Praeities faktai ir reliktai svarbūs, bet dar svarbesni klausimai, kuriuos naujai ir visus nustebindamas užduoda rašytojas, kino režisierius ar istorikas. Taip LRT RADIJUI sako istorikas Aurimas Švedas. Anot jo, lietuvių istorinė kultūra turėtų būti permąstyta iš naujo, o lobynu galėtų tapti alternatyvioji istorija, kurioje galima žaisti ir pokštauti: „Joje galima klausti – kas būtų, jei vokiečiai būtų laimėję Žalgirio mūšį? Kas būtų, jei 1940-aisiais būtume nusprendę priešintis?“
– Nemažai skaitytojų galvoja, kad skaityti rašytojų istorines knygas yra laiko gaišimas, juk rašytojai istoriją atkuria netiksliai. Jūsų moksliniai interesai labiau susiję su istorijos pateikimo meno kūriniuose problemomis. Kaip yra su faktais, dėl kurių nesutaria nei mokslininkai, nei visi kiti, kalbėdami apie istoriją, visuomenę, mums visiems aktualius tapatybės klausimus?
– Manau, kad menininkai, kaip ir pramogų verslo atstovai, politikai, įvairūs visuomenės atstovai, besidomintys istorija, esmingai prisideda prie istorinės kultūros formavimo. Istorinė kultūra yra mus visus apgaubiantis prasmės laukas, padedantis suformuoti tam tikras idėjines ir vertybines gaires, atsakant į klausimą – kas mus, kaip atminties ir bendro istorinio likimo bendruomenę, išlaiko kartu? Kai kalbame apie tokį sudėtingą reiškinį kaip istorinė kultūra, istorikai atlieka vieną iš nedaugelio darbų.
Drįsčiau teigti, kad 19 a. pabaigoje, ypač vidurio Europoje, gal Vokietijoje ar Prancūzijoje, istorinė kultūra formuota esmingiau ir turėjo lemiamą balsą. Dabar mes dirbame kartu, dažnai vieni kitus tikslindami, koreguodami, gaudami vieni iš kitų įdomius klausimus apie dabartį, ateitį ir jų sąveiką.
Tai daro istorikai, šalia yra rašytojai ir režisieriai. Man atrodo, kad faktai ir tam tikri praeities reliktai labai svarbu. Jų vis atsiranda ir tai mus pradžiugina, viena ar kita praeities atplaiša atkeliauja iki mūsų epochos, surandama archyvuose ar atkasama archeologų. Bet svarbiau kalbėti apie klausimus, kuriuos naujai užduoda rašytojas, kino režisierius ar istorikas, nustebindamas ir patį save, ir visuomenę.
– Kokios knygos prisideda prie mūsų istorinės kultūros formavimo?
– Manau, kad prasminga bent kelis sakinius pasakyti apie sovietmetį. Laikausi nuomonės, kad Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija, ypač „Mindaugas“, mūsų istorinei kultūrai yra labai svarbi. Gaila, kad Kazio Almeno nuotykinis romanas, kūrinys „Šienapjūtė“ yra primirštas. Visą XIX a. mums nupasakojo Tado Blindos legenda.
Saulius Šaltenis ir jo sugalvotas Herkaus Manto interpretavimo būdas parodo archetipinį prūsų vaizdinį, kuris egzistuoja iki šiol. Vėlyvojo sovietmečio ir jo pabaigos sandūroje atsiranda labai keistų dalykų. Petras Dirgėla ima rašyti savo istorines metafikcijas. Vėliau pasirodo toks stebuklas kaip Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“ ir kiti jo tekstai.
– Kurie lietuviški istoriniai romanai yra geriausi?
– Pabandysiu išsisukti ir kalbėsiu apie romanus, kuriuose istorijai skiriama labai svarbi vieta. Čia reikia prisiminti P. Dirgėlą – kaip žmogų, kuris kūrė savo istorinės metafikcijos pasaulį. Nenoriu išskirti nė vieno jo teksto, man svarbi pastanga, didžiulė ambicija ir jo koncepcija. Jis renka faktus, juos sistemina, kuria savąją realybę. Taip pat jis labai nedraugiškas skaitytojui, nes kankina šį vedžiodamas klaidžiais savo istorinės vaizduotės labirintais. Tačiau tai žmogus, sukūręs istorijos rūmą.
Kalbant apie nepriklausomos epochos kūrėjus, labai svarbus Marius Ivaškevičius ir jo nuoseklios pastangos dirbtis su istorine tema, skirti tam daug dėmesio. Dramatiškesnio Jono Žemaičio paveikslo nei romano „Madagaskaras“ paskutiniuose 20 puslapių aš nesu radęs. Tai vidinės įtampos ir dramos persunkti paskutiniai puslapiai.
