikos balso“ radijuje žurnalistui Romui Kasparui pasakoja Juozas Laučka. Jo teigimu, dalyvavimas parodoje parodė Lietuvos kultūrinius pasiekimus ir jai priklausančią vietą tarp laisvų pasaulio tautų.
– Koks renginys buvo tarptautinė paroda?
– Pasaulinių parodų istorija senoka. Pirmoji pasaulinė paroda, kuri labiausiai nuskambėjo, įvyko 1900 m. Paryžiuje. Vėliau parodos vykdavo kas ketverius, penkerius ar dešimt metų. Pavyzdžiui, Čikagoje pasaulinė paroda buvo surengta 1933 m., po šešerių metų Amerikai vėl teko garbė ją ruošti.
Lietuva buvo pakviesta, o vyriausybė, apsvarsčiusi visas galimybes, trūkumus ir teigiamus dalykus, priėmė kvietimą ir nutarė dalyvauti. Kaimyninės valstybės Latvija ir Estija nedrįso kvietimo priimti, bijodamos dėl išlaidų. Visgi 1938 m. pabaigoje Europą jau drumstė neramūs debesys, bijota karo grėsmės ir pan.
Tačiau lietuviai išdrįso. Manau, kad lietuviai to ėmėsi dėl to, kad jautė turintys stiprų užnugarį Amerikoje, lietuvių išeivių tarpe. Latvija ir Estija to neturėjo. Aišku, Lietuvos vyriausybė galvojo, kad, jei atsitiktų kokia nors bėda ar pritrūktų lėšų, Amerikos lietuviai ateitų į talką.
Taip ir įvyko, Amerikos lietuviai mielu noru įsijungė į talką pagelbėti. Ir ne tik padėti paruošti parodos paviljoną, bet ir prisiimti svarbiausią uždavinį – surengti Lietuvos garbei valstybinę dieną. Tokios dienos būdavo skirtos visoms valstybėms, dalyvaujančioms parodoje.
– Ši paroda ir lietuvių dalyvavimas joje buvo dvejopas – pačios Lietuvos, valstybinis ir Amerikos lietuvių, išeivijos. Įdomu, kas įrengė Lietuvos paviljoną?
– Tai organizavo Užsienio reikalų ministerija. Tam darbui buvo pasirinkta tuometinė naujienų agentūros ELTA direktorė Magdalena Avietėnaitė. Ji toje srityje turėjo patirties. Jei būdavo rengiami Lietuvos pasirodymai kur nors Europoje, mažesnėse ar didesnėse parodose, M. Avietėnaitė visur būdavo siunčiama kaip ekspertė.
Žinoma, kas sudarė tą planą, kokie architektai, aš tikrai nežinau, negaliu atsiminti. Bet techninį organizatorių atstovavo Lietuvos generalinis konsulatas, kuriam tuo metu vadovavo generalinis konsulas Jonas Budrys.
Man įdomu pabrėžti, kad Lietuvos paviljonas buvo labai arti Tarybų Sąjungos ir Japonijos paviljonų. Žinoma, jie nustelbdavo savo impozantišku dydžiu ir juo pritraukdavo žiūrovus. Tie, kurie eidavo į Tarybų Sąjungos paviljoną, būtinai turėjo užeiti ir į Lietuvos paviljoną.
– Lietuvos paviljonas nebuvo vien ekspozicija. Pati įspūdingiausia dalis, regis, buvo lietuvių diena, kurios organizavimui jūs pirmininkavote. Įdomu, kaip įsijungėte į darbą ir kaip sekėsi?
– Tuo metu buvau Niujorke leidžiamo lietuvių laikraščio „Amerika“ redaktorius. Palaikiau gerus santykius su plačiąja visuomene ir generalinis konsulas J. Budrys pareiškė norą, ar negalėčiau imtis iniciatyvos ir padėti paruošti organizacinį komitetą.
Buvau jauniausias to komiteto narys, gal dėl to pasitikėjo. Sakoma, kad jaunam žmogui galima užkrauti daug naštos. Pirmas uždavinys buvo lietuvių diena, tik mes sakėme, kad tai – Lietuvos diena. Tai buvo Lietuvos dalyvavimo pasaulinėje parodoje viršūnė.
Lietuvos vyriausybė tautos švente pasirinko rugsėjo 8-ąją. Bet, kadangi rugsėjo 8-oji buvo darbo diena, pasirinktas artimiausias sekmadienis – rugsėjo 10 d. Ji sutraukė nepaprastai dideles minias lietuvių. Svarbiausi punktai joje buvo Dainų šventė, kurioje dalyvavo jungtinis Amerikos lietuvių choras, ir tautinių šokių grupė.
Visa programa buvo transliuota per Niujorko radiją, apsilankė vyriausybės, valstijos ir miesto valdybos atstovai. Tai buvo gražus pasireiškimas. Tuometiniai Niujorko laikraščiai „New York Times“ ir „News“ buvo parašę, kad tai diena, kuri sutraukė gausiausią parodos lankytojų skaičių – daugiau nei 100 tūkst. Bet lietuvių, mes manėm, buvo suvažiavę apie 60 tūkst.
– Ar tos pastangos, žiūrint iš istorinės perspektyvos, davė laukiamų rezultatų propaguojant Lietuvos reikalus tarp amerikiečių ir, žinoma, pasaulio visuomenėje? Ką ta diena davė patiems Amerikos lietuviams?
– Manau, kad Lietuvai tai buvo proga supažindinti dideles minias žmonių, taip pat pasiekti spaudą ir radiją. Daugiausia skambėjo Lietuvos vardas ir buvo paminėta, kad programoje dalyvavo apie 60 Amerikos lietuvių chorų, buvo pora chorų iš Kanados. Suvažiavo 3 tūkst. dainininkų, kurių dauguma gimė, išaugo ir išauklėti Amerikoje ir Lietuvos niekados nebuvo matę.
Dabar buvo proga parodyti ir liaudies dainos, ir mūsų moderniųjų kompozitorių, tokių kaip Gruodis, Sasnauskas, Žilevičius, Naujalis ir Šimkus, kūrybos polėkius. Tautinius šokius šoko graži jaunimo grupė – jauniausi programos dalyviai, pradedant pradžios mokyklos vaikais. Tai jiems padarė labai įspūdį didelį apie Lietuvą, sakyčiau, tai kultūrinė propaganda, kuri dabar labai svarbi.
Kai Lietuvai netekus nepriklausomybės buvo išleidžiami įvairūs valstybės departamento pareiškimai, visuomet buvo pabrėžtas Pabaltijo tautų – lietuvių, latvių ir estų – dideli kultūriniai laimėjimai ir pasiekimai per 22 nepriklausomo gyvenimo metus. Pasaulinėje parodoje Lietuvos paviljonas tą tikrai sugebėjo puikiai parodyti.
– Kitaip sakant, ta paroda turėjo ir Lietuvai naudingų politinių padarinių?
– Manau, kad pavaizdavo Lietuvos kultūrinius pasiekimus ir parodė lietuvių tautos kultūringumą ir teisėtai jai priklausančią vietą tarp visų laisvų pasaulio tautų.