Kristinos Sabaliauskaitės keturių romanų „Silva rerum“ ciklas man taip pat labai svarbus. Ten pademonstruojama, kaip svarbu išmanyti amatą. Jei nori rašyti apie baroką, būk malonus ir žinok, kokiais krinolinais puošėsi damos, kaip šiugždėjo jų suknios, iš ko jos buvo pasiūtos, kokiais dygsniais sudaigstyti audiniai. Šios knygos – istorinės vaizduotės ir erudicijos samplaika. Ta istorija tiesiog alsuoja, ji labai tiršta.
– Atrodo, kad populiarus romanas turėtų būti parašytas apie asmenį ar temą, kuri lietuviams tikrai svarbi. K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“ – apie amžių, kuris dažniausiai praleidžiamas.
– Aš taip pat daug mąsčiau apie šį fenomeną. Galima paminėti kelis dalykus, kuriuos K. Sabaliauskaitė tam tikra prasme padarė pirmoji. Ji tikrai skyrė daug dėmesio savo asmeninio istorijos rūmo sukūrimui. Ji tai kūrė labai nuosekliai, preciziškai ir profesionaliai, iš detalių, skaitydama knygas, atsirinkdama siužetus. Taip pat žinodama, kad jai reikia tam tikro siužeto, jis turi būti parašytas taip ir ne kitaip.
K. Sabaliauskaitė turėjo koncepciją, kaip pateikti šį romaną visuomenei. Ji viešas ir žinomas asmuo, ir anksčiau daug rašė įvairiomis temomis, buvo skaitoma. Keista, bet jos kalba taip pat nėra draugiška skaitytojui, ji gana klampi. Gal ėjimas tokiu keliu buvo savotiškas skaitytojo nustebinimas.
– Ko norėtumėte iš lietuvių menininkų? Ką būtų aktualiausia permąstyti?
– Man norėtųsi, kad istorinė kultūra būtų permąstyta iš naujo. Čia kai ką turėtų padaryti istorikai, nes viskas susiję. Jei nebus tyrimų, kurie galėtų tapti nuorodomis menininkui, nebus meninių interpretacijų. Jei nebus interpretacijų, naujos idėjos vargiai ras kelią link visuomenės.
Man norėtųsi, kad viduramžių epocha būtų išlaisvinta iš tarpukario istorinio romano paradigmos, kurioje yra tik kilnieji ir pagonys. Arba kilnūs didieji kunigaikščiai, kurie kovoja dėl idėjos. Tai uždara erdvė, kurioje negali gimti kas nors nauja.
Man labai įdomi Liublino unijos epocha, kai atrodė, kad Lietuvos neliks. Įdomus XIX a., jo sukilimai ir figūros. Svarbi tarpukario epocha ir to naujo žmogaus atsiradimas – žmogaus, kuris buvo ir savanoris, ir ūkininkas, ir konstravo lėktuvą, pakilo į orą. Tai tokia metafora.
Manau, kad tikras lobynas yra kontrafaktinė arba alternatyvioji istorija, kurioje galima žaisti ir pokštauti. Joje galima klausti – kas būtų, jei vokiečiai būtų laimėję Žalgirio mūšį? Kas būtų, jei 1940-aisiais būtume nusprendę priešintis? Latviai ir estai yra atsakę į pastarąjį klausimą. Nors tai nedidelės meninės reikšmė romanai. Estai sako, kad jie būtų priešinęsi ilgiau už visus. O ką apie tai mano lietuviai?
Istorinės vaizduotės srityje neturime moterų portretų. Neturime ir istorinėje kultūroje. Žinoma, yra Barbora Radvilaitė, ji mums svarbi įvairiais aspektais. Tačiau, pavyzdžiui, kokia moteris buvo Bona Sforza. Apie tokią moterį reikia parašyti romaną. Nepaisant jos nenoro, kad sūnus susituoktų su Barbora Radvilaite.
Dar viena moteris – Marcelė Kubiliūtė. Ji buvo Lietuvos žvalgė, 1941-ųjų sukilimo dalyvė, žydų gelbėtoja, tremtinė. Vienos moters biografijoje yra faktų, kurių pakaktų dešimčiai skirtingų biografijų.
Taip pat karalienė Morta, Mindaugo žmona. Mes mylime Mindaugą, apie jį parašyta romanų, kai kurie ne tokie ir įdomūs. Tačiau kiek perspektyvų atsivertų kalbant apie Mortą – vienintelę Lietuvos, o ne Lietuvos ir Lenkijos, karalienę.
